Dėl meno krypčių vertinimo

Jei apskritai meno dalykų objektyvus įvertinimas labai sunkus daiktas, nes visada yra didelis pavojus padaryti išvadas pagal savo individualinius psichinius savumus, tai kritiko uždavinys dar daug daugiau pasunkėja, kai jis mėgina vertinti naujus meno reiškinius. Reikia didelio nusimanymo apie svarstomojo meno psichinius veiksnius, nujautimo ir supratimo visuomenės psichinio gyvenimo pasikeitimų ir didelio kritiko moralinio stiprumo, kad jis įstengtų objektyviai įvertinti ir pripažinti net tai, kas jam pačiam gal net svetima, bet kas objektyviu atžvilgiu turi kūrybinę ir meninę vertę, kas gal turi pagrindo naujose visuomenės psichinio gyvenimo kryptyse. Bet kaip tik meno dalykai ir vertinami labai lengva ranka ir tuo lengviau, kuo pats vertinamasai objektas neaiškesnis. O labai dažnai ir asmeniniai motyvai ir savanaudiškumas turi didelį vaidmenį. Todėl dažnai menininkai, nepajėgdami nugalėti savo pačių kūrybinio ir moralinio krizio, nepajėgdami tinkamai įsigilinti, išdidžiai kalba apie tūlų naujųjų meno krypčių krizę.

Šitai tenka turėti galvoj ir kai kalbama apskritai apie moderniosios muzikos krizę. Rodosi, kad istorija žmonių nieko neišmoko. Iš muzikos praeities, pav., žinoma, kad XVII amžiuje muzikininkai vargoninkai iš bažnyčios sakyklų būdavo iškeikiami už vartojimą gaidų pavadinimų c d e f vietoj do re mi fa; kad konservatoriai rašė traktatus kaip „Tritonus ėst diabolus in musica“ ir ištisus tomus apie Haydno, Mozarto ir kitų klasikų „biaurų modernizmą“.

Štai ir Lietuvoj, kurios bendroji muzikos kultūra, galima sakyti, dar tik iš vystiklų išsivynioja, kai kurie muzikininkai ir nemuzikiniukai rašo apie moderniosios muzikos krizę, argumentuodami mažu publikos domėjimusi šiąja muzika ir menkomis piniginėmis pajamomis. Kai šitaip rašoma ne specialiojoj meno spaudoj, bet bendrinėj, tai šitai galima suprasti ir kaip pastangas nustatyti mūsų dar primityvios muzikalinės kultūros visuomenę prieš modernųjį muzikos meną ir prieš mūsų moderniųjų kompozitorių kūrybą. Jei ir nebuvo to sąmoningai siekama, tai reiktų turėti galvoj, kad šita prasme tuo būdu šiaip ar taip veikiama. Suprantamesnis bent kėlimas klausimo, ar mums, lietuviams dabar pageidaujamas modernizmas, kuriam kai kurie mūsų jaunieji kompozitoriai atstovauja. Bet ir čia reikia turėti galvoj, kad mūsų muzikos kultūra dar tokia skurdi, kad tenka sveikinti kiekvieną nuoširdų ir pajėgų kūrybinį darbą, vis tiek kurios krypties jis būtų; kad mes savo muzikos kultūrą ugdydami negalim užsidaryti nuo naujojo Europos gyvenimo, jei nenorime nuo jo ilgai atsilikti; kad čia su sprendimais apskritai dar reikia būti labai atsargiems.

Tokie moderniosios muzikos krizės išrodymo argumentai, kaip aukščiau minėti yra, mažiausia, nerimti. Menkas masės domėjimasis kuriuo meno kūriniu ir menkos kasos pajamos nėra savaime kūrinio meninės vertės menkumo išrodymas. Tokiu kriterijų vertinant, kaip tik daug didelės vertės meno ir mokslo veikalų būtų „tik siauro specialistų būrelio studijų ir ginčų objektas“, „būrelio idee fixe“, o visoks šlamštas, kuris turi didžiausią paklausą ir pripildo kasas, būtų tikrasai menas. Kaip mokslininko, taip ir menininko negalima versti, kad jis savo veikalus būtinai taikytų esamojo kultūrinio lygmens masėms. Be to, lengvai galima ir apsirikti dėl meno veikalo suprantamumo. Teko, pavyzdžiui, stebėti kai kurius mūsų radio klausytojus ne muzikininkus, nebuvusius nei dideliuose miestuose, nei turinčius kokį specialų muzikos išsilavinimą, kurie mieliau klausėsi tokių veikalų, kaip Schonbergo „Teleas und Melisande“, „Die verklarte Nacht“, negu Mozarto muzikos. Nesvarus taip pat argumentas kai kurių įžymių moderniųjų kompozitorių kūrybos vertinimo nukritimas ir tūlų moderniųjų kompozicijų menkumas. Tai galima prikišti kiekvienai krypčiai. Tas pats su kai kurių kompozitorių „atsivertimu“. Pagaliau, svarstant vienos ar kitos muzikos krypties pasisekimo laipsnį kurioj šaly, tenka turėti galvoj ir įvairūs tos šalies kultūriniai, socialiniai ir net politiniai veiksniai. Juk po pasaulinio karo daug kur visuomenės struktūra pasikeitė, koncertų publikos didelę dalį sudaro kiti visuomenės sluoksniai, o ir politiniai ir net rasiniai veiksniai kai kur kartais daug lemia. Pavyzdžiui, iš Vokietijos dabar dėl dabartinio ten vykstančio sąjūdžio nemaža menininkų ir net kai kurie mokslininkai bėga į užsienį, o radio programose ten įsigali Fridricho Didžiojo ir Wilhel mo maršai.

Meno siekinių tūlos kolizijos su visuomene nėra tikrąja prasme meno krizė. Meno krizę reikia suprasti kaip jo idėjinę, vidinę krizę. Apie meno krizę šita prasme kalbant, tik stagnacija reikštų pavojų menui, o naujų idėjų iškilimas, naujų kelių mėginimas rodo jei ne jau įvykusį atsiradusios krizės nugalėjimą, tai bent jos galo simptomus.