Kelios pastabos ir mintys apie lietuvių liaudies dainas

1938 Nr. 11–12, Edwin Geist

Vokiečių muzikos mokslininkas Edwin Geist rašo knygą apie Pabaltijo valstybių meną. Viešėdamas dabar Kaune, jis mums maloniai pateikė šį rašinį apie lietuvių liaudies dainas. Redakcija

 

Seniausia iš mums žinomų lietuvių liaudies dainų formų yra sutartinė. Kas iš tikrųjų yra ta sutartinė? Kokią muzikos rūšį ji išreiškia?

Mums žinoma, kad muzikos mene „concerto“ (con = su, certo = aiškus, nustatytas) iš pradžių reiškė daugelio muzikų grojamą arba dainuojamą dalyką, kuris improvizacijos būdu vystėsi pagal tam tikrą muzikinį planą. Panašiai sutartinė (iš žodžio sutartis) atvaizduoja, taip sakyt, ankstyvesnį koncerto tipą. Sutartinė, kuri pasirodė — kaip spėjama — jau antram šimtmety, t. y. žymiai anksčiau už „koncerto“ iškilimą Vak. Europoje, turi irgi visai aiškias, griežtas muzikalinės formos taisykles.

Kaip visos senovės melodijos, taip ir sutartinė turi primityvų, monotonišką charakterį. Azijoj, ehropietiškos muzikos lopšy, galima ir šiandien rasti tą patį principą. Pas Afrikos negrų gimines sutinkama irgi panašių melodinių konstrukcijų, bet tik su tuo dideliu skirtumu, kad afrikiečių muzika, priešingai Azijos tautų muzikai, savo pagrinde kilusi tik iš ritmo.

Senovės Azijos muzikos kultūros įtaka ypačiai ryškiai užsiliko lietuvių liaudies dainoj. Jei atsiminsime, kad lietuvių kalba yra labai gimini senajai indų sanskrito kalbai ir išliko gryna iki mūsų laikų, priešingai kitoms indogermanų kalboms, tada pasidaro suprantama, kad ir muzikoje ši Azijos įtaka turėjo rasti tokį stiprų atgarsį.

Bet sustokime dar vieną akimirksnį prie sutartinės: Sutartinės melodijos keičiasi tik per 4 tonus. Per nustatytą formą sutartinė įgyja savo tikrą reikšmę. Ją dainuoja dažniausiai 3 dainininkai. Melodiją pradeda vienas dainininkas; antrasis įstoja kiek vėliau; kada pradeda trečias dainininkas, tai pirmasis tą patį akimirksnį pabaigia. Šita forma yra žinoma muzikoj kaipo kanonas.

Senoji lietuvių sutartinė yra tiek primityvi, kad ji dar neturi aiškios tonacijos, t. y., veikalo pradžioj nėra ženklo. Todėl minoro ir majoro sąvokos čia yra dar nežinomos. Taip pat šios dainos neturi beveik jokio išplėtoto ritminio kontūro, ir mes turime iš tiesų prieš save tą senovės muzikos tipą, iš kurio vėliau išsivystė europietiškos muzikos tipai.

Prie išlikusių senovės liaudies dainų priklauso dar pabaigtuvių, piemenų, vestuvinės dainos, laidotuvių raudos ir t. t. Kiekvienoj šitų dar iš stabmeldystės laikų kilusių dainų, rodos, girdėti šaukimas į dievybę, o gal perspėjimo signalai dėl priešo pavojaus. Jos taipgi panašios į dievoto stabmeldžio vargingus prašymus saulės, lietaus ir derliaus. Minėtoj dainų grupėj vietomis jau pasireiškia daug ryškiau ritmo pajautimas, dažniausiai kaip 3/4 taktas. Tipiškas šio takto reiškinys yra supantis judesys, kuris .iki mūsų laikų išsilaikė kaipo šokių, ratelių ritmas.

Savotiškas yra lietuvių liaudies dainose kirčiavimo būdas. Tekste žodžiai dažnai būna savavališkai kirčiuojami (pav., mano mergelė). Iš to mes galime spręsti, kad kalbos kirčio taisyklės visai nusilenkia muzikos dėsniams. Arba gal tonas atsirado anksčiau, negu žodis, panašiai kaip vaiko lialiavimas, kada jis ieško žodžių savo jausmams išreikšti? Kitų tautų, pav., vokiečių liaudies dainų žodžių kirčiavimas nėra toks atsitiktinis. Vokiečiai dažnausiai dainuoja lygiai taip, kaip kalba.

Įdomu pastebėti, kad vėlesnių laikų lietuvių dainose pasirodo slavų įtaka. Tą galima ypačiai pastebėti chorų veikaluose. Bet ir čia, be abejo, atsiranda stiliaus skirtumų. Slaviškų chorų ypatybė yra, pav., vieno asmens dainos vedimas, o to negalima rasti lietuvių chorinėse dainose. Yra ir daugiau priešingumų tarp lietuvių ir kitų Europos tautų chorų (chorinės muzikos). Tuo tarpu kai germanų tautos daugiausia dainuoja vienu balsu (unisono) ir jų kelių balsų dainavimas (Poliphonie) yra grynai profesinio mokymo padaras, tai lietuvių tauta jau iš prigimties dainuoja keliais balsais. Šitie lietuvių liaudies chorai verti iš tiesų didelio pripažinimo. Reikia stebėtis, kaip lietuvių tauta visai savarankiškai suharmonizuoja savo laudies dainas. Išėjus sekmadienį į laukus, galima tuojau pažinti šią gražią lietuvių liaudies muzikos savybę.

Baigdamas savo samprotavimus, norėčiau dar kartą sugrįžti prie lietuvių liaudies dainų pradinės formos — sutartinės. Kodėl modernioji muzika daugelio žmonių atmetama, o sutartinė — kiek ji apskritai yra žinoma — ne? Ar galėjo žmogaus klausa daugiau pasikeisti, negu vidinis muzikos supratimas? Arba, kitais žodžiais, gal moderniosios muzikos nesupratimas priklauso nuo ausies tingumo, bet ne nuo tikrojo muzikalumo? Įdomu pastebėti, kad tarp šių dienų kūrybos ir lietuvių senovinės sutartinės yra nenuginčijamas panašumas. Daugelis fragmentų Stravinskio muzikoje, net pati vadinamojo atonalumo sąvoka, parodo sąmoningą arba nesąmoningą ryšį su sutartine. Tos lygiagretės sekundės ir kvartų intervalai yra savo kietumu lygiai tiek tipiški šių dienų muzikai, kaip ir sutartinei.

Aš tikiuosi, kad kitą kartą dar turėsiu progos didesniame rašiny arčiau nušviesti tą įdomią ir savotišką giminystę tarp šių laikų muzikos kūrybos ir senovės lietuvių liaudies dainų. Beveik po dviejų tūkstančių metų mes stovime vėl plėtotės proceso pradžioj, ir tas ilgas laiko tarpas nereiškia iš tikrųjų nieko daugiau, kaip tik didesnį muzikos technikos praturtėjimą. Muzika pasiliko ta pati, jos vystymasis prilygsta Buddhos ratui, kuris savo pradžią turi Azijoj.

Traviata