Dabartinė Turkijos muzika

1938 Nr. 10, Necil Kazim

Šio straipsnio autorius yra vienas jaunesniųjų turkų kompozitorių. Baigęs kompozicijos skyrių Wienos konservatorijoje, jis toliau studijavo kompozicijos meisterklasėje pas J. Marxą ir kartu gilinosi į naująją muziką (ligi Schonbergo ir Habos). Įsitikinęs, kad komponavimas Brahmso ir Regerio prasme nei jam, nei turkų muzikos raidai neturės žymios vertės, jis ėmė studijuoti kompoziciją Prahoje pas J. Suką ir A. Habą. Necil Kazimas jau daug yra sukūręs, ir kai kurias jo kompozicijas yra išleidusi ir Wienos Universaledition. — Redakcija.

 

Reformuotoje, vadinamoje „Gazio Turkijoje“ kultūrinis gyvenimas ėmė nepaprastai smarkiai plėtotis. Savaime aišku, kad ir muzika turi būti pažadinta iš miego, turi eiti kartu su kitomis meno šakomis ir sau naują kelią praskinti. Pastarųjų penkiolikos metų laikotarpyje Turkijoje įvyko kultūrinis perversmas. Pažiūros, kurios Europoje įsigyveno per ilgus laikus, Turkijoje buvo prieitos staiga, ir skirtumas tarp praeities ir dabarties dabar yra toks didelis, kaip tarp nakties ir dienos. Dabartinės Turkijos jaunoji karta suprato savo naująjį kelią ir aiškiai užsibrėžė savo tautinius kultūrinius uždavinius.

Iš dvasinio būtinumo ima žydėti menai ir naujoji literatūra. Muzikos srityje mes ypač stipriai jaučiame tą būtinumą. Bet tai jausti, žinoma, neužtenka. Svarbiausia yra įgyvendinti.

Spausdintomis įvairių Turkijos muzikos teoretikų diskusijomis būtų galima knygų spintą pripildyti. Bet nauja muzika nebuvo sukurta. Kūrybiškai aktyvių kompozitorių trūksta. Tik dabar Turkijoje atsirado kompozitorių, įsigijusių vakarų Europos muzikos kultūros priemonių. Jeigu jie paduos kits kitam rankas bendrai veiklai, tai atsidarys vartai į naują turkų muzikos raidą. Privatūs darbai ir pavieniai eksperimentai čia nieko gera neduotų.

Lig šiol Turkijoje nebuvo nei vieno, kas būtų galėjęs jos muzikai nurodyti tolimesnį kelią. Todėl belstasi į Europos duris, kad gautų patarimų. Tie patarimai betgi tiko viduramžių Europos valstybei, bet ne tai Turkijai, kuri vystosi į modernią kultūrinę valstybę. Ir išaugus naujai turkų kompozitorių kartai, manė anie viduramžių juodšarkiai, kad jie turi skiepyti savo atgyventas idėjas. Jie, tur būt, manė, kad Turkija tebemiega sultonų laikų miegu. Tie žmonės visai nesupranta dabartinės Europos muzikos raidos, nekalbant jau apie Turkijos muziką. Todėl jie reikalavo iš savo mokinių tokių „impresijų“, kaip, pavyzdžiui, haremo damos, vakaras mečetės kieme ir t. t. Tokie dalykai, žinoma, visai neatitinka nūdienės Turkijos jausmo. Tie akademikai, kurie norėjo turkų muziką įvesti j vėžes tam tikrų rusų kompozitorių, kurie rašė „Souvenir de Bosporus“, norėjo tik parduoti turkų orijentui tas prekes, kurių nepriėmė jų pačių šalis. Turkijai netinka joks senas Europos kaftanas. Turkija jau senai numetė pati savo fecą, turbaną ir kaftaną. — Tokia yra tiesa apie tuos autoritetingus patarėjus, kurie turėjo turkų muzikai naujus kelius nurodyti. Bet jaunoji turkų kompozitorių karta, kuri tą tiesą suprato, pažįsta šių laikų Europos ir orijento muziką, moka vartoti jos priemones ir savo muzikos raidą ima patys į savo rankas.

Europos meninė muzika vystėsi palaipsniui, pereidama iš epochos į epochą. Paėmusi pagrindu graikų muziką, ji toliau ėjo per olandų mokyklą ir didžiuosius Europos muzikos kultūros šulus ligi aukščiausio laipsnio harmoninio tobulumo, iš pradžių su tonaliniu pagrindu, pagaliau laisvai lygiai vartodama dvylika lygių laipsnių chromatinės gamos. — Jaunasai turkų kompozitorius Feritas prieš keletą metų kartą, kalbėdamasis su manim, pasakė: „Jeigu mes šiandien būtume pradėję, kaip kai kas nori, ta pačia kompozicine technika, kaip rusai (kai jie pradėjo savo meninę muziką kurti), mes neturėtume pasisekimo. Juk tu matai, kad mes savo gamose turime kitus konstrukcinius principus, negu Europos tonaliniai principai“. Todėl priimti tonalinius principus turkų muzikai negalima.

Skriabinas, Busoni, Debussy, Satie, Szymanowskis, Bartokas, jaunas Stravinskis, Novakas, Sukas, Ostrčilis statė pamatus naujai muzikai. Bet tiek jie patys, tiek ir jų sekėjai dar svyruoja tarp senosios ir naujosios technikes. Vadinamieji impresionizmas, ekspresionizmas, objektyvizmas arba klasicizmas juk niekad negalės dvasinių muzikos pagrindų suprasti ir jų objektyviai nutiesti toliau naujiems laikams. (To apskritai negali tokia estetika, kuri remiasi tik jausmais).

