Dešimt valandų muzikos “non stop”

Lapkričio 21 d. Nacionalinėje filharmonijoje Muzikų draugija antrą kartą surengė neįprastą koncertą - dešimt valandų trukusį Didįjį muzikų paradą, kuriame dalyvavo daugiau kaip tris šimtai įvairių kartų bei žanrų atlikėjų, draugijos narių

“Stambių festivalių, pvz. garsiojo Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino, metu priimta surengti vieną didžiulį labdaros koncertą, kuriame be honoraro pasirodo visi dalyviai, - sakė koncerto idėjos autorius, Muzikų draugijos prezidentas Rimvydas Žigaitis apie tikslus, paskatinusius 1997 m. imtis organizuoti pirmąjį koncertą -maratoną. Mūsų pasirinkta forma lyg ir panaši, tačiau realybė diktuoja kitą prasmę: turime daugybę talentingų atlikėjų, kurie Lietuvoje mažai koncertuoja. Tokiu renginiu, transliuojamu per radiją ir televizija, norėjome atskleisti, kokie esame turtingi gerų muzikų, kurių neretai nežino ne tik klausytojas, ypač provincijoje, bet ir koncertinės organizacijos, nepajėgiančios aprūpinti mūsų atlikėjų darbu”. Dar viena dingstis rengti tokį koncertą – noras pagyvinti skurdoką Lietuvos koncertų sezoną, kuris labiau atgyja tik vasarą, kai vyksta didieji festivaliai.

Pirmajame Didžiajame muzikų parade dalyvavo 126 atlikėjai: vienas orkestras – Lietuvos kamerinis, vienas choras – “Jauna muzika”, dešimt instrumentinių ansamblių ir dvidešimt vienas solistas. Renginio metu skambėjo dvidešimt vienas 55 kompozitorių kūrinys. Lietuvos rekordų agentūra “Factum” įregistravo devynių valandų 55 min. trukmės renginį kaip ilgiausią klasikinės muzikos koncertą.

Konkurencija publikos labui
Šiemet dalyvių buvo beveik tris kartus daugiau nei pernai - 316. Be instrumentinių ansamblių, solistų, pernykščio parado dalyvio Lietuvos kamerinio orkestro, diriguojamo Sauliaus Sondeckio, pasirodė “Psalmų” (vadovas Modestas Pitrėnas) ir “Ąžuoliuko” (vadovas Vytautas Miškinis) chorai, Lietuvos muzikos akademijos studentų simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Apie 70 procentų parado dalyvių pirmą kartą muzikavo šioje akcijoje. Pasak prof. R.Žigaičio, pasirodyti parade atlikėjai laikė prestižo reikalu. “Visų atlikėjų užduotis - parodyti geriausia, ką gali, siekti publikos ovacijų”. Ir žiūrovai neliko abejingi: tarsi paneigdami klasiko mintį, kad publika – kvaiša, praryjantį bet kokį jauką, jie labai aktyviai reiškė savo simpatijas. Kaip ir praėjusiais metais, labiausiai aplodismentų palydėti artistai kelis kartus kilo į sceną, tačiau – parade nebisuojama, kaip ir garsiausiose pasaulio salėse.

Parade dalyvavo nemažai jaunimo, daugelis jų, sėkmingai koncertavę Lietuvoje ir užsienyje, į Filharmonijos sceną išėjo pirmą kartą. Tai didžiulis įvykis jų gyvenime ir impulsas tolesniam kūrybiniam darbui. Malonu pastebėti, kad karjerą pradedančių dainininkų Julijos Stupnianek, Nomedos Kazlauskaitės, Artūro Kozlovskio, Vidos Taurinskaitės, Giedriaus Žalio, Edgaro Prudkausko ir kitų koncertiniai numeriai sulaukė ne mažiau plojimų nei “metrų” – Aušros Stasiūnaitės, Juditos Leitaitės, Virgilijaus Noreikos, Vladimiro Prudnikovo – pasirodymai. Tarptautinių koncertų laureatas akordeonų kvintetas “Concertino”, dvidešimt septintus metus skaičiuojantis liaudies instrumentų ansamblis “Kanklės”, senosios muzikos ansamblis “Atrium musicum” publikos populiarumu turėjo dalytis su jaunais ”konkurentais” – fagotų kvartetu “Vilniaus fagotynas”, styginiu kvartetu “Chordos” ir Lietuvos dailės muziejaus styginiu kvartetu. Be jokios konkurencijos žiūrovų dėmesį pasiglemžė 1991 m. įsikūręs Klaipėdos muzikos centro senosios muzikos ansamblis “Ventus Maris” ir senovinių šokių kolektyvas “Saltanda”.

