Pavasario audros

1933 Nr. 3, Karel Reiner

Viršum visų Prahos įvykių stovi Vokietijos gyvenimo permainų šešėlis ir panašus, nors ir ne taip didelis susirūpinimas dėl Austrijos. Kad Praha, vienintelės dar „demokratiškai“ valdomos vidurinės Euro pos valstybės sostinė, virto didelei daliai iš Vokietijos pabėgusių menininkų ir inteligentų susibūrimo vieta, tai savaime aišku. Taip pat savaime aišku, kad kai kurie čekų, taip pat ir vokiečių, visuomenės sluoksniai juos užsipuola. Bet šiaip ar taip tų visų žmonių priglaudimo klausimas pasilieka didelis ir atviras. Čekų menininkams jie, žinoma, nesudaro konkurencijos (atmetus „virtuozus“, bet šie jau ir anksčiau mielai ieškodavo prieglaudos Prahoj). Bet ir be to jaunoji čekų menininkų karta kovoja už savo primityviausias teises. Bet ir vokiškoje Prahos daly tiek spaudoje, tiek ir teatruose viskas užimta. Todėl viskas, ką galima atsiekti, visada turės išmaldos pobūdį su dideliu galimumu ir jos netekti. (Vokiečių provincija čia visai neįskaitoma, nes ji eina tą patį politinį kelią, kaip ir kaimynė valstybė). Svarbiau visiems sluoksniams pasirūpinti, kad ir čia įvykių raida nenukryptų panašiu keliu.

Dabar prie detalinio pranešimo. Orkestro koncertuose nauja buvo Čekų Filharmonijoj: šio orkestro jaunas kontrabasistas S e j n a grojo vieną Martinu uvertiūrą — įprastas Martinu. Karei Nedba1, slovakų operos Bratislavoj šefas, dirigavo jauno, vienintelio, slovakų kompozitoriaus Moyzes „Divertimento“, kuriame ne labai laimingai supinti liaudies ir džazo muzikos elementai. Dvi naujas L. Vycpaleko dainas sopranui ir orkestrui tobulai padainavo ponia Flei Scherova diriguojant Jirakui. Tos dainos komponuotos visai Jirako išdidžiai ramiu chrakteriu, be ko jaudinančia ar nauja.

Hoffmannas grojo Rudolfo K a r e 1 i o, Valstybinės Konservatorijos profesoriaus, smuiko koncertą. Jei ne tas titulas, būtų galima apie jo veikalus (jo opera „Kmotrička“ buvo pastatyta Brūnne ir netrukus bus statoma Prahoj) nutylėti. Dabar tenka bent paminėti jo idėjos ir išradingumo menkumą, tuštumą ir epigoniškumą. Šitokių pastabų netenka daryti apie Kaliko kompoziciją „Venecija“ styginiam orkestrui. Kad Wagneris mirė Venecijoj, tas, rodos, Kaliką šiais Wagnerio metais bus ypatingai inspiravęs.

Radio be įvairių įdomių senųjų kompozitorių veikalų šių laikų muzikos vakaruose davė C. B e c k o obojaus koncertą, vieną aust riečio K. Stimmerio violončelės koncertą ir jau dažniau statytą Borkoveco simf. poemą „Startas“. Tik šis paskutinis veikalas galėjo patenkinti. Deja, Dedečekas nebuvo tikras šios kompozicijos dirigentas.

Iš kamerinės muzikos buvo Weberuso 4 kompozicijos smuikui ir fortepijonui op. 7, subtilios skambesių studijos Schonbergo charakterio, be to puikus senojo Johanno Bendos koncertas, šalia Honnegerio ir Hindemitho, grotas Egono Ledečo. Vien nauji, pirmą kartą grojami veikalai buvo 9 –jame „Auftakto“ koncerte („Auftakt“ —Prahos vokiečių muzikos laikraštis, redaguojamas dr. E. Steinhardo). — 4 Prahos vokiečiai ir žydai dalyvavo: F r . P o 11 a k , cembalistas, Novako mokinys, pasirodė su styginiu kvartetu, epigonišku. Friederikos S c h w a r z, kompozitorės ir pianistės, Finkės mokinės, smuiko sonata padorus darbas, bet ne daugiau. W a 11 e r i s Kaufmanas, „kompozitorius visam kam”, pianistas — mokykla man nežinoma, — pasirodė su 11 mažų, pretenduojančių sąmojingais būti styginių kvartetų, lyg orkestro škicų, parašytų per vieną dieną. Schema: trijų dalių dainos forma su tikslia repriza, skambesiu abejinga, ritmu neva ekzotiška. Bet vargu b/4 taktas, padalintas po 3 ir 2 gali duoti ką ekzotiška ar net orijentališka. Čia tik dėl to apie jį daugiau pakalbėta, kad Kaufmannas čia gauna geriausius kritikų atsiliepimus ir Prahos vokiečių vertinamas kaip didelis „pilnas vilčių“ talentas. — H. W. Susskindo, pianisto, čekų konservatorijos mokinio (kompozicija pas Finke ir taip pat pas Habą), 3 dainos su styginiu kvartetu nuotaikingai komponuotos, skambesiu dvylikatoniškos, forma netema tiškos. Atmetus kai kurius skambesio aštrumus ir perdauginimą polifonijos (Schonbergo įtakos), tai buvo vienintelis veikalas, kuris tikrai davė ko nauja ir gera ir daug žada. Olga F o r r a i, viena iš nedaugelio tikrai inteligentingų Prahos dainininkių, padainavo tas dainas su gilia interpretacija. Braudo Kvartetas, jaunas Vokiečių Muzikos Akademijos kamerinis ansamblis, jas akomponavo labai gerai.

Kitų koncertų nėra ko minėti. Apie teatrus bus galima tik vėliau pakalbėti apie numatomus dabar naujų veikalų pastatymus. Offen bacho nauji apdirbimai duoda progos pagalvoti apie naujų gerų operečių rašymą.

Baletą neva šoka ponia Nikolska su ponu Drozdovu. Neva. Kitką būtų galima nutilėt, jei ne Čekų Filharmonija grotų ir nebūtų šitam šokinėjimui duotas Tautos Teatras .

Šiaip sezonas jau eina į galą. Kiek sujudino kritiko docento dr. J. Hulterio straipsniai laikrašty „Modra Revue“ (mėlynas revue), kuriuose iškeliami viešumon dideli nusižengimai ministerijos tarėjo, profesoriaus ir konservatorijos direktoriaus dr. Braubergerio ir Radio Žurnalo muzikos skyriaus vedėjo, kompozitoriaus ir dirigento K. B. Jirako. Tie dalykai jau buvo visuomenei žinomi, tik lig šiol nieks nebuvo išdrįsęs jų pasakyti. Kadangi ir antroji pusė daug „dalykų žinanti", kurių ji tikrai nenorės nutylėti, tai publikai — gal net teisme — teks pasigardžiuoti sensacijomis. Tolimesni „atidengimai“ dar laukiami. Jaunoji karta turėtų padėti šiam apvalymo procesui ir padaryti išvadas prieš abiejų ar ir visų pusių purvą.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!