Klasikų ir romantikų sekėjai ir eklektikai

KLASIKŲ IR ROMANTIKŲ SEKĖJAI IR EKLEKTIKAI

Nuo XIX-ojo amžiaus antrosios pusės kai kurie įžymūs kompo­zitoriai, kurie nepasekė naujosiomis tais laikais iškilusiomis krypti­mis, impresionizmu ir ekspresionizmu, sudarė lyg savo naują kryptį, vadinamą klasicizmu. Klasicistai, arba neoklasikai kūrė senosiomis klasikų formomis, emocionaliniu turiniu vieni daugiau krypdami į klasikus, kiti į romantikus. Pirmieji pasižymi komplikuotesne melodi­ka ir rafinuotesne polifonija, o antrieji turtingesnėmis harmonijomis ir orkestrinėmis spalvomis, taip pakrypdami arčiau į impresionistus. Ryškesnieji neoklasikai yra Brahms'as, Reger'is, d‘Indy.

Johannes Brahms (1833-1897) gimęs Hamburge ir miręs Vienoj, iš pradžių sekė Schumann'ą, bet vėliau pakripo į klasikus, savo stilių ir nuo jų žymiai skirdamasis. Brahms'o muzikoj viskas kropščiai apdirbta, teoretiškai pagrįsta, paviršiniai efektai vengiami. Iš karto ši muzika dažnai atrodo perdaug niūri rim­ta. Pagrindinės temos lyg perdaug apsunkintos šalutinėmis temomis ir detalėmis. Bet giliau pastudijavus, galima rasti daug įdomumo me­lodiniame lankstume, temų perdirbime ir kontrapunktinėse kombina­cijose.

Nors Brahms'as sulaukė 64 m. amžiaus ir didesnę dalį gyvenimo atidavė kompozicijai, tik protarpiais pasirodydamas koncertuose pia­nistu ir dirigentu, bet nuodugniai savo kompozicijas apdirbdamas, pa­rašė jų, palyginti, netaip daug: 4 simfonijas, 2 orkestrines serenadas, 2 fortepijoninius koncertus, smuiko koncertą, 24 kamerinės muzikos veikalus, 10 vokalinės su orkestru muzikos veikalų (kurių tarpe pa­garsėjęs Vokiškasai Requiem), nemaža romansų, fortepijonui 3 sona­tas, dvi rapsodijas, keletą varijacijų ir dar įvairių kitų kompozicijų.

Max Reger (1873-1916) - vienas įžymiausių paskutinių laikų polifonistų. Ritmo įvairumu ir staigiomis moduliacijomis jis artimas impresionistams, bet šiaip visur išlaiko melodinį logiškumą ir polifo­ninį raštą. Reger'is kūrė daugiausia senosiomis, Bach'o vartotomis formomis.

Būdamas patsai geras vargonininkas, labiausiai ir pasižymėjo savo vargoninėmis kompozicijomis ir geru perdirbimu fortepijonui Bach'o ir kitų autorių vargoninės, orkestrinės ir vokalinės muzikos. Parašė taip pat chorui su orkestru veikalų, dainų chorui, dainų forte­pijonui, bažnytinių kantatų, orkestrinių (Sinfonietta, Serenada, Varijacijos, Smuiko koncertas) ir kamerinių kompozicijų.

Vincent‘ą d‘Indy (1851-1931, tark: Vėnsėn d’ Ėndy) — įžymus prancūzų kompozitorius ir veikėjas, vienas iš Paryžiaus aukštosios muzikos mokyklos „Schola cantorum“ steigėjų. Šioj mokykloj d'Indy ligi savo amžiaus galo ėjo direktoriaus ir kompozicijos profesoriaus pareigas.

Labiau pasisekusios D‘ Indy kompozicijos yra simfonijos G-dur ir B-dur, simfoninė trilogija „Wallenstein“, simfoninės varijacijos „Istar“, opera „Fervaal“ oratorija „Šventojo Kristupo legenda“.

Nikolaj Metner (gimęs 1880 m.) — įžymus šių laikų rusų pia­nistas ir kompozitorius. Jis taip pat kuria tradicinėm formomis, duo­damas tik naujesnę harmoniją. Lig šiol yra parašęs 2 fortepijono su orkestru koncertus, 2 smuiko sonatas, sonatą — vocalise (balsui be žodžių su fortepijonu), 7 sonatinas fortepijonui, apie 80 romansų ir kai kurias kitas kompozicijas.

Iš šių dienų įžymesniųjų rusų kompozitorių dar artimi neoklasikams Prokofjev’as ir Aleksandrov’as, bet jie gali būti skiriami ir prie ekspresionistų.