Tembras ir jo niuansai

1933 Nr. 3, Motiejus Budriūnas

Tonų tembrą, arba spalvą sudaro daugiausia obertonai, t. y. eilė atskirai savaime nejuntamų aukštesniųjų tonų, kurie skamba kartu su girdimu, kaip mums iš karto rodosi, vienu tonu. Iš dalies tonui spalvą duoda ir medžiagos garsai, kurie grojant prisideda prie tonų, pavyzdžiui: smičiaus braukimo garsai, fortepijono plaktukų taukšėjimas, oro šnypštimas pučiamuosiuose instrumentuose. Svarbiausia betgi čia oberionai. Nuo jų sudėties ir stiprumo daugiausia priklauso tonų spalva. Pagrindinius veiksnius tembro įspūdžiams sudaro šie du kontrastai: „šviesus“ — „tamsus“ ir „tirštas“ („pilnas“) — „skystas“ („tuščias“). Pirmasai kontrastas, berods, daugiau priklauso nuo aukštesniųjų ar žemesniųjų obertonų vyravimo, o antrasai — nuo didesnio ar mažesnio obertonų stiprumo ir daugumo. Tų pagrindinių tembro kategorijų pasireiškimo tonuose laipsnis ir įvairūs jų junginiai ir sudaro visokias tonų spalvas ir neaprėpiamą daugybę jų niuansų (atspalvių).

Muzikos spalvos priklauso daugiau kompozitoriaus dispozicijai: komponuodamas tam ar kitam balsui ar instrumentui, tam ar kitam ansambliui, kompozitorius duoda veikalui pagrindinį tembrą, o įvairiai naudodamas ir derindamas ansamblio balsus, kuria įvairias spalvines impresijas ir kartu visą veikalo spalvų vaizdą. Bet ir šioj srity interpretatoriaus individualumui ir kūrybai pasireikšti lieka dar daug vietos: tonų ir jų sąskambių spalvas interpretatoriaus ir reprodukuotojo valia galima dar tiek modifikuoti ir niuansuoti, kad šitas spalvą modifikavimas ir niuansavimas duoda interpretatoriui svarbias muzikos išraiškos priemones.

Styginiu smičiniu instrumentu galima tiems patiems tonams duoti visokių spalvų ir atspalvių, nes tuos pačius tonus galima groti kuria plonesne ir storesne styga ar flažoletais; paprastu štrichu ir spicrato arba ir be smičiaus — pizzicato; galima smičių traukti arčiau prie ramstelio ar toliau nuo jo; pagaliau smičiaus paspaudimo ir traukimo, stygų paspaudimo ypatumai, taip pat vibravimas duoda daugybę švelnesnių atspalvių, kurie sudaro ir individualinius grojėjo savumus, vadinamąjį muzikanto toną.

Panašiai daug niuansų turi žmogaus balsas. Jau vien tik didinant ar mažinant prasižiojimą galima gauti daug laipsnių tonų šviesumo ar tamsumo. Prasižiojimo reguliavimu, lūpų laikyme formos ir liežuvio padėties keitimu gaunama didelį skalė žmogaus balso spalvų ir atspalvių. Galima net muzikos instrumentų tonus ir šiaip visokius garsus imituoti. Ir mormorando atspalvį galima keisti, keičiant liežuvio padėtį, pav. nukeliant jį prie gomurio ar laisvai laikant apačioj. Pagaliau, kiekvienas dainuojamas ar tariamas balsis ir priebalsis keičia oalso spalvą. Kai kurie priebalsiai, kaip antai  m, n, r, s, z, ž, taip pat įvairūs vaizdagarsiai, kaip antai: din, džium, dzan prum, duoda daug medžiagos choro muzikos spalvoms kurti. Šita visa medžiaga tebėra dar visai mažai paliesta. Tiek kompozitoriai, tiek ir chorvedžiai menkai dar ja naudojasi. Kai naujųjų laikų orkestras nepaprastai praturtėjo spalvomis, choras šiuo atžvilgiu, atmetus retus išimtinius reiškinius, tebėra visai primityvus. Nenuostabu todėl, kad mūsų laikų žmogui, pripratusiam prie turtingos spalvomis ir sudėtingos instrumentalinės muzikos, dabartinė choro muzika pasidarė perdaug blanki, perdaug paprasta ir todėl nebeįdomi.

Mažiau turtingi tembro niuansais pučiamieji ir styginiai skambinamieji instrumentai. Fortepijono tonams atspalvį duoda plaktukų sudavimo garsai. Šitas atspalvis priklausė ne tik nuo plaktukų paviršiaus kietumo ir kitų ypatumų, bet ir nuo klavišų spaudymo būdo. Todėl ir tuo pačiu instrumentu skambinant galima gauti ir kietesnius, šiurkštesnius, ir minkštesnius, lyg ir sodresnius tonus. Elektriniais fortepijonais (pav. Forsterio „Elektrochordu“) galima tembrą jau ir labai keisti.

