Šis tas iš Wagnerio gyvenimo

1933 Nr. 2, .

Vaiką Richardą Wagnerį kartą pasiuntė motina parnešti jos nedidelę pensiją, iš kurios beveik jie ir gyveno. Richardui teko grįžti su pinigais pro vieną įstaigą, kur lošė iš pinigų. Jis sumanė išmėgint savo laimę ir užėjo lošti. Smarkiai rizikuodamas, jis greit pralošė beveik visus pinigus. Manė, kad jau teks jam išpildyti savo pasižadėjimą: prisigirdyti upėj, jeigu praloš motinos pinigus. Bet paskutiniu akimirksniu laimė pakripo jo pusėn: atsiėmė savo pinigus ir dar truputį laimėjo.

Šitas epizodas labai charakteringas Wagneriui. Savo gyvenime jis dažnai rizikuodavo, vykdydamas savo drąsius sumanymus, dėdavo, kaip sakoma, savo likimą ant kortos. Ne visada jam taip laimingai pasibaigdavo, kaip aną kartą: ne kartą Wagneris buvo baisiai įklimpęs į skolas ir turėjo bėgti, slapstydamasis nuo savo kreditorių. Bet vis, nors kartais ir negreit, jį kas nors išgelbėdavo.

***

Jaunas Wagneris pasidabojo gražuolę vieno turtingo žydo dukterį. Toj šeimoj jis buvo maloniai priimamas. Čia jis kartą susitiko su jaunu tolimu jų giminaičiu, kuris mikliai grojo fortepijonu ir už tai buvo         gražuolės karštai pagiriamas. Wagneris pyko ir, neiškentęs, gana stačiai pasakė, kad anas ponas groja be jausmo, be sielos. Šis pasiūlė Wagneriui pačiam ką nors pagroti. Wagneris iš per didelio pasitikėjimo savim užmiršo savo technikos netobulumą ir pasiūlymą priėmė. Pagrojo blogai ir buvo aštriai iškritikuotas ir pajuoktas. Įpykęs Wagneris visai smarkiai išsikoliojo. Po to, žinoma, į tą šeimą jo nebeįsileisdavo. Taip Wagneris ir nebeteko savo gražuolės. Kai kas sako, kad jis dėl to ir pasidarė visam savo gyvenimui piktas antisemitas.

***

Vienoj statė pirmą kartą „Nibelungų žiedą“. Vienos opera buvo tiek laiminga, kad galėjo scenai gauti gyvus puikius arklius — baltus žirgus iš kaizerio arklidės, kurie, be to, ir scenoj buvo apsipratę, nebebijojo scenos šviesų. Kai Wagneris generalinėj „Valkirių“ repeticijoj pamatė scenoj šiuos puikius žirgus, jis užpyko. „Žili valkirių arkliai? Tai visai negalima, Ekscelencija“ — šaukia jis įtūžęs vyriausiam intendantui. „Būtinai turi būti juodi“. — „Mes neturim kitų“. — „Gerai, tada aš protestuoju prieš operos statymą“. Intendantas aiškino, kad bilietai parduoti, kad operos pastatymui išleista daugiau kaip šimtas tūkstančių markių. Bet Wagneris buvo neperkalbamas: jis reikalavo, kad būtų juodi arkliai, arba kad opera nebūtų statoma.

Dejavo, barėsi, galvojo. Pagaliau sugalvojo: nutepti arklius juodai. Taip ir buvo padaryta. Ir Wagneris buvo patenkintas.

***

Wagneris šventė savo gimimo dieną. Daug kas atvažiavo, jo pasveikinti į Bayreuthą. Iškilmingai sveikino ir Bayreutho garnizono orkestras. Be kitų kompozicijų pagrojo ir „Tannhauserio“ uvertiūrą. Wagneris dėkojo: „Jūs puikiai atlikot, pone kapelmeistri, ypač mano kompoziciją gerai grojot“. Kapelmeisteris buvo labai patenkintas: „Taip, maestro, žinot, rašyti gali beveik kiekvienas, bet groti — tai jau kiauliškas darbas“.