Balsų nustatymas chore

1938 Nr. 11–12, Antanas Budriūnas

Paskutiniaisiais metais įvairios chorų varžybos, dainų šventės ir kitkas Lietuvos chorus tiek pastūmėjo į priekį meninės pažangos keliu, kad jau ir iš provincijos chorų reikalaujama taisyklingos ir aiškios tarties, nustatytų ir išlygintų balsų, tinkamo kvėpavimo ir apskritai tinkamos interpretacijos. Klausytojai nebepasitenkina vien dainos grožiu, bet kreipia dėmesį ir kaip ji pateikiama. Ieškoma grožio ne tik melodijoj ir harmonijoj, bet ir balsų tembruose ir jų niuansuose. Tad ir chorvedžiui tenka daug didesnis uždavinys. Jis be organizacinio darbo chore ir partijų išmokymo turi išmokyti choristus taisyklingai kvėpuoti, visus balsius ir skambiuosius priebalsius aiškiai dainuoti ir dainuojant aiškiai tarti trumpuosius priebalsius ir iš viso lavinti choristų balsus ir juos muzikališkai auklėti. Reikia siekti, kad choristas ne tik chorvedžio įsakomas darytų vienokį ar kitokį niuansą, bet kad jis patsai suprastų jų grožį ir reikalingumą.

Chorvedžiui be įgimtų muzikalinių gabumų ir bendrojo teoretinio muzikalinio pasiruošimo dar reikia mokėti ir balsus nustatyti, o labai gerai, jei ir patsai chorvedis turi gražų ir plačios skalės balsą. Chorvedžiui muzikaliam ir turinčiam gražų balsą daug lengviau išmokyti ir chorą gražiai dainuoti, nes mes tokių mėgėjų chorų, kur choristai ateitų su nustatytais balsais ir gerai skaitytų natas, kaip ir neturim, o daugumas chorvedžių, mokydami chorą, patys dainuoja ir, taip bemokydami naujas gaidas, vienaip ar kitaip nustato ir viso choro balsus. Galima net pasakyti, kad vidutinės balsų medžiagos chorai, vadovaujami be teoretinių žinių apie balsų nustatymą chorvedžio, dainuoja chorvedžio balso tembru ir jo skale. Pav., chorvedžio lyrinio tenoro chore aukštieji balsai dainuoja šviesiai ir lengvai, o žemutiniai balsai būna bespalviai. Baso chorvedžio chore tirštai ir pilnai skamba žemieji balsai, bet suspaustai arba rėkiančiai aukštieji, ir t. t.

Chorvedis, ir negalėdamas visų choro partijų tinkamai padainuoti, bet mokėdamas teoretiškai paaiškinti, kaip reikia dainuoti, kokia balso spalva turi būti, nors sunkiau be gyvo pavyzdžio, vis tik gali balsus nustatydamas pasiekti pakankamų vaisių. Bet chorvedis neišlavintu ir negražiu balsu ir be teoretinių žinių apie balsų nustatymą dažnai pagadina choristų balsus. Be abejo, visi chorvedžiai nori savo chorą išmokyti kiek galima geriau ir gražiau dainuoti, bet ne visiems vie¬nodai sekasi.

Su tais, kurie šioje srityje dirba ir ieško būdų, kaip geriau choro bal¬sus nustatyti, ir noriu Muzikos Barų skiltyse pasidalyti savo kukliomis tos srities žiniomis ir patirtimi.

 

I. KVĖPAVIMAS

 