Vienodo tembro akordui tą ar kitą atspalvį duoda dominavimas (garso jėga) to ar kito jo tono. Fortepijoninei muzikoj ypač ilguose baigiamuose akorduose šituo reiškiniu galima sėkmingai pasinaudoti. Panašiai tembrų jėgos reguliavimu ansamblyje galima keisti tembrų junginių atspalvius. Naujieji kompozitoriai kartais duoda orkestrinėj muzikoj dominuoti didesne jėga čia vienam instrumentui, čia kitam, čia vienai jų grupei, čia kitai, taip sąmoningai siekdami įvairių tembro junginių atspalvių. Šitą priemonę interpretatorius ir savo iniciatyva gali panaudoti visuose ansambliuose.

Vargonai su daug registrų ir keliais manualais, taip pat dabar kai kurie elektriniai instrumentai, k. a. helercijonas (Hellertion) ir traitoniumas, reprodukuojančiam menininkui duoda daug galimumų spalvų pritaikymui ir jų junginių kombinacijoms. Įsigalėjimas mūsų laikų muzikoj koloritinių elementų duoda akstiną dar didesni tm tobulinimui vargonų šia kryptim ir verčia taip pat vargonininkus menininkus plačiau studijuoti ir savo mene išnaudoti vargonų tembrų pritaikymo resursus.

Aprašyti tembrų išraišką dėl tembrų ir jų niuansų neaprėpiamo gausumo neįmanoma. Galima tik nurodyti pagrindinių tembro kategorijų išraišką. Tamsios spalvos daro rimtumo, susikaupimo, paslaptingumo įspūdį, šviesios spalvos — ryštumo, džiaugsmo. Tirštos spalvos duoda jėgos, pasitenkinimo išraišką, blankus tembras — menkumo, nepasitenkinimo, tuštumo arba ir lengvumo išraišką. Apskritai, pagrindinė tembro išraiška gali pasikeisti įvairiuose suderinimuose su kitomis muzikos išraiškos priemonėmis. Pavyzdžiui, smičinio instrumento flažoletai yra skystos spalvos ir kur nors kadencijoj (ypač kai suderinti dar su ritardando ir su diminuen do) duoda išraišką jėgos nykimo, nurimimo, nutolimo, bet eilė flažolė tų gyvesnio ritmo po energingų tirštų tonų gali daryt įspūdį gracingumo, žaidžiamo lengvumo.

Reprodukciniame mene interpretatorius savo kūrybos tembrų srity gali daugiausia įdėti vokalinė j muzikoj. Instrumentų tembro modifikavimo ir niuansavimo galimumai, kaip jau anksčiau buvo sakyta, ne visų lygūs. Jei, pav., klarneto tembras kiekviename registre ir žymiai skiriasi, bet registrai čia kompozitoriaus, ne reprodukuotojo dispozicijoj. Taip pat ir orkestrinės kompozicijos spalvos. Dirigento uždavinys čia šiuo atžvilgiu — gerai suprasti ir įvykdyti kompozitoriaus siekinius, tinkamai išnaudoti kompozicijoj glūdinčius tembrų grožio ir išraiškos galimumus. Vokalinėj muzikoj kompozitorius nustato pagrindinius tembrus, o visa begalybė jų niuansų lieka interpretatoriaus dispozicijoj. Žmogaus balsas šiuo atžvilgiu labai tobulas. Juk net vienų ilgesnį toną bedainuojant, galima kažkiek keisti jo tembrą. Pavyzdžiui, galima pradėt toną beveik užčiaupia burna, tamsiu tembrų Ir, palaipsniui vis daugiau išsižiojant, duoti vis šviesesnę spalvą ir baigti ryškiai šviesios spalvos atviru balsiu a. Ir atvirkščiai: galima pradėt šviesiu a, laipsniškai duoti vis tamsesnę spalvą ir baigti mormorando. Jei pirmuoju atveju tembro laipsnišką keitimą sujungsim su crescendo, o antruoju su diminuendo, tai gausim stipriu:1 muzikalinius efektus. juos ypač sėkmingai galima pritaikyt chore (nebūtinai, žinoma, vie am tone ar vienam akorde).

Bet kurių būdų tembrų pritaikymo reprodukcijoj iš paviršinių kompozicijos žymių sunku būtų rasti — čia tenka interpretatoriui vadovautis muzikos turiniu ir savo irracionaliniu numanymu. Reikia skirti du tembru pritaikymo principus: arba tembrais siekama vyriausiai tik sustiprinti muzikos emocionalinio turinio išraišką, arba tembrais kuriamos lyg savarankiškos estetinės vertybės. Dažnai šie tikslai susilieja, bet dažnai taip pat vienas arba kitas aiškiai vyrauja. Emocionalinio tipo muzikoj tembras yra daugiau tik priemonė jausmams reikšti, o moderniojoj sensoriniointelektualinio tipo orkestrinėj muzikoj spalvos turi dažnai net vyraujantį vaidmenį. Pirmuoju atveju interpretatorius derins spalvas su emocionaliniu muzikos turiniu, o antruoju sieks daugiau pačiomis spalvomis, jų kombinacijomis ir žaidimu, pačiu muzikos spalvų gyvenimu kurti estetines vertybes. Visada tačiau interpretatorius turi turėti galvoj šiuos abu tembrų pritaikymo galimumus ir juos atitinkamai daugiau ar mažiau derinti. (Galas kitam numery)

Birštono vasaros menų akademija