Muzikos istorija

1933 Nr. 3, Antanas Budriūnas

RUSIJA. Pirmoji tautiškos muzikos opera, Glinkos „Gyvybė už carą“, buvo pastatyta 1836 m., nors jau visą šimtą metų prieš tai veikė Peterburge italų opera, o pirmoji ruso, Volkovo, opera „Taniuša“ buvo pastatyta 1756 m. (ką tik Įsteigtame viešajame teatre Peterburge). Kaip Volkovas taip ir daugelis kitų rusų ir kitataučių Rusijos kompozitorių prieš Glinką vartodavo rusų liaudies motyvus savo kompozicijose. Bet jie liaudies melodijas taikydavo prie tarptautinės muzikos taisyklių, todėl sudarė taip vadinamą pseudo rusiškąjį muzikos stilių.

Michail Glinka (1804 — 1857) įsigilinęs, į rusų liaudies dainų, ritminę ir diatoninę melodijų struktūrą, pritaikė joms tinkamą harmoniją ir sukūrė visai naują originalų rusų meninės muzikos stilių. Glinka būdamas 18 metų amžiaus jau parašė pirmąją savo kompoziciją, bet iki 30 metų dar studijavo muziką Rusijoje pas keletą kompozitorių, Italijoj ir Vokietijoj. Šito periodo jo kompozicijos, be vieno kito romanso, buvo parašytos tarptautinės muzikos taisyklėmis. 1834 metais, sugrįžęs į Rusiją, Glinka pradėjo rašyti operą „Gyvybė už carą“ ir kiek vėliau operą „Ruslanas ir Liudmila“. Be šitų dviejų operų jo įžymesni veikalai yra uvertiūros: „Kamarinskaja“ ir „Naktis Madride“.

Glinkos muzikos savumai: ritmo įvairumas, diatoninė slinktis, vietomis naudojama šešialaipsnė gama ir gilus dramatiškumas be paviršutinių efektų.

Glinkos pradėta tautiška kryptim rašė ir Aleksandr Dargomyžskij (1813 -1869) operas „Rusalka“ „Akmeninis svečias“, kurią baigė Cui ir RimskijKorsakov'as, orkestrui veikalus „Malorossijskij Kačačiok“, „Ouchonskaja Fantazija“ ir „BabaJaga“, nemaža vokalinės muzikos ir keletą fortepijoninių kompozicijų. Dargomyžskio operose muzika realesnė, negu Glinkos, ir melodinė deklamacija pasieka daugiau dramatiškumo.

Aleksandr Serov (1820-1871) iš dalies bendrosios tautiškosios krypties, bet šiaip jo kompozicijos turi nemaža individualumo.

Į didesnių novatorių ir rusų tautiškosios muzikos propagandininkų grupę, kurią Serovas ironiškai pavadino „mogučaja kučka“ (galingoji krūvelė) eina šitie penki kompozitoriai: Boridin, Balakirev, Cui, Musorskij ir Rimskij Korsakov. Šio novatorių būrelio obalsis buvo „Glinka ir progresas“ — vadinas Glinkos keliu kurti ir toliau plėsti tautiškąją rusų muziką.

Iš grupės greičiausiai pasižymėjo ne tik Rusijoj, bet ir kitose šalyse artimiausias Glinkai

Aleksandr Borodin (18341887), chirurgijos akademijos profesorius. Parašė operą „Kunigaikštis Igoris“, 2 simfonijas ir trečiosios dvi dali, simfoninį paveikslą „Vidurinėj Azijoj“, taip pat kamerinės, vokalinės ir fortepijoninės muzikos kompozicijų. ,

Šitos grupės centras ir vadovas buvo Milyj Balakirev (1836—1910), kuris iš penkių tik vienas ir buvo profesionalas muzikininkas. Geras pianistas ir plačiai susipažinęs su muzikos literatūra, jis buvo kaip ir auklėtojas kitų tos grupės narių, kurie iš mėgėjų vėliau išaugo į pirmaeilius kompozitorius ir konservatorijų profesorius. Pas Balakirevą susirinkę „novatoriai“ studijuodavo rusų ir kitų šalių muzikos literatūrą, demonstruodavo savo kompozicijas ir jas tarpusavy kritikuodavo. Darbuodamasis neapmokamoj muzikos mokykloj (Balakirevas vienas iš steigėjų šitos mokyklos), tarnaudamas caro rūmų kapeloj ir diriguodamas orkestrui, patsai ne per daugiausia parašė: 2 simfonijas, muziką „Karaliui Lyrui“, simfoninę poemą „Tamara“, 4 uvertiūras, fortepijonui koncertą, fantaziją „Islamey“, nemaža vertingų romansų ir kitų kompozicijų.

