Grigališkojo choralo likimas nuo XVI amžiaus lig mūsų laikų

1938 Nr. 11–12, Teodoras Brazys

Augančioji polifonija ima jau nuo XIII amžiaus šalia choralo vis labiau įsigalėti ir palengvėle jį antron vieton stumti. Bažnyčia, nors ir naujosios muzikos rūšį globojo, ne sykį buvo priversta choralo teises ginti. Minėtina šiuo atžvilgiu popiežiaus Jono XXII bula „Docta sanctorum“. Tačiau negalima nepastebėti, jog dėliai per didelio susidomėjimo daugiabalse muzika kai kuriose vietose apsireiškia choralo globojime nemažas apsileidimas. Vėlesniųjų laikų kompozicijos pasirodo menkos vertės, tačiau pirmuosiuose XV ir XVI amžių spaudos leidiniuose dar randama ištikimai pateiktos senosios tradicinės melodijos. Bet nuo šių laikų ima reikštis choralo reformos tendencija. Giliausioji šio reiškinio priežastis buvo renesanso ir humanistų nusistatymas prieš viduramžių dvasią. Bažnyčios neklasiška lotynų kalba ir choralo melizmų ilgosios melodijos buvo XVI amžiaus humanistinių estetikų nekenčiama. Taigi, choralo nelaimei, jo reforma reiškėsi melodijų trumpinimu. Neakcentuoto skiemens ilgesnė melodija buvo kaipo „barbarizmas“ visai išbraukiama arija ties akcentuotu skiemenimi perkeliama ir t. t. Šiaip pasielgti nesigailėta net ir su klasiško periodo melodijomis. Reforma ir choralo melodijų suprastinimas buvo ir Palestrinai, Zoilai pavestas. Taip pat Suriano ir Anerio šiame dalyke pasidarbavo. Jų sustatytas gradualas 1614/15 m. išspausdintas Ryme kardinolo Mediči spaustuvėje „stamperia orientale“. Šio leidinio, vadinamojo „medicaea“, melodijos labai sutrumpintos bei perstatinėtos. Už Italijos sienų „medicaea“ netoli ir nedaug teišsiplatino. Šen ir ten pasirodė reformuoto choralo knygos, tačiau pats choralas slenka palengva žemyn. Daug pakenkė aukštyn kylanti instrumentų bei operos muzika, o 30 metų karas nemaža svarbių ir veiklių choralo židinių panaikino. Galikanizmo bei jansenizmo tendencijos, taip pat ir vadinamųjų šviesuolių, arba iliuminatų, bei jozefinizmo skverbimasis į bažnytinius dalykus, jųjų net jėga brukamas į neleistinas liturgijos dalis liaudies giedojimas palengvėle atėmė iš choralo daug simpatijos. Ir taip pagaliau jo tylus gyvenimas teišliko dar bažnyčios knygose ir jos įsakymuose.

Toks buvo choralo būvis apie XIX amžiaus vidurį. Tačiau naujųjų srovių įtakai nykstant, tikrajai bažnytinei dvasiai visuomenės gyveniman grįžtant, grigališkajam choralui išaušo jo atgaivinimo aušrelė. Popiežius Pijus IX, geisdamas bažnytiniame giedojime vienodumo, 1868 m. liepė visas choralo knygas naujai sutvarkyti. Tam tikra komisija, šv. Apeigų Kongregacijos įsteigta, popiežiui sutikus, aukščiau minėtą mediceą, kuri buvo 1848 m. naujai perdirbta Mechelne išėjusi, peržiūrėjo, pataisė ir naujųjų švenčių giedojimais papildė. Taip sutvarkytą choralo leidinį, kurį Fr. Pustetas Regensburge (Ratisbona) 1868 m. išspausdino, popiežius paskelbė oficialiu. Vėlėliau, remiantis Venecijos 1585 m. ir Antverpeno 1611 m. antifonalėmis, buvo išleista Vesperalė. Liturginiam giedojimui reformuoti 1870 m. Dr. Witt’o (t 1888) įsteigtoji ir popiežiaus patvirtintoji šv. Cecilijos Draugija, taip pat ir Dr. Haberlio garsioji bažnytinės muzikos mokykla Regensburge, išleisdama mokinius į visus pasaulio kraštus, daugiausia pasidarbavo choralo atgimimui. Oficialios choralo knygos greitu laiku išsiplatino ne tik visoje Vokietijoje, bet ir po visą pasaulį. Šiam dalykui nemažai padėjo ir Dr. Haberlio „Magister choralis“, sulaukęs 1900 m. dvyliktojo leidimo ir vertimų beveik į visas Europos kalbas. Šie visi veiksniai yra choralo istorijoje didžiausios reikšmės: jie prikėlė daugelyje vietų beveik visai užmigusį choralą, išmokė jį gerbti, kvėpė jo meilę ir praskynė kelią tradiciniam choralui, pastaraisiais laikais naujai atgimusiam ir dabar oficialiai pripažintam.

