Dėl muzikalinio auklėjimo mokyklose

1938 Nr. 11–12, .

Pradėtai Muzikos Barų 10-me n-ry diskusijai muzikalinio auklėjimo klausimu čia dedamas muzikos mokytojo S. J. straipsnis, kuriuo jis atsako J. Švedui ir papildo jo straipsnį. Redakcija.

 

Praeitame „Muzikos Barų“ numeryje buvo įdėtas diskusinis straipsnis muzikalinio auklėjimo pradžios ir vidurinėse mokyklose gairėms nustatyti. Straipsnio autorius Jonas Švedas visai teisingai pažymi, kad mūsų šalies muzikalėjimui tėra vienas tiesus kelias, būtent, per mokyklas. Iš tos minties išeidamas, autorius nagrinėja mokyklinio darbo sąlygas, muzikos mokytojų tipus, jų vartojamus metodus, pagaliau — mokymo rezultatus ir prieina išvadą, kad dabartinė darbo sistema, metodai ir priemonės mokyklose nuklampino muzikos dalykų vežimą į balą, iš kurios jį tegali ištraukti „vyriausioji švietimo vadovybė“, būtent, vienu muzikos mokytojų „spustelėjimu“. Savo tvirtinimams paremti autorius negailestingai kritikuoja kalbamus metodus, bet vartojamiems argumentams vargiai pats tiki. Straipsnį skaitant savaime susidaro apie mokyklinį darbą šitoks vaizdas:

Balso lavinimas vidurinėse mokyklose nereikalingas kaip senosios kartos mokytojų nevykusi maniera, be to, jis yra ir negalimas, nes mokyklose esą 90% mokinių puberteto periode (!). Choras būtų tinkama auklėjamoji priemonė, bet... atskirų partijų mokymas esąs mokiniams nenaudingas. Muzikos teorijos pamokos normaliose sąlygose maža turi prasmės, jeigu net metodikai išradėjai nesugeba nieko išmokyti. Be to, apskritai paėmus, „programos išėjimas“ yra mažai ko vertas dalykas. Po šitokios pirties taip norėtųsi išgirsti bent šį tą apie J. S. darbo metodus bei rezultatus, bet, deja, apie tai straipsnyje nėra nė užsiminta. Vieton to randame pernelyg bendrus, gražiai skambančius, posakius, pav., ... „metas daryti posūkį į tikrąjį muzikinį auklėjimą“ (mano pabraukta. S. J.). Arba vėl: „Reikia paimti naują linkmę muzikiniam auklėjimui vidurinėse mokyklose ir baigti muzikinės veiklos sistematizavimą plačioje visuomenėje, atsigręžiant į liaudį ir periferijas“.

Tiesa, autorius ne kartą straipsnyje iškelia auklėjimo momentą pedagoginiame darbe, tačiau kokiomis formomis ar būdais tas auklėjimas turėtų reikštis muzikalinime, kokį jisai santykį sudaro su muzikos ugdymu, ar bent kur jų vienas baigiasi ir kitas prasideda, autorius net neužsimena.

Kitur vėl pykstama, kad muzikos mokytojai tą ar kitą dalyką (solfedžio) laiko darbo tikslu, bet ne priemone, tačiau tų sąvokų konkretaus skirtumo praktikoj neiškeliama. Pav., kuo turėtų skirtis ,,priemoninė“ solfedžio pamoka nuo „tikslinės“ solfedžio pamokos? Manau, kad kiekviena priemonė (ypač induktyviame darbo metode) gali virsti tikslu, ir atvirkščiai: kiekvieno darbo tikslas (pasiektas) tampa priemone didesniam, kilnesniam tikslui siekti.

Panašiai paviršutiniškai autorius paliečia straipsnyje ir kitus klausimus, kurių tačiau aktualiausias ir tinkamoj šviesoj iškeltas yra muzikos mokytojų klausimas. Šventa tiesa, kad labai žymi muzikinio gyvenimo negerovių dalis kyla iš per žemo muzikos mokytojų pedagoginio ir meninio lygmens. Bet ir čia, eidamas prie klausimo sprendimo, autorius nesiekia kojomis žemės. Tur būt, jo manymu, dabartiniai muzikos mokytojai yra tobuli pedagogai, arba tokiais galėtų virsti, kad tik užsimanytų, tik jie to nenori, todėl siūlo ministerijai juos „spustelti“.

Manau, būtų labai gera, kad tokia paprasta ir pigi priemonė patobulintų mūsų muzikos mokytojus. Tada gal reiktų pirma pradžios mokyklų mokytojus, — ir ne tik „spustelėti“, bet gerokai paspausti, nes pradžios mokyklose šis klausimas yra dar opesnis, dar aktualesnis.

