Vargonavimo menas
Vargonai — pats didžiausias ir sudėtingiausias muzikos instrumentas. Amžiais ne tik vystėsi į didingą kolosą šis muzikos instrumentų karalius, bet kartu buvo sukurta ir šiam instrumentui tinkama literatūra. Kiekvienas mūsų prisimins didingas ir aukštai meniškas J. S. Bacho meliodijas, fugas ar dar senesniųjų — Frescobaldi, arba ir eilę nūdienių kompozitorių, k. a. Duprė, Hindemithą.
Kada klausytojas žavisi vargonų muzika ir jos didingu skambesiu, beveik pamirštam vargonininką. O vis tiktai geras vargonavimas reikalauja aukšto intelekto ir didelio išsiprusinimo. Groti vargonais, sako S. Glebovas, reiškia organizuoti garsų pasaulį ir nuolat manyti, kaip iš daugelio vargonuose esamų balsų ir jų spalvų sudaryti tokį derinį, kuris tikrai atitiktų grojamojo veikalo idėją. Vargonai duoda progų vienam žmogui apvaldyti didžiausią garsų stichiją, kurią žmogus amžių būvyje pajungė gamtos jėgomis. Vargonuojant žmogaus valia valdo kvėpavimą didžiausio muzikos mechanizmo ir teikia kuriamam garsui įvairių spalvų ir atspalvių.
Todėl su kokiu giliu susikaupimu kiekvienas vargonininkas turi sėsti prie vargonų. Vargonininkas — tai nėra koks pianolas automatas, grojąs gaidas pagal metronomą. Vargonininkas, reprodukuodamas kūrinius, kaip ir kiekvienas menininkas, turi pareikšti savo asmenybę kūrinio ritmu, frazavimu ir stiliumi.
- Ritmas
Daugelis Bacho veikalų yra metriško ritmo. Todėl klausytojas turi justi kūrinio taktą. Dažnai mes girdime, kad vargonininkas, aiškiai užvedęs fugos pirmuosius taktus, gale veikalą baigia du kart greitesniu tempu.
Bet koks ritminis sutrikimas grojimo laiku taip pat nutraukia ritmo jungtį tarp klausytojo ir grojančiojo.
Ne vienam kyla klausimas, kaip stipriąsias takto dalis vargonuojant pažymėti. A. Guilmant'as pataria silpnąją takto dalį grojant truputį prilaikyti ir kad stiprioji dalis ateitų kartu su „a tempo“. Tai ypač gali būti taikoma fugas grojant, pažymėti temos įstojimui.
Toks pat klausimas metriniame ritme kyla ir dėl pakartotų natų. Kiekviena pakartota nata vargonuojant netenka savo vertės lygių dalių taktuose ketvirčio arba aštuntosios ir nelygių dalių taktuose — trečdalio arba šeštadalio. Aiškiau tariant — pakartota nata netenka griežtai matematinės dalies. Pavyzdžiui, einant dviem ketvirtinėm tame pačiame gamos laipsny, gausime iš pirmosios aštuntinę natą su aštuntine pauza arba aštuntinę su tašku ir šešioliktinę pauzą. Tai priklausys ir nuo veikalo tempo. Jeigu greitas tempas, tuomet daugiau pakartojamoji nata netenka, o lėtame — mažiau. Šis ritminis atsikvėpimas pakartojant yra reikalingas ne tik, kad iš vargonų dūdos išeitų vibruojanti oro banga, ir dėl kitos priežasties. Vargonų muzikinis tonas yra lygaus stiprumo ir todėl jis nesibaigia palaipsniui, kaip kituose instrumentuose. Todėl ši griežtai ritmiška pakartojimo pauza, kuri įvyksta nuo staiga nutraukto klavišo palietimo, duoda aiškų ritmo pajautimą.
Trumpai sakant, tik toks vargonininkas turi ritmą, kuris tiksliai pildo pakartotinas natas, groja ramiai, nepasiduodamas jokiam ritminiam sutrikimui, jo suretinimai ar pagreitinimai yra palaipsniui atliekami, be to, jis turi turėti valios tempą apvaldyti: kekvienas temos pasirodymas turi būti ne kulvirščiom įpuolimas, bet rimtas ir apvaldytas temos ritminis traktavimas.
- Frazavimas
Pats svarbiausias grojančiojo rūpestis yra suprasti kūrinio sudėtį: aiškiai žinoti pagrindines temas, motyvus, pasekti jų polifoninį vystymą kiekviename balse, pajusti svarbiuosius pakilimo momentus ir svarbiuosius išraiškos kirčius. Šio analizavimo vaisiai pareiškiami frazavimu. Dėka tinkamo frazavimo klausytojas puikiai galės sekti visą kūrinio raidą, pasireiškiančią pagrindinėmis temomis atskiruose balsuose. Frazavimas vargonuose visai skiriasi nuo pianistų praktikuojamo meno. Čia nieko nereiškia nei jokie plastiški judesiai, pirštų sukinėjimai (tuo tik kliavatūrą greičiau išdilinsime). Gal turi reikšmės tik piršto pakėlimas frazes baigiant, bet ir tai turi būti neperdažniausiai daroma, ypač Bachą grojant. Bacho kūriniai tai tekantis upynas. Jeigu kuris nors balsas baigia savo frazę, tai matoma iš didžiojo kantoriaus padėtų tylos ženklų. Keletas trumpų nutraukimų daroma tradicijos keliu, bet tai yra vos ant pirštų suskaitomi atsitikimai.
- Stilius
Kiekvienas žino, kad vienaip grojamas kuris nors senasis klasikas, kitaip romantikas ir t.t. Čia ir pasireiškia stiliaus supratimas, kuris labai priklauso nuo muziko eitos mokyklos ir gero skonio.
Romantikus grojant, gali būti daugiau ritminės laisvės, klasikus grojant, tenka palikti griežtuose ritminiuose rėmuose. Tas stiliaus supratimas dar labiau reiškiasi pačiame registravimo būde. J. S. Bacho veikalams nenaudosime Voix coelestis ir netraukysime kas keli taktai naujo registro. Tuomet iš Bacho monumentalaus veikalo išeitų margaspalvis drugelis.
Ir čia tenka prisiminti prieš keletą metų mirusio Paryžiaus Notre-Dame vargonininko – kompozitoriaus Luiso Vierne’o žodžius: instrumentuoti mes galime išmokti teoretiškai, bet vargonuoti — tik praktiškai.