Naujoji čekų muzika
Gyvename amžiuje, kuriame mokslas ir menas reiškiasi ypatingai intensyvia raida, naujų kelių ieškojimu. Protas veržiasi į dar neištirtas sritis, norėdamas viską sužinoti ir pritaikyti gyvenimui. Jaučiamas įvairumo pamėgimas bei noras išsilaisvinti iš bet kurio šablono. Menas visuomet buvo jautrus epochos charakteriui, taigi ir nūdien jame atsispindi mūsų dienų gyvenimo bruožų. Netikslu betgi būtų manyti, kad menas savo idealogine išraiška visuomet griežtai priklauso epochos charakterio. Dažnai jis siekia daug toliau.
Kokia muzikos padėtis mūsų dienų gyvenime, ir kurios sąlygos labiau tinka muzikos plėtotei ir progresui? Šių dienų muzikos charakteringos techniškos ypatybės – nepaprastas sąskambių kombinacijų išplėtimas, permainos išraiškoje ir formos konstrukcijoje. Tas keičia muziką iš pagrindų. Bet ar nenukentės per tai muzikos meninė vertė? Turėdami galvoj nepabaigiamo keitimosi principą, kuris visuomet gamtoje galioja, į šį įvykį galime žiūrėti optimistiškai. Tradicionizmas muzikoje tik paraližuoja jos progresą, nes apsirėžimas daro blogos įtakos kūrėjo fantazijai, neleisdamas išnaudoti visų muzikos meno grožio kelių. Taigi, laisvas kūrybos plėtojimas kūrėjo jausmo ir proto kontrolės ribose yra artimiausias pažangai.
Šitos pažiūros nėra naujos, nes kiekvienas tikra to žodžio prasme kompozitorius; jei nežinojo, tai instinktyviai jautė šią meno kūrybos tiesą.
Čekija, būdama Europos centre, yra Europos kultūros gyvenimo sūkury. Kultūrai tarpti sąlygos čia kuo geriausios, todėl ir čekų muzika iš seniau turėjo svarbios reikšmės. Be garsiųjų Smetanos ir Dvožak’o, kurie čekų muziką iškėlė ligi aukšto laipsnio, gerai žinomi vardai dar tebegyvenančių senesnės kartos kompozitorių, kaip Novak, Suk, Forster, Janaček (miręs). Jie sudarė savo mokyklą, kuri davė nemažai stambių menininkų.
Čekų akademiniame muzikos gyvenime pažymėtina Pragos valstybinė konservatorija. Ji faktinai susideda iš trijų atskirų mokyklų: konservatorijos, akademijos ir ketvirtinių tonų mokyklos. Kiekviena iš jų turi savo užduotis. Konservatorija rengia subrendusius įvairių muzikos specialybių menininkus, kurie turi tikti bendram Europos muzikalinio išsilavinimo horizontui. Žinoma, būna didesnių bei mažesnių nukrypimų: dažnai užbrėžto tikslo ir nepasiseka atsiekti. Tas priklauso arba nuo lankytojų, kurie nevisada įstengia sučiupti teikiamos jiems medžiagos, arba dėl taikomų metodų vienpusiškumo ta prasme, jog per mažai pabojami atskirų lankytojų individualiniai skirtumai.
Konservatorija duoda gerą orkestrantą ir kamerinės muzikos instrumentalistą. Gerai pastatyta dainavimo klasė su žymiu pedagogu prof. Fuchs priešaky. Patenkinamų rezultatų duoda ir kompozicijos klasė. Pažymėtini kompozicijos klasės profesoriai Karei, Irak ir Šin, žymus teoretikas.
Muzikos akademija rengia laisvus menininkus ir virtuozus. Į ją gali įstoti tik konservatoriją baigę. Nors kompozicijos klasėje dėsto žymūs muzikininkai, kaip Novak, Suk, Forster, bet tuo tarpu ypatingų rezultatų nepasiekta.
Ketvirtinių tonų mokyklą lanko daug svetimtaučių, nes tai beveik vienintelė Europoje šios rūšies įstaiga. Kompoziciją joje dėsto žymus kompozitorius ir teoretikas Alois Haba, kuris praktikoje įgyvendino ketvirtinių tonų sistemą. A. Haba yra autorius 40 didelių kūrinių, kurių dauguma parašyta ketvirtiniais tonais. Jų tarpe yra viena opera, kuri šiemet gegužės m. 17 dieną buvo pastatyta Miunchene. Opera turėjo didelio pasisekimo. Kiek girdėti, yra numatoma įtraukti ją į Pragos didžiosios operos repertuarą.
Ketvirtinių tonų sistemos pagrinde yra skaidymas pustonių į dar smulkesnes dalis, būtent, į ketvirtinius tonus. Minėta sistema nėra dirbtino kompozitoriaus originalumo padaras — ją iškėlė gyveniman pribrendęs kūrybinės evoliucijos supratimas. Ketvirtiniais tonais A. Haba dar labiau išplėtė harmonijos priemones, suteikdamas naujo elastingumo ir melodijai. Šalia sąskambių papildymo A. Haba pakeitė muzikos formą struktūrą ir išvaizdą, įvesdamas savo kūriniuose netematizmą (temų nepasikartojimą), o jungdamas muzikalines mintis ritmikos ir veikalo ūpo panašumais. Tuo kompozitorius atsiekė dar tampresnio ryšio formos konstrukcijoje.
