Senovės ir viduramžių krikščionių choralas

III

Susipažinus su viduramžių melodijoms žymėti būdais, nesunku žodį tarti dėl paties padavimo, arba tradicijos. Psalmių rečitacijas ir paprastuosius giedojimus, vadinamus silabiniais, nesunku buvo atmintyje išlaikyti. Jų padavimas yra, be abejo, tikresnis, nekaip ilgesnių ir turtingesnių melizmatinių melodijų, kurios reikalaudavo didesnės atminties, nes neumų raštas giesmininkui tik melodijos eiseną nurodydavo, bet ne tikslų intervalą. Dėl to ir neretai atsitikdavo, kad, nors ir tūli neumų kodeksai buvo savo raštais vienodi, tačiau įvairiai buvo skaitomi. Šiam įvairumui prašalinti Quido skiria savo išradimą. Tradicija turėjo savo kelionėje daug ir kitų kliūčių ir sunkumų. Jau nuo pirmųjų amžių imta grigališkąjį choralą apdirbinėti daugiabalsiškai. Dėl šios pamažu išsivystančios polifonijos pradedama choralu mažiau rūpintis. Kai kur būta choralo ir blogai giedama. Apie tai Konradas iš Zaberno 1474 m. savo rašte „De modo bene cantandi choralem cantum“ šiuo hekzametru pasako: „Ut boves in pratis sic vos in choro boatis“. Dėliai kopijuotojų neišmanymo, nerangumo arba ir nesąžiningumo jau nuo XIV amžiaus tūlose choralo knygose buvo įsiskverbę nemaža perkeitimų, barbarizmų, neaiškumų, prieštaravimų ir nereikalingų pridėjimų, kuriais nusiskundžia ir popiežius Grigalius XIII. Be to, seniausieji neumų rankraščiai yra tik iš IX ir X amžiaus. Visa tai rodo, jog melizmatinio choralo tradicija ėjo tūlų rimtų sunkenybių ir atmainų lydima. Bet pagaliau galima visai pritarti Ambroso pasakymui: „Šių giesmių sudėtis liko visumoje visuomet toji pati, nors buvo pavienių iškrypimų, ir tai, ką mes dabar savo bažnyčiose girdime, yra iš esmės vis tik senosios garbingosios šv. Grigaliaus melodijos... Joms išlaikyti buvo tradicija ir kasdieniai pratimai bažnyčioje daug įtakingesni, nekaip pažymėjimas neumomis, kurios taip pat be tradicijos ir pratimų apsieiti negalėjo“. Reikia pažymėti, kad vakaruose tradicija buvo ištikimesnė ir vienodesnė, nekaip rytuose.

Dėl klausimo, ar linijų raštuose yra tos pačios melodijos, kaip ir raštuose be linijų pažymėtosios ir žodžio tradicijos mums patiektosios, galima griežtai pasakyti, kad šiuo atžvilgiu abejonėms pagrindo nėra. Jeigu Quido iš Arezzo būtų šiame dalyke ką nors netiksliai padaręs arba nuo tradicijos nukrypęs, tai jo priešai ir pavyduoliai, kurių jis turėjo nemaža, būtų netylėję ir tatai su didžiausiu triukšmu aikštėn iškėlę, o tuo tarpu anų laikų istorija nieko panašaus nepasakoja. Jo perrašinėjimai sutinka ir su tais seniausiais diasteniniais pažymėjimais, kurie negalėjo būti jam žinomi, ir linijų rankraščiai turi ties pavieniais skiemenimis tas pačias neumas ir tiek pat natų, kaip ir raštuose be linijų. Be to, abiejų rūšių rankraščiai buvo greta vartojami, o tai nebūtų galima, jei tarp jų melodijų žymėjimais būtų buvęs skirtumas. Pagaliau, benediktinų „Paleographie musicale“ savo gausiu rankraščių rinkiniu — vien tik gradualo „Justus et paima florebit“ iš visų kraštų ir amžių buvo surinkta 1200 pavyzdžių — aiškiai bei įtikinančiai tatai įrodo. Dėliai šen ir ten nurašinėtojų padarytųjų klaidų niekas nesiginčys, betgi rankraščių klaidingumo jomis įrodinėti negalima.

Senovės choralo įžymiausias rašytojas yra aukščiau minėtas Boethius (475 — 574). Jo raštai duoda mums visišką graikų muzikos teorijos bei protavimo išraišką. Jis buvo viduramžių muzikos rašytojams tikriausias orakulas, o jo gilaus mokslo veikalas vardu „De musica“ — pagrindinis muzikos kodeksas. Šalia jo V amžiaus pradžioje nemaža įtakos turėjo lotynų poetas bei mokslininkas Martianus Capella ir Cassiodorus (apie 470—565), parašęs „Institutiones musicae“. Minėtini ir šie muzikos rašytojai ir teoretikai: Nicetius iš Triero (-566), Izydoras iš Sevilos (-636), Aurelianas iš Rėome'o ir Remigius iš Angerre’o (IX amžiaus), Alcuin iš Touro (-804), Aribo Scholasticus (-1091), Theoger ir Dietger iš Metzo, (-1078), Vilhelmas iš Hirschauo Jonas Cottonius ir šv. Bernardas (-1153), XIII amžiaus Valteras Adington, Heronimas Moravietis, Franko iš Kelno ir Elias Salomon, XIX amžiaus Jonas iš Murris ir Marchettus iš Paduos, Engelbertas iš Admont O. S. B. (-1331) ir Adomas iš Fuldos O. S. B. (-1460).

Be aukščiau minėtų Toutillo ir Natkero Baibullo pažymėtini ir šie viduramžių choralo kompozitoriai: Theodulfus iš Orleano, sudėstęs „Gloria laus“ (-821), Regino iš Prumo (-915), šv. Odo iš Clugny‘o (-940), Letaldus, prancūzų vienuolis (apie 991), Fulbertas iš Chartreso (-1029), Berno iš Reichenauo (-1048), Hermanas Contractus iš Reichenauo, sudėstęs „Alma Redemptoris“ ir „Salve Regina“ (?) (-1054), Vipo Bungundietis, sudėstęs „Victi mae paschali“ (apie 1048), popiežius šv. Leonas IX (-1054), Adomas nuo šv. Viktoro (apie 1192) ir šv. Hildegardas (-1190), XHI amžiaus Jacoponeda Todi, sudėstęs „Stabat mater dolorosa“.