Tikrai nauja įnešė tik A. Schonbergas, kuris iškėlė daug tikrų klausimų, turėjusių ateičiai didelę reikšmę, bet į didelę dalį tų klausimų jis ir pats negalėjo atsakyti. Į tuos klausimus atsakė tik Aloisas Haba, supratęs dvasinius ir materialinius muzikos principus ir sąmoningai numatęs jų objektyvią tolimesnę raidą. Nuo dvylikos tonų sistemos (Schonbergo ir Habos mokykla) jis atvedė į 1/4, 1/3, 1/6 ir 1/12 tono sistemą (žiūr. „Alois Haba: Neue Harmonielehre dės diatonischen, chromatischen, bichromatisehen, 1/3, 1/6 und 1/12 tonsystems“, Verlag Kistner und Siegel, Leipzig) ir nuo sutechninto, sustingusio tematinio muzikos stiliaus į laisvą, žmonišką netematinį stilių.

Mums yra įvairių kelių į polifoninę ir harmoninę techniką. Jei nenorime atsisakyti nuo savo gamų mažesniųjų intervalų ir turime palikti temperuotą sistemą, tai negalėsime apseiti be 1/4, 1/6 ir 1/12 tono sistemų. Jei atsisakytume, tai turėtume dirbti dvylikos tonų sistema; ne tercijos ir kvintos giminystės konstrukcijos taisyklėmis, bet Schonbergo ir Habos principais (mastas — oktava, svarbiausieji intervalai — sekunda, kvarta ir septima).

Mes turime šalintis nuo muzikos materializmo. Tiek estetiniai jausmaplūdžiai turi maža vertės, tiek ir akustiniai teoretiniai tonų dėstymai, užsidarydamas į celę ir ten trijose vienodose melodijose ieškojimas 1/10 kablelio skirtumų. Taip niekad nesukuriami gyvi meno kūriniai. Kaip tiktai šito darbo ir mokslininkų tuštybės padarinys yra, kad orijentas dar ir šiandien tebestovi su vienabalse muzika, sunkiai eina prie harmonijų suvokimo ir negali didesnių formų sumegsti. Toks mokslininkas dar ir šiais laikais visą savo gyvenimą laikosi įsikibęs į 1/10 kablelio, tuo tarpu, kai jau prieš šimtmečius toks J. S. Bachas (kuris, tiesa, buvo „tik“ kuriantis menininkas) paprastai atsisėdo ir parašė temperuotą klavirą, fugos meną ir t.t. Jis nežiūrėjo, ar dijezas, ar bemolis yra žemiau, jam reikėjo lygių intervalų oktavos apimtyje, nes žinojo, kad be jų negalima sukurti jokios harmoninės funkcionalinės muzikos. Gali būti, kad tada žmonėms atrodė ta muzika negryna, bet ji išsilaikė šimtmečius ir šiandien niekam ji neatrodo negryna. Taigi: kurią sistemą mes bepasirinktume, ji turės būti temperuota tonų sistema. Tik ji leidžia kompozitoriui atsiduoti laisvai dvasinei koncepcijai ir nesilaikyti įsikibus intervalų.

Vidurinėje ir rytų Europoje yra sielos reikalavimas komponuoti ne tik temperuotą dvylikos tonų sistema, bet ir 1/4, 1/6 ir 1/12 tono sistemomis. Ne tik A. Haba ir jo Prahos mokykla turi tą reikalavimą, bet tai pasireiškia ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, ar Jugoslavija turi žymesnę savo meninės muzikos praeitį? Bet Vidurinės Europos artumas leido jai pasinaudoti tais naujaisiais laimėjimais, kurie reikalingi jos pačios muzikos progresui. Šiandien dvyliktųjų ir ketvirtųjų tono dalių muzikos kompoziciją dėsto konservatorijose Dr. Čolič Beograde, Slavko Ostercas ir J. Lipovček Laibache, J. Kačinskas Klaipėdoje, J. Berggrunas Europos Konservatorijoje Kaire (Egipte), V. Božinovas Bulgarijoje.

Be harmoninių problemų mes turime savo naujajai dvasinei koncepcijai naujai išspręsti formų klausimą. Tematinis stilius išsivystė ligi savo aukščiausių laipsnių XIX~me ir XX-me amžiuose. Bet tada jis nieko daugiau nebepadarė, kaip tik kartojo senąsias formas. Mes šiandien nebe tokį laiką gyvename, kad ilgėtumės vakarykščio ir jam savo energiją eikvotume. Mes gerbiame praeities meną, bet mūsų darbas skiriamas pažangai. Norėdami eiti į priekį, mes turime pamesti vakarykštį tematinį stilių ir dirbti netematiškai. Mums tai nėra joks mėgdžiojimas „kraštutinės kairiosios“ europinės muzikos krypties. Netematinis muzikos stilius turi pagrindą mūsų liaudies muzikoje. Čia dedama pavyzdžiui viena turkų liaudies daina iš D. Beyo liaudies dainų rinkinio, užrašyta, deja, pustonių sistema.

Šitokia laisva koncepcija, gretinimu ir jungimu vis naujų muzikalinių idėjų mes turime kurti ir savo meninę muziką, vartodami, žinoma, temperuotų tonų sistemą su diferencijuotais intervalais, naudodamies visais polifoniniais ir harmoniniais pažangiosios Europos laimėjimais, jeigu jie atitinka mūsų reikalus ir su mumis susijungia tolimesnei kūrybai muzikos visumai.

Traviata