Modest Musorgskij (1839 - 1881) mažas būdamas mokėsi kiek muzikos, bet išėjo į karininkus. Susipažinęs su Balakirevo vadovaujamu būreliu, kurį laiką buvo atsidavęs vien muzikai, bet negalėdamas iš muzikininko profesijos pragyventi, vėl grįžo į karo tarnybą. Bekomponuodavo tik protarpiais atspėjamu laiku, todėl jo muzikoj nors yra daug stiprios išraiškos ir spalvingumo, trūksta nuoseklumo, o keletą vertingų veikalų paliko nebaigęs (juos baigė kiti šios grupės kompozitoriai). Jo veikalai: operos „Borisas Godunovas, „Chovanščina“, eskizai operų „Vedybos“ ir „Soročino mugė“, nemaža vertingų vokalinės muzikos ir kitų kompozicijų.

Vienas iš rimčiausių šios grupės kompozitorių buvo jūrininkas Nikolaj Rimskij Korsakov (1844 - 1908). Pirmus kompozicijos mėginimus pradėjo būdamas dar 9 metų amžiaus. Kaip patsai yra prisipažinęs, tame amžiuje neturėjęs didelio patraukimo prie muzikos, bet svajojo būti jūrininku. Po trejų metų jūrininkavimo atsidavė vien muzikos darbui. Dalyvaudamas Balakirevo vadovaujamame būrelyje  taip išsitobulino muzikoje, kad vėliau buvo pakviestas Peterburge konservatorijoj dėstyti kompoziciją ir instumentaciją. Profesoriaudamas konservatorijoj, buvo dar kartu vandens laivyno orkestrų inspektorių ir neapmokamos muzikos mokyklos direktorių. Jo muzikoje nėra didelės ekspresijos, bet ji pasižymi puikia harmonija, dideliu spalvingumu instrumentacijoj Rimskij Korsakovas puikiai mokėjo liustruoti ypač mitologinius siužetus. Iš jo operų charakteringesnės „Gegužės naktis“, „Snieguročka“, „Sadko“, „Caras Šaitanas“, „Kaščėjus“ ir „Aukso Gaidžiukas“. Be operų dar parašė 3 simfonijas, simfonetą, simfoninę suitą „Seherezade“, muzikalinį paveikslą „Sadko“, 2 uvertiūras, keletą kantatų, apie 80 romansų ir nemaža kamerinės muzikos kompozicijų. Bet to dar parašė harmonijos ir instrumentacijos vadovėlius.

Cezar Cui (1835 - 1918, tark: Kiuji), lankydamas Vilniuje gimnaziją, kartu mokėsi ir muzikos pas Moniušką. Baigęs Peterburge inžinerijos mokslus skaitė visose rusų karo akademijose fortifikaciją ir šioje srityje yra parašęs vertingų veikalų. Gana produktingas ir muzikoje: parašė daugiau kaip dešimtį operų, apie 200 romansų, orkestrui 4 suitas, 2 Scherzo, tarantelą ir maršą, nemaža kamerinės muzikos, chorui ir fortepijonui kompozicijų.

Iš šios grupės mažiausiai tautiškas buvo Cui (tėvas prancūzas, motina lietuvė). Jis nenaudojo nei savo muzikoje rusų liaudies motyvų, nei savo operose rusiškų siužetų. Jo muzika daugiau tarptautinio pobūdžio ir savo lyriška melodika artima romantiškajai. Prie naujosios rusų muzikos krypties daugiausia prisidėjo savo literatūriniais darbais - kritika. Šia jis karštai gynė ir aukštino naujuosius ir nuo pjedestalo vertė išaukštintus klasikus ir romantikus. Pavyzdžiui, jis sakė, kad tik devintoji Beethoveno simfonija verta dėmesio; kad Chopin‘o muzika parašyta tik moterų malonumui; kad Mendelssohr‘as geriausiai sugeba kutenti ausis smulkių prekių krautuvininkų, kurie garbina sentimentalius jausmus, o Mozart'o ir Haydn'o muzika esanti perdaug nugrota ir nulaižyta. Be abejo, šitokie posakiai senųjų kompozitorių sekėjams, kurie buvo susibūrę konservatorijose ir Rusų Muzikos Daugijoj, labai nepatikdavo. Todėl iš pradžių tarp progresistų ir konservatorių santykiai buvo nekokie. Tik vėliau, kada novatorių grupės kompozitoriai daugumos buvo pripažinti ir kai kurie tapo konservatorijos profesoriais, santykiai sušvelnėjo, ir pradėjo visi daugiau bendradarbiauti rusų tautiškosios muzikos kultūros ugdyme. „Mogučaja kučka“ pasidarė nebe tokia aktyvi ir jos nariai susigrupavo į Beliajevo intymų būrelį. Beliajevas buvo turtingas pirklys ir didelis muzikos mėgėjas. Jis savo lėšomis surengdavo per metus po keletą simfoninių koncertų, kurių programose būdavo tik rusų tautiškosios krypties kompozitorių veikalai. Mirdamas (1904) paskyrė savo didelį turtą rusų tautiškosios muzikos ugdymui.