A. Haba jau yra nemažai išleidęs savo mokinių. Iš jų pažymėtini K. Ančerl, K. Haba, R. Kubin, S. Osterc ir A. Strižek. Ketvirtinių tonų sistema turi pasekėjų ir už Čekoslovakijos sienų. Ypatingai tuo susidomėję vokiečiai. Komp. Ančerl’io pastangomis buvo sudarytas iš vokiečių simfoninis orkestras ir surinkti solistai dainininkai, kurie dalyvavo A. Habos ketvirtinių tonų operos „Motyna“ pastatyme Miunchene.
Habos opera muzikos kultūroje yra didelis laimėjimas. Nors sąskambių atžvilgiu opera labai moderni, tačiau nepraranda melodingumo. Kurdamas melodijas, Haba labai gražiai apeina vokalinius sunkumus.
Ketvirtinių tonų operos pastatymu Miunchene buvo parodyta Europai, kad ši sistema nebėra tuščia svajonė ir neatsiekiama problema, bet visai įvykdomas dalykas, rodantis muzikos kūrėjui pažangos kelią.
Visi vokiečių laikraščiai apie operos pastatymą atsiliepė kuo geriausiai, pabrėždami to įvykio svarbą. Operą dirigavo žymus vokiečių dirigentas Scherhen, parodęs nepaprasto sugebėjimo sujungti orkestrą, chorą ir solistus į harmoningą vienetą. Ketvirtinių tonų instrumentais aptarnavo Forster ir Haeckel firmos.
Šituo gestu čekai pastatė save į lygią gretą su aukščiausiai muzikos kultūroje iškilusiomis tautomis. Čekų visuomenė instinktyviai linksta j naująją srovę, ir galima tikėtis, kad greitu laiku susilies į vieną propagacinį vienetą savo tautinei muzikos kultūrai kelti, kuri įgyja daugiau bendros muzikos kultūros plėtojimosi pobūdžio. Į tą darbą yra susibūrę daug talentingų kompozitorių, kurie juntamai ima pažangos iniciatyvą į savo rankas. Čia pažymėtina moderniosios muzikos pasekėjų draugija, kuri nuolat rengia paskaitas bei naujausių kompozitorių kūrinių koncertus. Tos draugijos veikimas daugiau tarptautinio pobūdžio: čia stropiai sekama kitų tautų naujoji muzikos literatūra. Veikalų parinkime demonstravimui nulemia jų meninė vertė, neskiriant kompozitoriaus amžiaus bei populiarumo ar kvalifikacijos laipsnio.
Kalbant apie naujosios muzikos koncertus, negalima praeiti nepažymėjus čekų publikos aukšto muzikalinio išsilavinimo lygmens, kuris jstebimas iš koncertų nuotaikos. Visuomenė į naujausius muzikos atradimus žiūri su pasitikėjimu ir simpatija, nujausdama reikalą muzikos menui naujų techniškų ir dvasinių vertybių. Šiuo atžvilgiu kai kurie net ir žymūs muzikininkai yra atsilikę ir, pasinaudodami savo iš seniau jsigytu autoritetu, pranašiškai smerkia „nuklydusių nuo tikro kelio“ draugų žygius.
Čekų instrumentalinė, ypatingai kamerinė muzika yra tinkamoj aukštumoj. Pažymėtini garsūs pasauliniai stygų kvartetai: „Česky kvartet“, „Ondričkov“, „Kramarov“, „Zikov“ ir „Slovansky“. Taip pat labai geras naujai įsikūręs „Česky nonett“.
Negalima apeiti nepaminėjus čekoslovakų chorų kultūros, kuri yra labai aukšto laipsnio. Vietiniai chorai yra pasiekę nepaprastos technikos. Per koncertus pildoma tiesiog neįtikėtino sunkumo chorų kompozicijos. Čekoslovakų naujosios dainos labai įvairios ir modernios. Geriausias Čekoslovakijoje vyrų choras — „Pražskich učitelu“, garsaus chorų dirigento ir pedagogo N. Doležilo vedamas. N. Doležil išpildo labai detaliai, duodamas kiekvienai frazei bei ištarimui išraiškos. Aukštos meninės vertės chorai yra „Moravskich učitelu“, „Českich učitelu“ ir „Hlahol“ (mišrus).
Iš viso, kas pasakyta, matyti, kad čekų tauta muzikos kultūroje pergyvena didelį perversmą. Norima atsipalaiduoti nuo įsišaknijusių nuo amžių klaidingų meno principų ir iškelti kūrėjo individualybę, kuri muzikos kultūroje buvo beveik slopinama. Svarbus dar čekų tautai uždavinys yra pakelt kai kurias atsilikusias savo muzikos sritis, pavyzdžiui, operą, kuri tuo tarpu teturi vietinės reikšmės.
Reikia ir mums, lietuvių muzikininkams, arčiau pažinti čekų ir kitų tautų laimėjimus muzikos mene ir pritaikyti juos savai kultūrai, nes kitaip neišvengiamai grėstų mums ir ateity atsilikimas nuo pasaulio ir stagnacija, kuri tautas į pražūtį veda.