Scenoje – ansamblių gimimas
Neįprasta koncerto-maratono forma, būsimų ir esamų Lietuvos muzikos žvaigždžių pasirodymas vienoje scenoje, loterija, kurioje buvo galima laimėti Muzikų draugijos išleistų natų, knygų, žurnalo “Muzikos barai” komplektų, Muzikos akademijos profesoriaus V.Leimonto akvarelių, Lietuvos atlikėjų kompaktinių diskų, garso kasečių, lankstinukų su autografais – jau savaime intriguojantis muzikinis ir “aplink muzikinis” vyksmas. Be to, publika ne tik džiaugėsi premjeromis – Rišardo Biveinio aranžuotą fantaziją Georgo Gershwino dainų temomis Judita Leitaitė parengė specialiai šiam vakarui; Muzikų parado klausytojai taip pat buvo pirmieji, išgirdę Egidijaus Buožio ir Valerijaus Ramoškos improvizaciją klasikinio džiazo temomis.

Žiūrovai galėjo būti liudytojai, kaip tiesiog scenoje gimsta neįprastos sudėties ansambliai: tarp parado intrigų - saksofonisto Vytauto Labučio ir akordeonisto Kazio Stonkaus duetas, perkusininkų Arkadijaus Gotesmano, Povilo Giunterio , pianisto Sergejaus Okruško džiazo “opusai”, improvizuotas pianisčių Nijolės Ralytės bei Rasos Jakutytės-Biveinienės duetas. V.Noreikos ir Inesos Linaburgytės padainuotos dramatiškiausios G.Bizet operos “Karmen” scenos garantavo, kad sausio mėnesį Vilniuje rengiamose Klaipėdos muzikinio teatro gastrolėse žiūrovų nepritruks…

Kaip visa tai prasidėjo
Mėginti rašyti apie koncertą – nedėkingas darbas. Muzika tai laiko menas, gyvuojantis tol, kol skamba ir jos privalu klausyti (visai Lietuvai tokią galimybę suteikė radijo ir televizijos transliacija; reikia tikėtis, kad vienas iš parado rėmėjų, Vilniaus plokštelių studija, kaip ir praėjusiais metais, išleis parado kasečių rinkinį ir kompaktinį diską) – juk niekas nemėgina pasisotinti skaitydamas receptų knygą. Ir vis dėlto – šis reportažas – mėginimas perteikti muzikos puotos nuotaiką – tiems, “kuriems per barzdą varvėjo, burnoj neturėjo”.

 

Vidudienis. Tradicinės Muzikų draugijos keturių trimitų fanfaros, tapusios ir parado šaukiniais, iš Filharmonijos balkono skelbia antrojo Didžiojo muzikų parado pradžią.