Šalia „novatorių“ buvo rusų įžymių kompozitorių ir akademiškosios krypties.

Įžymūs muzikininkai veikėjai, daug nuveikę rusų muzikos kultūrai, buvo broliai Antanas ir Nikolajus Rubinšteinai.

Anton Rubinštein (1829 -1894) buvo vienas iš įžymiųjų pasaulinių pianistų. Apvažinėjęs koncertuodamas įvairias pasaulio šalis, 1858 m. grįžęs į Rusiją pradėjo rūpintis organizavimu „Rusų Muzikos Draugijos“. Jos įstatai buvo patvirtinti 1859 m. 1862 m. draugijos pastangomis buvo įsteigta Peterburgo konservatorija, kurioje A. Rubinšteinas ilgą laiką buvo direktorių.

A. Rubinšteinas muzikoje buvo konservatyvus. Savo knygoje „Muzika ir jos atstovai“ yra pasakęs, kad su Chopin'u atėjo „finis musicae“. Todėl Rusų Muzikos Draugijos koncertuose pradžioje buvo grojamos tik klasikų ir pirmųjų romantikų kompozicijos, o konservatorijoj jaunieji kompozitoriai buvo auklėjami praeities muzikos dvasioje.

Iš 15 A. Rubinšteino operų populiari „Demonas“. Be jų parašė 6 simfonijas, 5 muzikalinius paveikslus, 4 uvertiūras, 22 kamerinės muzikos veikalus, apie 165 romansus, daug fortepijoninių ir kitų kompozicijų.

Nikolaj Rubinštein (1835 -1881), Antano Rubinšteino brolis taip taip pat buvo geras pianistas, nors retai viešai koncertuodavo, dažniausiai tik labdaringiems tikslams. Koki jis turėjo pasisekimą, galima ir iš to matyti, kad 1877 - 1878 m. koncertuodamas po Rusiją, Raudonajam Kryžiui surinko 35.000 rublių. Nikolajus Rubinšteinas prisidėjo prie organizavimo Maskvoje Rusų Muzikos Draugijos skyriaus ir kurį laiką jam vadovavo. 1863 m., įsteigus Maskvoj konservatoriją, buvo išrinktas jos direktorių ir tose pareigose pasiliko iki savo mirties. Parašęs yra tik keletą nedidelės vertės mažų kompozicijų.

1865 m. įvyko pirmoji Peterburgo konservatorijos laida, kurioje baigė konservatoriją ir Piotr Čaikovskij (1840 - 1893). Nuo 1866 iki 1877 m. profesoriaudamas Maskvos konservatorijoj, parašė visą eilę kompozicijų ir įgijo populiarumo. Jo muzikos garbintoja H. F. von Meck, kuri muzikos darbui. Dalyvaudamas Balakirevo vadovaujamame būrelyj taip išsitobulino muzikoje, kad vėliau buvo pakviestas Peterburge konservatorijoj dėstyti kompoziciją ir instumentaciją. Profesoriaudamas konservatorijoj, buvo dar kartu vandens laivyno orkestrų inspektorių ir neapmokamos muzikos mokyklos direktorių. Jo muzikoje nėra didelės ekspresijos, bet ji pasižymi puikia harmonija, dideliu spalvingumu instrumentacijoj Rimskij Korsakovas puikiai mokėjo liustruoti ypač mitologinius siužetus. Iš jo operų charakteringesnės „Gegužės naktis“, „Snieguročka“, „Sadko“, „Caras Šaitanas“, „Kaščėjus“ ir „Aukso Gaidžiukas“. Be operų dar parašė 3 simfonijas, simfonetą, simfoninę suitą „Seherezade“, muzikalinį paveikslą „Sadko“, 2 uvertiūras, keletą kantatų, apie 80 romansų ir nemaža kamerinės muzikos kompozicijų. Bet to dar parašė harmonijos ir instrumentacijos vadovėlius. Cezar Cui (18351918, tark: Kiuji), lankydamas Vilniuje gimnaziją, kartu mokėsi ir muzikos pas Moniušką. Baigęs Peterburge inžinerijos mokslus skaitė visose rusų karo akademijose fortifikaciją ir šioje srityje yra parašęs vertingų veikalų. Gana produktingas ir muzikoje: parašė daugiau kaip dešimtį operų, apie 200 romansų, orkestrui 4 suitas, 2 Scherzo, tarantelą ir maršą, nemaža kamerinės muzikos, chorui ir fortepijonui kompozicijų.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!