Kvėpavimas yra vienas pagrindinių dainavimo elementų. Tinkamai kvėpuojant, galima išplėtoti didesnę balso jėgą, lengviau paimti aukštus tonus, užtikrinti grynesnę intonaciją ir išgauti skambesnį, švelnesnį ir gražesnį balso tembrą. Graži frazuotė ir dinaminiai niuansai taip pat priklauso nuo mokėjimo valdyti kvėpavimo raumenis. Dainavimui geriausia tinka natūralus kvėpavimas, t. y., žemutiniąja dalimi krūtinės ir diafragma. Kvėpavimas tik viršutiniąja plaučių dalimi net kenkia dainavimui. Raumenys, pakeliantieji krūtinę, iš dalies užspaudžia dainavimui reikalingus organus ir juos greičiau vargina. Galima pastebėti, kaip dainininkai, kurie kvėpuoja viršutiniąja plaučių dalimi, dainuodami greitai pajunta gerklės spaudimą. Jei dainininkas dėvi apikakle, tai pradžioje ją ir apkaltina O iš tikro dažnai būna ne apikaklė kalta, bet per daug pakelta krūtinė, spaudžianti ir varginanti gerklę. Be to, iš viršutiniosios plaučių dalies sunkiau reguliuoti oro išėjimą ir ilgiau jį sulaikyti. Jei dainuojant pro balso stygas eina daugiau oro, negu reikia joms suvirpinti, tai balsas būna neskambus, zvimbiantis ir silpnesnis, nes per didelė oro srovė trukdo balso stygoms normaliai virpėti. Kvėpavimas viršutiniąja dalimi plaučių reikalauja daugiau energijos ir greičiau išvargina, o nuovargis dažnai būna negrynos intonacijos priežastis. Be to, viršutinioji krūtinės dalis yra svarbiausias balso rezonatorius, o per daug įtempti krūtinės raumenys šį rezonatorių užslopina. Todėl dainuojant ir reikia kvėpuoti diafragma ir žemutiniąja dalimi krūtinės.

Stovėti dainuojant reikia tiesiai, nesuglebusiai, kad krūtinė nebūtų įtraukta, bet ir nebūtų per daug įtempta. Kaklas, pečiai, krūtinė ir visas liemuo turi būti laisvas nuo išorinio spaudimo. Galvą laikyti tiesiai. Aukštus, galvos registro tonus lengviau dainuoti kaklą kiek patempus, ypač užpakalinę jo pusę, taip, kad galva lyg pasvirtų kiek į priekį. Žemuosius tonus, krūtinės registro, lengviau dainuoti kaklą šiek tiek įtraukus, lyg gurklį papūtus.

Įkvėpimas oro gali būti trejopas: natūralus, staigus ir dalinis. Natūraliai, neskubinant įtraukti orą galima tik pradžioje dainavimo ir pauzų metu. Šituo atveju geriau įkvėpti per nosį, nes nosis atlieka oro koštuvo ir šildytuvo pareigas. Kada reikia tarp tonų staigiai įkvėpti, negalima vien per nosį dėl šių priežasčių: 1) staigus kvėpavimas tik per nosį, greitai vargina kvėpavimo raumenis, 2) nepilnai įkvėpiama arba, jei bus pilnai įkvėpta, tai per ilgai užtruks įkvėpimas ir 3) girdėti šnypštimas. Todėl staigiai įkvėpiant reikia per burną ir per nosį kartu įtraukti orą šitokiu būdu: truputį prasižioti, liežuvio palaidąjį galą pariesti aukštyn, kad jo viršūnė būtų ties viršutinių dantų smagenimis, bet jų nesiektų, o liežuvio šonai atsiremtų į viršutinius šoninius dantis, ir traukti orą per burną ir per nosį kartu. Šitaip kvėpuojant, oras, pradžioje atsimušęs į liežuvio apatinąją pusę, vėliau eidamas paliai dantis ir gomurį, šiek tiek išsikošia ir sušyla. Vien kvėpuojant per burną ir traukiant orą tiesiog į gerklę be ,,koštuvo“ yra nehigieniška balso stygoms ir plaučiams.

Iškvėpimas, arba, kitaip tariant, išdainavimas oro būna labai įvairus, pav., žemus tonus dainuojant, reikia platesnės, didesnės oro srovės, nekaip to paties stiprumo aukštus tonus dainuojant. Aukštiems tonams išgauti reikia daugiau sukauptos, mažesnės ir stipresnės oro srovės. Žemutiniojo ir vidutiniojo registro tonus dainuojant, reikia pirma išleisti orą iš plaučių, o paskum iš diafragmos. Aukštus tonus lengviau dainuoti iškvepiant orą iš diafragmos, nes pilvo raumenis sutraukiant, galima išplėtoti galingesnę oro srovę. Taip pat daug lengviau staccato dainuoti ir dinamiškai niuansuoti kvėpuojant iš diafragmos.

