Tautiškos lietuvių muzikos kūrybos klausimai
Kurdama savąją kultūrą, kiekviena tauta vadovaujasi skirtingais darbo principais. Tautų charakterio savumai yra tų darbo principų skirtumų priežastys.
Vienokiu ar kitokiu būdu siekdamos gerovės, tautos blaškosi, keisdamos pasaulėžiūrą, atsidurdamos kartais net stagnacijos taške, kai tautos kūrybinė iniciatyva išsieikvoja. Išsieikvojimas pareina nuo kultūrinių tautos principų nesuderinimo su kūryba, kuri, neradusi sau palankios dirvos, nyksta arba įgyja liguistą, mažai gyvybės turintį charakterį.
Kūrybiniai principai inspiruoja pajusti evoliucijos proceso tiesą, kuri yra bendra visoms kultūros sritims. Ypač jos pajautimas svarbus muzikos mene, kur kūrybinis pagrindas glūdi daugiau emocionaliniuose žmogaus dvasios vyksmuose ir nėra taip konkrečiai formuluojamas, kaip mokslo sričių pagrindai. Svarstant muzikos problemas, galima daugiau nuveikti intuicija, kaip operavimu nustatytais dėsniais, nes meno kūryboj ypatingą vaidmenį turi individualūs asmens savumai.
Dabartiniu laiku Lietuvoje labai aktualūs pasidarė muzikos meno klausimai. Norima net sukurti lietuviškos muzikos modelį. Prieš įsigilinant į šį klausimą, reikia išsiaiškinti, ar tautiškieji muzikos kūrėjo savumai yra suderinami su muzikos meno principais. Tautiniai savumai yra svarbiausias kūrybos pagrindas, tik, žinoma, tuomet, jei tautos muzikos kultūros siekimai atitinka gyvybės principus. Tokios tautos sukurtos muzikos vertybės savo originalumu papildo visų tautų bendrą muzikos lobyną, be to, tokia kūryba, nuolat keisdamasi ir nesikartodama, žengia gyvais evoliucijos keliais.
Lietuvoje daugelis siūlo tautiškumo žymių šaltinių ieškoti liaudies muzikoje — ir ne be pagrindo, nes tai yra primityvus, bet apytikris, nuo senų laikų išlikęs lietuvių dvasios atspindis. Bet turėkime galvoje, kad ligi šių laikų nuolat keičiantis gyvenimo sąlygoms ir aplinkumai, ir lietuvių psichika turėjo pasikeisti. Senoji lietuvių muzika, atitikdama savo epochos kultūrinį lygį, apsiribodavo paprasta penkiatonės gamos sistema (kuria naudojosi ir kitos rytų Europos tautos: čekai, ukrainiečiai, rusai, latviai ir kiti). Ieškant tautiškajai muzikos kūrybai kriterijų liaudies muzikoje, tenka elgtis atsargiai ir kritiškai. Tautiškumo pagrindus išvesdami tik iš senųjų liaudies dainų, uzurpuotume dabartinio lietuviško muzikos kūrėjo laisvę. Pagaliau, ar liaudis, šimtmečius išgyvenusi kitų tautų politinėj ir kultūrinėj nelaisvėj, galėjo išlaikyti gryną senąją lietuvišką dainą? Kai kurie didžiojo karo palikimai gali būti svarbus išrodymas, kaip liaudį veikia svetimos įtakos. Juk matome, kiek atsirado po didžiojo karo liaudyje dainų vokiškais ir rusiškais motyvais. Prieš karą didelę įtaką lietuvių muzikai turėjo lenkų dainos ir giesmės. Liaudis jas mėgo ir laikė gražiausiomis.
Tautiškumo sąvoką reikia imti plačia prasme. Lietuviška gali būti ne vien tai, kas betarpiškai jungiasi su senųjų liaudies dainų struktūra ir dvasia. Pažinkime, kaip XX-jo amžiaus lietuvis traktuoja muzikos meną, kaip jis derina savo pažiūras su naujų priemonių atsiradimu. Kodėl dabartinis lietuvis kompozitorius, turįs daugiau iniciatyvos ir intuityvinio nujautimo, pažinęs ne tik savo, bet ir kitų tautų muzikos charakterio bruožus, negali laisvai kurti lietuvišką muziką taip, kaip kūrė ją senųjų laikų vaidilos? Senovės žmogus nejautė taip giliai priežastingumo, jo pažinimas nebuvo taip išplėtotas, kaip dabar, o vis dėlto mes jam pripažįstam teisę išreikšti savo individualinius pergyvenimus dainomis, raudomis, giesmėmis ir kitomis senosios lietuvių muzikos formomis. Kodėl, ieškodami lietuviškumo dainose ir giesmėse, Lietuvos gamtoje — miškuose, upėse, ežeruose, — aplenkiam svarbiausią tautiškumo šaltinį — savo idividualybę? Argi laisvais kūrybiniais pagrindais išsiauklėjusi individualybė gali būti kažkas svetima lietuvių dvasiai? Anuo keliu eidami, neįvertindami kūryboj savo individualybės, mes tik kartotumėm seniau žmonijos pergyventus kultūros etapus ir priešintumės kūrybinei evoliucijai. Negalima kitų savo tautos individų sudarytų muzikos vertybių subendrinti siaura prasme (melodijų, ritmo, harmonijos struktūros, mechaniškas; bendrinimas) su savo individualiniais savumais. Naujo individo kūrybinės vertybės yra savitos ir nesikartojančios. Tautiška muzika kuriama bendruoju meno kūrybos principu, kuris yra: laisvas savo asmens kūrybinių žymių traktavimas. Savitumas taip kuriančio lietuvio kompozitoriaus kūrybos, skirtumas nuo kitų tautų kūrybos ypatumų bus neišvengiamas. Kaip pavienės tautos savo originaliąja muzikos kūryba praturtina bendrąją muzikos kultūrą, taip ir asmenys, kurie kuria nepriklausomai, įneša į savo tautos muziką evoliucionuojančių gyvybėm veiksnių. Aprėžę kūrybą sutartais dėsniais, pakirstumėm ir pačią kūrybą.
Siekdami lietuvių muzikos kūrybos tautiškumo, būkim atsargesni, kad, išnaudoję senąsias lietuvių kūrybos žymes, bet apleidę šių laikų lietuvių daug platesnius ir gilesnius kūrybinius veiksnius ir ypatumus, neuždarytumėm patys kelio savo pažangai.