Mūsų mokyklų muzikos programos

1931 Nr. 2, Motiejus Budriūnas

Nepaprastai didelė muzikos įtaka tautos charakteriui pateisina ir net verčia valstybę ne tik muzika rūpintis, bet ir ją kontroliuoti ir sau atsakingumo už ją prisiimti.

Muzikos mokymui mūsų mokyklose teko plėtotis ypatingose sąlygose. MŪSŲ mokyklos kūrėsi senosios Rusijos mokyklų pavyzdžiais, jų tradicijomis ir su jų išauklėtais pedagogais. Aišku, kad sąlygos įsigyventi mūsų mokyklose vakarų Europos mokyklų pavyzdžiais sudarytoms muzikos programoms buvo ir tebėra labai nepalankios. Pačios programos, sudarytos pirmaisiais mūsų mokyklų gyvenimo metais ir paskubomis, negalėjo būti gerai pritaikytos mūsų sąlygoms, neišvengė klaidų ir ydų.

Dėl čia suminėtų ir dėl kai kurių kitų priežasčių nustatytos muzikos programos mokyklose dažniausiai tik dalinai vykdomos. Bet visai nepakenčiama šiuo atžvilgiu padėtis aukštesniosiose bendro lavinimo mokyklose, kur gal dar nebuvo atsitikimo, kad visa muzikos programa būtų įvykdyta. Bet kaip ir įvykdysi, jei programa net nesuderinta su pamokų lentele?! Programoje (1923 m. „Švietimo Darbas“ N 10) pasakyta, kad „vyresnėse klasėse pagilinamas IV klasės kursas“, bet pamokų lentelėse nėra tam reikalui valandų, nes vyresnėms klasėms visos aštuonios valandos skiriamos tik chorui, pabrėžiant dar, kad 8 savaitinės pamokos skiriamos bendram mokinių chorui. Valandų chorui iš tikrųjų nepagailėta. Jei skirsim kiekvienam atskiram balsui po valandą savaitėje, tai dar lieka visam chorui kartu 4 valandos. Šitaip kiekvienam vyresniųjų klasių mokiniui, dalyvaujančiam chore, tenka penkios valandos choro, taigi daugiau negu bet kurio kito mokslo dalyko. Gal dėl šitų priežasčių, gal dėl menko, rusiškose mokyklose gauto, muzikalinio išsilavinimo kai kurių mūsų mokyklų direktoriai tiesiog neduodavo (gal ir dabar dar taip kai kur tebėra) muzikos mokytojui visų muzikos pamokoms vyresniosiose klasėse skirtų valandų nei chorui, nei muzikos mokslui išnaudot, palikdami tik atlyginimą mokytojui už visas valandas.

Pačios muzikos programos turi daug ydų. Pavyzdžiui, jose net muzikos sąvoka supainiota ir netinkamai vartojama. Aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų programoje muzika vadinami muzikos mokslo dalykai (teorija, enciklopedija, istorija ir k.), išskiriant iš muzikos sąvokos dainavimą, o mokytojų seminarijų programoje (1922 m. „Švietimo Darbas“ Nr 3—6) šie dalykai priskirti prie dainų ir giesmių. Muzika šioje programoje pavadintas grojimas smuiku ir fortepijonu. Daug kas programose reikia pakeisti, pritaikyti mūsų sąlygoms, sistematizuoti, kai ką nauja įvesti (pavyzdžiui, kai kur instrumentalinės muzikos mokymą). Tą supranta visi muzikos mokytojai ir kiti pedagogai.

Tačiau, nors įvairių mokslo dalykų programos mūsų mokyklose buvo keičiamos ir papildomos, muzikos programos lig šiol išliko nepaliestos. Svarbiausios tokios padėties priežastys yra, kad: 1) muzikos mokytojai, gyvendami išsiblaškę po visą šalį ir blogai medžiaginiai aprūpinti, neturi savo organizacijos; 2) seniai nebeturint muzikos reikalams skirto laikraščio, nebuvo kur panašių klausimų iškelti ir nagrinėti; 3) mokyklų vadovybė per mažai rūpinosi mokyklų muzikos reikalais.

Kad ši padėtis susilauktų pagaliau galo, reikia nebeatidėliojant imtis darbo. Reikia nuodugniai revizuoti ne tik programas, bet ir visas muzikos mokymo sąlygas ir muzikos mokytojų padėtį. Muzikos mokytojams reikia imtis detalios tiek muzikos programų, tiek ir visų su jų vykdymu susijusių sąlygų kritikos spaudoje, kad taip būtų paruošta dirva specialiai, tur būt, iš Švietimo Ministerijos atstovų ir iš muzikos pedagogų susidedančiai komisijai, kuri turės sudaryt projektą šiai užtrukusiai, bet būtinai mūsų mokyklų muzikos mokymo reformai.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!