Chorų kultūra ir choristų parengimas
Nebus pasigyrimas, kad pastaraisiais keleriais metais mūsų chorai sustiprėjo tiek kokybe, tiek ir kiekybe.
Dėlei tos pažangos turime būti dėkingi įvairiems masiniams kongresams, sąskrydžiams ir kitiems didesnio mąsto susibūrimams, kurių centrine dalimi paprastai esti chorų koncertai ir varžybos. Be to, nemaža nuopelnų už chorų daugėjimą turi būti priskirta ir jaunesniosioms organizacijoms, k. a., jaunalietuviams ir Darbo Rūmams. Tos dvi organizacijos visuose didesniuose centruose, o pirmoji ir miesteliuose, turi nemaža chorų. Štai, pav., per šiais metais įvykusią Kaune Darbo šventę vien Darbo Rūmų kultūros klubai atvežė į Kauną 12 chorų su apie 600 dainininkų, kurie padainavo jungtiniu choru bene 12 dainų, jų tarpe jauniems chorams gana sudėtingų, k. a. Naujalio „Vasaros naktys“, „Mūsų dirva“, St. Šimkaus „Darbininko daina“. Minėtoje Darbo šventėje varžėsi net 10 chorų, ir geriau pasirodžiusiems chorams buvo skirta 1, 2 ir 3 vieta su dovanomis. Ne paslaptis, kad, kaip ir kitų organizacijų chorai, čia nemaža chorų turėjo pasikvietę stipresnių dainininkų iš kitų organizacijų chorų, k. a. iš šaulių, jaunalietuvių, kurių elementas inteligencijos, o podraug ir muzikalumo lygiu stovi žymiai aukščiau, negu grynai fizinio darbo žmonių chorų. Tat, savaime aišku, esant tokioms sąlygoms, teisėjų komisija, remdamasi grynai muzikiniais chorų pasirodymų rezultatais, negalėjo patenkinti tų chorų, kurių elementas grynai darbininkiškas, be jokių, kad ir laikinių, skolinimųsi geresnių dainininkų iš šalies. Bet šio straipsnio tikslas ne daryti bet kam prekaištus. Čia norima iškelti viena mintis.
Jau kuris laikas didesniuose chorų susibūrimuose su tikslu pakelti chorų kultūrą imamos praktikuoti varžybos, skiriant geresniems chorams pirmąsias tris vietas. Aišku, kad, vertinant chorų pasirodymus, remiamasi jų muzikaliniu pasiruošimu, t. y. intonacija, darnumu, tarena ir iš viso tinkama interpretacija. Bet, juk norint visa tai turėti, choro dalyviai kiekvienas skyrium turi būti intelektuališkai išugdyti, atseit, choras tada tik gali būti gerai paruoštas, jei visi, ar bent didesnioji dalis dainininkų atitinka statomus chorui reikalavimus. Betgi patikrinkim mūsų mėgėjų chorų elementą. Nedvejodami įsitikinsime, kad tik vos mažas nuošimtis jų geba dalyvauti chore. Juk mūsų visi su maža išimtimi chorai priklauso įvairioms visuomeninėms organizacijoms, kurioms choras tėra tik priemonė pritraukti į savo veiklą didesniam skaičiui narių. Iš kitos pusės, dar didelė dalis mūsų jaunuomenės tiek intelektuališkai, tiek ir visuomeniškai toli gražu nėra pribrendus, kad sugebėtų įvertinti dainės grožį ir choro svarbą. Jei jiems pasakai, kad užsienyje, pav., Vokietijoje, Latvijoje, choro dalyviai ne tik kad nelaukia iš choro vadovybės jokių vaišių ar šiaip privilegijų, malonių, bet patys moka nario mokestį, perkasi natas ir t.t., tai jie tik iš to nusijuokia. Pagaliau, pažvelkime, ar mūsų inteligentai remia chorus. Jei vienas kitas inteligentas ir dalyvauja chore, tai ar paslaptis, kad dažnas jų tiesioginis viršininkas laiko tą jų paramą nerimtu laiko gaišinimu.
Esant tokioms sąlygoms, dar ilgai reiks laukti, kol turėsime choristų tikrai meniškiems chorams. Nes kol kas dabartiniams mūsų organizacijų chorams daina tėra tik priemonė burti jų nariams), o menas, grožis laikomas antraeiliu dalyku. Tačiau, kokių bebūtų neigiamybių, reikia ieškoti kelių mūsų chorų meniškumui kelti. Bene geriausiai tą reikalą ėmė spręsti Jaunosios Lietuvos Sąjungos vadovybė. Ji šalia vadinamų meninių, keturbalsių chorų organizuoja dvibalsius liaudies chorus. Tuo būdu silpnesnieji dainininkai, pagiedoję kelis metus vadinamuose liaudies dvibalsiuose choruose, įgiję patyrimo, atrankos keliu pereina į tobulesnius keturbalsius chorus. Gal tas kelias ir nėra vienintelis, bet, kaip atrodo, tai gal yra geriausia priemonė eiti prie tobulesnių chorų. Tat ar nevertėtų ir kitoms organizacijoms pasekti Jaunosios Lietuvos S-gos keliu.