 

Palinkėjęs atlikėjams didelės kūrybinės sėkmės, o visiems klausytojams – ryškių įspūdžių, LMD prezidentas prof. R.Žigaitis užleidžia sceną Lietuvos muzikos akademijos simfoniniam orkestrui. Nuo pirmo numerio paradas ima aukščiausią natą - įspūdinga C.M.von Weberio operos “Euriantė” ir G.Rossinio “Šarkos vagilės” uvertiūra, gyvumu žaižaruojantis C.Saint-Saenso “Introduction et rondo capricisio” (ne veltui solistas Darius Dikšaitis – 1996 m. tarptautinio “Premio Rodolofo Lipizer” smuikininkų konkurso laureatas). Gero žodžio verti ir jaunieji vokalistai: Muzikos akademijos magistrantai Laimonas Pautienius ir Nomeda Kazlauskaitė – pastarosios neišmušė iš vėžių nė “blogas ženklas” – koncerto vedėjo Sigučio Jačėno supainiotas arijos pavadinimas. (Beje, netrukus jaunoji solistė visuomenei pateiks savo pirmą didesnį operos darbą – toje pačioje Filharmonijos scenoje dainuos Preciozilą G.Verdi “Likimo galios” koncertinėje versijoje greta garsiojo tenoro Sergejaus Larino, žinomų Lietuvos artistų.) O tokios Liučijos, kokią sudainavo doc. Irenos Argustienės studentė Julija Stupnianek, Lietuvos opera seniai neturėjo…

Akordeono muzikos mylėtojams nereikia pristatinėti kvinteto “Concertino”. Ilma Plungaitė, Regina Pancekauskienė, Žana Gumenaja, Ričardas Sviackevičius, Rasa Mikiškienė penkiolikos minučių pasirodyme demonstruoja ne tik darnų ansamblinį muzikavimą, bet ir įvairiapusį repertuarą bei virtuozišką kaprizingos akordeono technikos įvaldymą - akordeonistas, grodamas koncertiniu instrumentu, naudoja iš karto keturias klaviatūros sistemas!

Pianistas Donaldas Račys koncertavo Rusijoje, Baltijos valstybėse, Čekijoje, Italijoje, skambino su Lietuvos kameriniu orkestru. Ispanų kompozitoriaus I.Albenio pjesės “El Puerto” ir “El Albaicin” – klasiškai atlikta klasika.

“Muzikos barams” gerai pažįstama tarptautinių konkursų laureatė Liubov Chuchrova priklauso ypatingai lietuvių dainininkų kartai, kaip ir Violeta Urmanavičiūtė, Jolanta Stanelytė, Ignas Misiūra, Audrius Rubežius. Be dainavimo, jie yra įgiję dar vieną specialybę; tai įdomi ir profesionali karta, ne tik puikiai dainuojanti, bet ir skaitanti partitūras, grojanti fortepijonu. Užsienyje jie koncertuoja ne mažiau nei Lietuvoje, o mūsų muzikinė visuomenė apie šią artistišką ir gabią vokalistę plačiau sušneko po šiemetiniame “Atžalyne” sudainuotų keturių paskutinių R.Strausso dainų. Šį jos pasirodymą labai gerai įvertino maestro Juozas Domarkas, o gegužį L.Chuchrova sėkmingai dalyvavo P.Domingo “Operalia” konkurse ir pateko į geriausių pasaulio dainininkų dvidešimtuką. Jaune pirmas koncertas patvirtino, kad amžiaus pradžios prancūzų meilės lyrika – L.Chuchrovos repetuaras (ypač žavieji F.Poulenco “Meilės keliai”), o daininkės artistiškumas leidžia tikėtis karjeros ir operos scenoje.

Muzikos srautą lietuviška linkme nukreipė liaudies instrumentų ansamblis “Kanklės”- beje, Lina Naikelienė, Virginija Alenskienė, Aušra Juškevičienė, Kastytis Mikiška, Eugenijus Čiplys ir dainininkė Regina Šilinskaitė parade dalyvavo ir praėjusiais metais. Unikalūs lietuvių liaudies instrumentai: ožragis, skudučiai, sekminių ragelis, senosios žemaičių ir suvalkiečių kanklės, ne kartą ne tik Lietuvos, bet ir Anglijos, Airijos, Prancūzijos, Suomijos, Vokietijos, Danijos, Šveicarijos, Kanados žiūrovams atliktas tinkamai parinktas repertuaras (J.Juozapaičio “Diemedžiu žydėsiu”, A.Lapinsko “Ir atjojo bernužėlis”)… Tikrai ne ansamblio kaltė, kad tuo metu, kai jis pakilo į sceną, salėje katastrofiškai sumažėjo žiūrovų – pirmos dalies pabaigoje Filharmonijoje buvo tikrai nešilta, ir klausytojai gelbėjosi kaip kas išmanė: kas kava ar arbata, o kas KV arba “Trejom devyneriom”.