Mano išmanymu, šitoksai J. Šv. „radikalus kultūros kėlimas“ yra tik nesusipratimas. „Individualus mokytojų tinkamumo peržiūrėjimas“ gali mokytojus tik atrinkti, bet ne pataisyti. Bet ir čia J. Š. nenurodė, kas gi užimtų netinkamųjų mokytojų vietas, Jokie „spustelėjimai“ ir peržiūrėjimai reikalo nepagerins. Muzikos mokytojus reikia parengti, išugdyti. Jų rengimu nebuvo susirūpinta per tuos ištisus 20 m., nors manykim, kad dažnas suprato muzikos mokytojo nepaprastai svarbų vaidmenį šalies muzikalinimo darbe. Iš konservatorijų direktorių juk girdėjome, kad mūsų aukščiausias siekimas turįs būti tapti tobulu muzikantu, o jei kuris pasirodytume negabus arba kuriam pirštas lūžtų, galėsime eiti mokytojaut. Panašiai ir yra įvykę, nes šiuo metu mes visi, muzikos mokytojai, esame pagal specialybę trombonistai, obojistai, smuikininkai, vargonininkai, operos dainininkai, tik ne mokytojai. Kaip mes, chore interpretuodami liaudies dainas, nedarysime orkestrinių fokusų, kad esame daugumas orkestrantai. Kaip mes vykdysime audicijas, kad dažnas nesuskambiname fortepijonu keturbalsių dainų. Kaip nebūsime „išradėjais“, kad, pradėdami pedagoginį darbą, kiekvienas turime susikurti metodų pagrindus. Kaip mes nesiaiškinsime, kad 90% mūsų mokinių negali dainuoti, kad mūsų pačių niekas dainuoti nemokė. Juk konservatorijose užsieniniai dainavimo maestros yra laikomi tik operos reikalams. Kaip mes auklėsim jaunimą tautinėj dvasioj, kad daugumas specialybės mokėmės pas rusus, čekus, vengrus, italus, vokiečius, tik ne pas lietuvius. Pagaliau iš kur mumyse bus pedagoginio takto ir tolerancijos kolegų atžvilgiu, kad esame patys auklėti neapykantos ir egoizmo dvasioj.

Štai kur yra visų negerovių šaknys. Švietimo Ministerija savo taisyklėse skelbia, kad vidurinių mokyklų muzikos mokytojais gali būti asmens, baigę konservatoriją, ir tiek. Bet kadangi konservatorijoj atskirų klasių kursai trunka ne vienodą laiką (nuo 8 iki 6 metų) ir trumpiausias jų yra pučiamųjų ir dainavimo klasių kursai, lengva spręsti, kokių mokytojų sulauksime ateity.

Toliau taip būti negali. Jeigu jau turime krašte aukštąją muzikos mokyklą, tai jos pirmasis veikimo tikslas turėtų būti muzikų pedagogų ugdymas. Tam tikslui joje turėtų būti neatidėliojant įsteigtas specialus pedagoginis skyrius, kuriame dėstytų vien mokytojai lietuviai. Skyriuje privalomieji instrumentai turėtų būti fortepijonas ir smuikas. Specialiais dalykais, be to, turėtų eiti: kompozicija (bent vargonininkams skirta dalis), dainavimas, choro vadyba, muzikos teorijos ir dainavimo metodikos, pedagoginiai dalykai ir visi bendrieji privalomieji (muz. teorija, solfedžio, muz. istorija, simfoninė ir karinė instrumentacija ir estetika). Vyresnių kursų mokiniai turėtų praktikuotis vesti chorą, teorines bei praktines pamokas Kauno gimnazijose. Mokslas pedagoginiame skyriuje neturėtų užtrukti ilgiau, kaip penkeris metus. Gabesnieji pedagoginį skyrių baigę mokiniai turėtų būti skiriami į mokytojų seminarijas, visi kiti — į gimnazijas ir progimnazijas.

Tik šitaip sutvarkytas pedagoginis skyrius konservatorijoje per eilę metų galėtų duoti teigiamų rezultatų. Kai šiuo metu visam kraštui reikia arti 150 muzikos mokytojų, tokio skyriaus įsteigimas yra spirginantis reikalas. Konservatorijos vadovybė, raginama tokį skyrių įsteigti, neturėtų aiškintis, kad pedagoginių skyrių nebuvę ar nesą Maskvos ir Varšuvos konservatorijose. Savo mokyklas mes turime taikyti savo, bet ne svetimo krašto reikalams.

Neužmirškime, kad tikrų muzikos pedagogų auklėjamas jaunimas muzikalės dešimteriopai labiau, kaip absoliutinės muzikos koncertų ir operos spektaklių veikiama visuomenė. Tų tikrųjų muzikos pedagogų laukiame iš konservatorijos.

Traviata