Gaidų rašyba dvylikos tonų sistemoj
Mūsų gaidų rašyba yra iš esmės ideališka diatoninės muzikos rašyba. Paprastieji gaidų ženklai ant linijų ir tarp linijų rodo C-dur gamos tonus (diatonine muzika čia vadinama toji, kuri vyriausiai vartoja dur ir mol gamas), o kitos dur ir mol gamos (C-dur arba a-mol transpozicijos), taigi penki trūkstamieji tonai gaunami pridėjimu prie atitinkamų tonų ženklo ♯ arba ♭. Kompozicijose ne C-dur (a-mol), bet kurioj kitoj tonacijoj, atitinkami pakeitimo ženklai rašomi ne prie kiekvienos gaidos, bet kiekvienos eilutės pradžioj. Grojėjas turi įsidėmėti, kurioj tonacijoj kompozicija parašyta, taigi, kurie tonai visada paaukštinami ar pažeminami per pusę tono. Jei vietoj kurio šitų tonų turi būti C-dur gamos tonas, tai anas tonas panaikinamas ženklu ♮. Jis galioja vienam takte, o toliau vėl grįžta pirmoji tvarka.
Grynoj diatoninėj muzikoj tokie atsitikimai ne taip dažni. Daugiausia vartojami tik septyni tūs gamos tonai. Bet didėjant chromati- kai, kada kiti penki tonai dažniau vartojami, arba kai veikalas moduliuoja per daugelį tonacijų, pakeitimo ženklais tenka vis dažniau naudotis. Taip pat svarbesnis vaidmuo tenka ir pagalbiniam ženklui ♮. Todėl: juo daugiau chromatikos, tuo daugiau ženklų, tuo daugiau reikia ir pastabumo (vieni ženklai galioja visam veikalui, kiti tik vienam taktui). Bet vis dar šioj sviruojančioj diatonikoj mūsų rašybos gerosios ir blogosios pusės išlaiko pusiausvirą.
Dvylikos tonų muzikoj, kuri vartoja nebe septynis vyriausius tonus ir penkis šalutinius, bet lygiai visus dvylika, vaizdas visai keičiasi. Schonbergas pats reikalavo dvylikos tonų sistemai vienos naujos jai pritaikytos rašybos, bet jos netinkamumą praktikai greit pats suprato. Tenka jau mūsų senąją rašybą palikti pagrindu. Tik reikia pamėginti ją pritaikyti ir naujajai muzikai ir jos dvasiai, pačios rašybos nekomplikuojant. Kiek komiška, kad Schonbergas pasirinko komplikuotą kelią ir sustojo per vieną milimetrą nuo problemos išsprendimo. Jis stato prieš kiekvieną septynių buvusios C-dur gamos tonų naikiklį ir ne tik tada, kai tonas „naikinamas“ (iš tikrųjų čia nieko senąja prasme nebenaikinama, nes visi dvylika tonų čia lygiateisiai), bet visada, kai ir tuo tonu pradedama. Taip pagalbinis ženklas ♮ virsta pagrindiniu. Prie kiekvienos gaidos turi stovėti vienas iš trijų ženklų: ♯ , b arba ♮. Rezultatas tas, kad toks gaidų puslapis atrodo „juodas“ ir kad ne tik pradedantiem, bet ir labai pažengusiems pasidaro kažkokiu juodu baudu. Tas ir pačiai už tų gaidų stovinčiai muzikai suteikia tūlą porciją mistikos, kuri šiuo atveju visai ne savo vietoj pasirodo.
Betgi čia tikslas kitas turi būti. Jeigu Schonbergo pėdomis eidami, toliau konsekventiškai galvosim, tai prieisim štai ką: jeigu jau prie kiekvienos c, d, e, f, g, a, h — arba paprasčiau ir populiariau: prie kiekvieno balto klavišo — statom naikiklį, tai ar nebus paprasčiau, aiškiau ir akims patogiau, jei naikiklio nerašysim nė prie vieno tų tonų? Rašom tik arba kryželį arba bemolį, o naikiklio prie jokios gaidos neberašom. Kryželis ir bemolis galioja tik vienai gaidai, prieš kurią jis stovi, o kur nieko nėra, ten gali būti tik baltas klavišas. Taip vartojam tik du pakeitimo ženklus, o daugiau nieko, net jokio pagalbinio ženklo visai nebereikia.
Tokią išvadą gauti visai nereikia ir komplikuoto Schonbergo kelio. Jei gaidas be ženklų rašom, negalvodami apie jų santykį su C-dur ir apskritai su diatonika (jau sakiau, kad nėra jokio panaikinimo, nes yra 12 tonų, kurie tik senuoju supratimu iš santykio su natūraline tonų sistema „paaukštinami“ ar „pažeminami“), bet turim galvoj dvylikos tonų sistemą, tai tuojau prieinam sprendimą, kad šitos gaidos be pakeitimo ženklų reiškia šituos tonus, o jei prieš jas pastatau kryželį ar bemolį, tai anas gaidas. Iš gaidų rašybos pagrindinių dėsnių be aplinkinių kelių per diatoniką ir „tonalinę“ chromatiką aš sudarau taisyklę: pakeitimo ženklas galioja tik vienai gaidai; jokių naikiklių nėra. Taip gaunam dvylikos tonų muzikos principus atitinkančią gaidų rašyba, kuri aiški, lengvai skaitoma, paprasta ir kiekvienam iš pirmojo žvilgsnio suprantama. Ji nėra temperuotos dvylikos tonų sistemos gaidų rašybos idealas, bet tikrai paprasčiausias ir tikslingiausias konkretus galimumas. Pavyzdžiui, Schonbergo fortepijoninės kompozicijos op. 33 a. pirmųjų taktų gaidų vaizdas atrodo nebe šitaip tikrai ne veikalo nenaudai.
Prahos kompozitoriai A. Habos grupės vartoja dvylikos tonų sistemoj, taip pat ketvirtinių ir dar smulkesnių tonų dalių sistemose tik šitą principą: pakeitimo ženklai galioja tik vienai gaidai; jokių naikiklių nėra. Tokią pastabą deda veikalo pradžioj. Tie autoriai praktikoj turėjo iš to lig šiol geriausius vaisius.