Į snobo užrašų knygelę
Informacija tiems, kas mėgsta skaityti aukštuomenės kroniką ar tiesiog paskalų skyrelį: dainininkai ir muzikantai taip pat neliko alkani ar sušalę. Juos mėsainiais ir bulvytėmis vaišino dar vienas parado rėmėjas, restoranas “McDonalds”. Pasak užkulisiuose sklandžiusių įspūdžių, šiame koncerte atlikėjais buvo deramai pasirūpinta: visus sutiko ir į persirengimo kambarius palydėjo organizatoriams talkinusios Muzikos akademijos studentės. Be to, kaip reta gerai dirbo visos scenos tarnybos (bent jau nepasikartojo kurioziška praėjusių metų situacija, kai pianistei Aleksandrai Žvirblytei teko persikvalifikuoti į akrobatę ir scenoje “gaudyti” mėginantį pasprukti fortepijoną – instrumento kojelių stabdžiai buvo nesureguliuoti. Tiesa, tokie nutikimai, apmaudūs organizatoriams, lieka muzikos istorijoje (ir publikos atmintyje) kaip humoro perliukai ir neišsenkantys anekdotų šaltiniai.

Džiazo nublokšti
Istorija kartojasi! Kaip ir praėjusiais metais, numatytos, bet taip ir neįvykusios pertraukos niekas per daug nepasigedo. S.Jačėno draugiją papildo LMA studentė muzikologė Rima Katinaitė. Nežinodamas jokiu būdu nepasakysi, kad ši savimi pasitikinti ir profesionali koncerto vedėja vesti koncerto į Filharmonijos sceną išėjo pirmą kartą. Šioje dalyje publikai prisistatė ir trečioji vakaro vedėja, Muzikų parado “senbuvė” Audronė Nekrošienė. Etikos sumetimais komplimentai praleidžiami. Pacituosiu tik vieno susižavėjusio žiūrovo repliką: “Na, po tokio pristatymo, pačios muzikos galima ir nesiklausyti”.

Tuo tarpu scenoje dar vieni “veteranai” – trimitininkų ansamblis Arvydas Barzinskas, Arūnas Digimas, Mindaugas Kumpys ir Saulius Žvirblis pradėjo pernykštį paradą. Per1997-1998 m. koncertinį sezoną trimitininkų ansamblis surengė porą dešimčių koncertų, o S.Žvirblį pakeitė Giedrius Labanauskas. Nepasikeitė tik esmė - sutartinis kvartetinis muzikavimas ir ištikimybė savo skambiam ir bravūriškam instrumentui.

Klaipėdos muzikinis teatras gali tik didžiuotis, turėdamas tokį bosą, kaip Artūras Kozlovskis. Galingas balsas, raiški dikcija, charakteringas sceninis judesys ir išvaizda turėjo sužavėti ir sostinės žiūrovą…

Birbynė – gana specifinis ir “egoistiškas” instrumentas – jį gali arba labai mėgti, arba ne. “Pusiau meilės” čia negali būti. Bet šiuolaikinė birbynė – turbūt vienas gražiausio tembro lietuvių liaudies muzikos instrumentų, ir nors šeštadienio popietę Filharmonijoje buvo susirinkę ne tik prisiekę šio instrumento gerbėjai, vieno žymiausių Lietuvos birbynininkų Vytauto Tetensko išgaunamas švelnus ir sodrus instrumento tembras, subtili frazuotė privertė suploti rankomis ir tuos, kurie į birbynę linkę žiūrėti be ypatingo susižavėjimo. Kartu su V.Tetensku J.Juozapaičio Sonatą birbynei ir fortepijonui atliko Rasa Tetenskaitė – taigi atsiranda dar viena muzikų dinastija.

