Česlovas Sasnauskas

Nedidelė mūsų pasaulietiškos muzikos literatūra, trumputė ir jos istorija. Pirmieji šios muzikos spaudiniai pasirodė bene 1893 m.: tai lietuvių himno autoriaus d-ro Vinco Kudirkos surinktos liaudies dainos, „Kanklės“, kurias vyrų balsams harmonizavo svetimtaučiai, Varšuvos muzikos instituto mokytojai, ir to paties autoriaus dar keletas valsų, mazurka ir k. Lig 1904 m. daugiau pasaulietiškos muzikos, rodos, nebebuvo atspausta. Atgavus spaudos laisvę, pradėta leisti naujų spaudos rinkinių, iš kurių gal žymiausias yra Česlovo Sasnausko rinkinys „Lietuviška muzika“, išleistas 1909 metais Petrograde, kur velionis gyveno. Tame laikotarpy mes matome tris veiklius mūsų muzikininkus  specialistus: J. Naujalį Lietuvoje, Č. Sasnauską Petrograde ir M. Petrauską Amerikoje, kurie d-ro V. Kudirkos pasėtą tautinės muzikos sėklą gan žymiai paaugino. Už pasidarbavimą tuo sunkiu laiku ir už „Lietuvišką muziką“ mes Č. Sasnauską garbingai minime ir gerbiame. Č. Sasnausko kūnas, 1916 metais palaidotas Petrograde, 1931 m. spalių 23 d. buvo parvežtas Lietuvon, o spalių 24 d. iškilmingai palaidotas Kauno kapuose. Ta proga čia minime velionį, didesnių studijų apie jo gyvenimą ir kūrybą manydami vėliau pateikti.

Č. Sasnauskas gimė dzūkų nedideliam miestely, Kapčiamiesty, 1867 m. liepos 19 d. Iš pat jaunų dienų mokėsi muzikos pas tėvą vargonininką ir kitur. Kurį laiką Lietuvoj vargonininkavęs, pasiekia Petrogradą, kur, nors vargingai gyvendamas, baigia Petrogrado konservatoriją ir archeologijos institutą ir apvažinėja studijų tikslais visus svarbiuosius Europos bažnytinės muzikos centrus. Po šitų kelionių dėstė Petrograde dvasininkų akademijoj, o vėliau kunigų seminarijoj bažnytinės muzikos istoriją ir liturginį giedojimą. Be to, nuo 1892 metų lig mirties tarnavo šv. Kotrynos bažnyčios choro dirigentu. Č. Sasnauskas mirė Petrograde 1916 m. sausio 5 d.

Be pasaulietiškos muzikos velionis parašė ir dvasiškų giedojimų iš kurių žymiausias „Requiem“. Yra parašęs taip pat specialių vargonams kūrinių. Mums Sasnauskas brangus, kaip retas vokalinio meno, ypač bažnytinio giedojimo žinovas ir vienas pirmųjų mūsų tautos žadintojų. Jo dainos ir šiandie neišeina iš chorų repertuaro ir yra visos tautos mėgiamos. Visose dainų šventėse Č. Sasnausko kūriniai turėjo garbingą vietą.

Iškilmingas Č. Sasnausko laidojimas Lietuvoje, platus jo minėjimas periodinėje mūsų spaudoje, paskaitomis, koncertais primena, kad gyvą Č. Sasnauską geriau suprato ir įvertino svetimieji, negu savi. Tik vienas kitas savųjų jį gyvą tinkamai įvertino, tuo tarpu kai kiti nenorėjo jo pripažinti. Kad savieji būtų supratę ir laiku juo pasirūpinę, gal jis šiandie būtų dar gyvųjų tarpe. Būdamas didelis bažnytinės muzikos žinovas, būtų gal dar daug nuveikęs ir mūsų bažnytinės muzikos kultūrai pakelti. Bet varginga Č. Sasnausko jaunystė, nesusipratimai su tais, kurių jis turėjo priklausyt, be abejonės pakenkė jo sveikatai ir sutrumpino amžių.

Ne vienintėlis tai toks tragingas mūsų kultūros istorijoj faktas. Lyg kokio nelemto likimo persekiojami, mes ir šiandie tas pačias klaidas kartojam, nemokėdami įvertint gyvųjų ir su pavėluotu, gal dažnai ir nuduotu gailesčiu gausiai dėdami vainikų ant mirusiųjų kapų.