Šalia šio gyvenime vykdomo choralo darbo ėjo stropus senųjų melodijų mokslo tyrimas. Daugiausia šiuo atžvilgiu pasidarbavo Solesmės benediktinai, ypač Dom Queranger, Rymo liturgijos atgaivintojas

Prancūzijoje, ir Dom Pothier, parašęs 1880 m. epochinį veikalą „Les melodies grėgoriennes d’a p rėš 1 a tradition“ ir 1883 m. išleidęs savo archyvinių bei praktinių studijų vaisių „Liber gradualis“. Ši knyga patenkina kiekvieną istoriką ir estetiką. Vėlėliau išėjo jo Antiphonale, Responsoriale, Processionale monasticum ir Variae preces. Dom Mosąuereau 1889 m. davė pamatą labai svarbiam veikalui „Paleographie musicale“, kuriame pateikiama fototipinės seniausiųjų rankraščių nuotraukos su atitinkamais paaiškinimais ir, remiantis plačiausiais mokslo pagrindais, grigališkojo choralo istorija, estetika, gvildenamas ir giedojimo būdas. Vadovaudamasis turtingiausių šaltinių medžiaga, jis peržiūrėjo 1883 m. gradualą ir padarė jame kai kurias neesmines pataisas. Visų šių darbų padarinys buvo choralo melodijų bendros tradicijos nesugriaunamas įrodymas. Popiežius Leonas XIII savo breve „Nos quidem“, rašytąja 1901 m. gegužės 14 d. Solesmes abatui Delatte, benediktinų darbavimąsi viešai pagyrė.

Popiežius Pijus X, atėmęs iš medicejinių choralo knygų oficialų charakterį, pabaigė savo pirmatakų pradėtą darbą. Savo 1903 m. lapkričio 22 d. duotu ,,Moto proprio“ ir šv. Apeigų Kongregacijos 1904 m. sausio 8 d. išleistu dekretu įsakydamas vison Bažnyčion tradicinį choralą įvesti, jis davė choralo istorijai naują epochą. Jam paliepus, Solesmės benediktinai drauge su tam tikra internacionaline komisija pagamino naujuosius choralo tipinius leidinius, vadinamuosius Editio Vaticana. Išspausdintas 1907 m. gradualus buvo šv. Apeigų Kongregacijos tų pačių metų rugpiūčio 7 d. paskelbtas autentišku ir tipišku. Dekretas, 1903 m. balandžio 8 d. išleistasis, įsako, jog Editio Vaticana yra visuotinai Bažnyčiai privaloma. Dėliai choralo ritmo Dr. Haberl, vokiečių šv. Cecilijos Draugijos generalinis pirmininkas, gavo kardinolo Martinellio, šv. Apeigų Kongregacijos prefekto, 1910 m. vasario 18 d. rašytą laišką, kuriame nurodoma, jog Editio Vaticana esanti ir ritmiškas leidinys ir josios pagrindinis „laisvasis ritmas“ bendrai privalomas. Pagaliau, 1905 m. balandžio 11 ir 15 d. išleistas šv. Apeigų Kongregacijos dekretas įsako, kad ordinariatai neturi teisės aprobuoti naujai leidžiamų choralo knygų, jeigu jos visuose dalykuose nesutinka su tipiškomis Editio Vaticana knygomis. Daugybė kongresų, įvairios muzikos mokyklos ir akademijos, kaip antai: Šveicarijos Freiburge, Regensburge (Ratisbona), Strasburge, Triere, Paderborne, Beurone, stengiasi šv. Tėvo valią įvykdyti, ir teisingai galima pasakyti: Pijus X grigališkąjį giedojimą atgaivino.

Traviata