Tempas ir jo modifikavimas
Tempo vaidmenį muzikos išraiškoj lengva numanyt ir iš to, kad tos pačios kompozicijos išraiškos charakteris žymiai keičiasi, kai pakeičiamas tempas. Tinkamo tempo pritaikymas kompozicijai todėl interpretatoriui labai svarbus daiktas. Dažnai kompozitorius ir tiksliai pažymi tempą metronomo skaitmenimis, bet interpretatorius nei gali, nei turi matematišku tikslumu taip nurodytą tempą pritaikyti ir išlaikyti: tai tėra tik orijentaciją palengvinantis nurodymas, o tikrasai tempas turi išeiti iš veikalo interpretacijos, kuri gali daugiau ar mažiau skirtis pagal interpretatoriaus kūrybinį individualumą. Taip pat įtakos tempui daro akustinės ir kitos materialinės sąlygos, pavyzdžiui, gerose akustinėse sąlygose ir su dideliu orkestru ar choru adagio tempas gali būt: ir savaime paimtas platesnis, lėtesnis, negu blogesnėse akustinėse sąlygose ar su mažesniu paprastos sudėties ansambliu.
Tempo pajautimas, rodosi, yra susijęs ir su mūsų kūno gyvenimo reiškiniais: kai takto dalys eina mūsų pulso greitumu, tempas atrodo ramus. „normalus“; kai jis greitesnis, duoda įspūdį aktyvumo, energijos; kai daug greitesnis — susijaudinimo, skubinimosi. Ir atvirkščiai : lėtesnis už normalų širdies plakimą daro įspūdį ramios kontemplacijos, pasyvumo, pailsimo, bet taip pat atitinkamam suderinime su kitomis išraiškos priemonėmis duoda ir masyvumo, didingumo, rimtumo įspūdį.
Pritaikant kompozicijai tempą, jis turi būti derinamas ne tik su kompozicijos emocionaliniu turiniu ir apskritai su jos charakteriu ir tipu, bet taip pat ir su jos apercepijavimo galimumu. Todėl labai sudėtingos muzikos, painios ritmu, melodijos linija ir kitomis išraiškos priemonėmis, negalima reprodukuoti labai greitu tempu, nes klausytojas nebegalėtų tinkamai sekti (apercepijuoti). Dėl to naudinga kartais greito tempo komplikuotą kompoziciją pradėti truputį lėtesniu tempu ir tik paskiau įsibėgėti. Psichologiškos prasmės turi šiuo atžvilgiu ir klasiškose didelėse formose dažnai vartojama lėto tempo introdukcija prieš kompozicijos greito tempo dalį.
Jei tempas veikia muzikos išraišką ir priderinamas kompozicijoje turiniui, tai, aišku, ir toj pačioj kompozicijoj, keičiantis emocijoms,
labai įvairus, bet visi šie veiksniai, ir pavieniui ir bendrame veikime, turi tikslingai tarnauti kompozicijos turinio perdavimui ir reprodukcinei kūrybai. Tinkamas tų išraiškos priemonių vartojimas ir yra reprodukcinės interpretacijos menas, o interpretatoriui kūrėjui jos yra tokios pat jo kūrybos priemonės, kaip ir kompozitoriui kompozicinės išraiškos priemonės. Menininkas kūrėjas gali rasti ir naujų tų priemonių pritaikymų, o taip pat gali ir naujų muzikos išraiškos priemonių sukurti, nes menas gyvas kūryba.