Dainuojant oro įkvėpimas ir iškvėpimas nėra natūralus, nes reikia trumpesniu laiku kiek galima daugiau įkvėpti oro ir ilgiau sulaikyti išleidžiant jį įvairiu kiekiu ir įvairia jėga. Norint lavinti balsą, reikia pirma išmokti taisyklingai įkvėpti orą ir valingai reguliuoti jo išėjimo jėgą ir kiekį. Išmokus taisyklingai kvėpuoti, galima gerokai išplėsti ir plaučių oro talpą. Balso nustatymo ir kvėpavimo mankšta reikalinga ne tik solistams, bet ir kiekvienam choristui. Dainininkams gerai kiekvieną kvėpavimo organą lavinti gimnastika, bet čia nurodysiu tik grynai dainavimui pritaikytus keturis kvėpavimo pratimus.

Pirmas pratimas, kurio tikslas padidinti plaučių oro talpą, reikia daryti šitaip: Stovėti ir įkvėpti orą per burną ir nosį kartu taip, kaip nurodyta anksčiau, tik labai išlengvo. Pilnai pritraukus oro į diafragmą ir žemutinąją dalį krūtinės, kvėpavimą sulaikyti 2—3 sekundes ir laisvai, nesulaikant, per burną iškvėpti.

Antras pratimas, kurio tikslas išmokti lygiai ir maža srove išleisti orą, daryti šitaip: įkvėpti orą kaip pirmame pratime, tik kiek greitėliau, ir sulaikyti kvėpavimą 1—2 sek. Iškvėpti pradžioje iš krūtinės, o paskum iš diafragmos, labai tyliai dainuojant patogaus aukštumo „i“. Stengtis, kad, kol visas oras išeis, balsas skambėtų aiškiai vienu tonu, vienodo stiprumo ir kiek galima ilgiau.

Trečias pratimas, kurio tikslas įprasti dinamiškai išleisti orą, reikia daryti šitaip: Įkvėpti ir sulaikyti orą kaip antrame pratime, o iškvėpti šitokiu būdu: ppp < mf > ppp < F. Sustiprinti ir susilpninti balsą lygiai ir labai iš lengvo. Žiūrėti, kad stiprinant ir silpninant balsą aiškiai skambėtų vienas tonas. Pradžioje orą leisti iš krūtinės, o stiprinant balsą — iš diafragmos. Darant tylyn ir tyliai dainuojant, reikia vėl leisti orą iš krūtinės, o gale, dainuojant stipriai, iškvėpti visą orą.

Ketvirtas pratimas, kurio tikslas išmokti trūkčiojant orą leisti, kaip reikalinga staccato dainuojant, daryti šitaip: Įkvėpti ir sulaikyti orą kaip 2 ir 3 pratimuose. Išleisti orą dainuojant tyliai vidutiniu greičiu atskiras ,,i“, taip, kad būtų ketvirtinių takte aštuntinės natos ir tarp natų aštuntinės pauzos. Dainuoti tiek atskirų ,,i“, kiek iš vieno įkvė¬pimo užteks oro (30—40 atskirų ,,i“).

Pratimų reikia nedaryti iš karto perdaug, kad vietoj naudos nepasi¬darytų žala. Geriau per dieną lavintis keletą kartų po 5—10 min.

Be to, pirma reikia gerai išmokti tik pirmąjį pratimą, vėliau, pirmojo mažiau darant, prijungti antrą ir t. t.

Jei chorvedžiui pasiseks choristus įtikinti ir jiems įrodyti, kad šitokie pratimai lavina balsą, tai choristai kvėpavimo ir kitus balso lavinimo pratimus taip pat mielai darys, kaip kad mokosi naujas dainas, nes kiekvienas mėgstąs dainuoti nori, kad jo balsas būtų gražus ir lankstus.

Traviata