Rafinuotas reginys gali tik praturtinti muzikos įtaigumą – teigte teigė senosios muzikos ansamblio “Ventus Maris” ir senovinių šokių kolektyvo “Saltanda” pasirodymas. Salės simpatijas pelnė ir dar viena klaipėdietė – su “Ventus Maris” dainavusi muzikinio teatro solistė Nida Grigalavičiūtė – dainininkė, išaugusi Klaipėdoje, baigusi Klaipėdos fakultetų V.Vadoklienės dainavimo klasę, o Vilniaus žiūrovų gerai įsidėmėta kaip šelmiškoji Rozina iš 1997 m. klaipėdiečių gastrolių.

Pūtikai – dideli nekantruoliai ir pokštininkai. Jie vieni pirmųjų išsireikalavo “Muzikos baruose” savo “Dūdų kampą”, o Muzikų parado klausytojus suintrigavo neįprastos sudėties kvarteto – keturių fagotų pasirodymu. Be viso kito, “Vilniaus fagotynui” pavyko imituoti kamanę (N.Rimskio-Korsakovo “Kamanės skridimas”).

Džiazo liniją Muzikų parade pratęsė pirmojo Lietuvos džiazo festivalio “Jaunystė-68” dalyvis, vienas pirmųjų lietuvių “džiazmenų” Povilas Jaraminas. Dar vienas dosnus mostas “operatoriaus Kipso” gerbėjams – kaip visai Lietuvai pranešė S.Jačėnas, Muzikų parade skambinančio pianisto klausėsi ir jo duktė, “kuri yra tik dviem mėnesiais vyresnė už jo anūkę” (Redakcijos pastaba: “Muzikos barai” už panašių žurnalistės lyrinių nukrypimų turinio teisingumą neatsako).

Pianistas Egidijus Buožis ir trimitinkas Valerijus Ramoška jau penkerius metus koncertuoja drauge, nes yra bendraminčiai, bendraamžiai ir gimtadienį švenčia tą patį mėnesį – gruodį ir beveik tą pačią dieną. Šiam Muzikų paradui parengta speciali programa – improvizacija klasikinio džiazo temomis – privertė spiegti iš susižavėjimo visus seno gero džiazo gerbėjus salėje.

Saksofonistas Vytautas Labutis, būdamas trylikos metų, pirmą kartą išgirdo tradicinį džiazą ir, jo paties žodžiais, tą pačią dieną pradėjo mokytis groti saksofonu. Kad pasirinkimo būta teisingo, patvirtina ir šešiolika metų trunkanti muzikinė karjera, ir solidi diskografija – trys autoriniai albumai, per trisdešimt įrašyta su Lietuvos ir užsienio ansambliais bei atlikėjais. Ir galiausiai – audringa žiūrovų rekacija į V.Labučio ir akordeonisto Kazio Stonkaus atliktas dvi pastarojo pjeses improvizacijas.

Ilgesingas Harlemo melodijas keičia “mušikai” – Arkadijus Gotesmanas ir Povilas Giunteris. Pastarasis, kaip ansamblio “Vilniaus mušamieji” vadovas, taip pat dalyvavo pirmajame Muzikų parade. Tada efektingas “mušikų” penketukas drauge su J.Leitaite tiesiog papirko publiką netradicinėmis intonacijomis ir egzotiškais instrumentais. Kolektyvo garbė apginta ir šiemet: P.Giunteris su A.Gotesmanu puikiai “mušė” G.Enescu “Vieversį”, o P.Giunterio ir pripažinto šiuolaikinės muzikos atlikėjo pianisto Sergejaus Okruško dueto “supliektas” V.Monti “Čardašas” pakėlė salės temperamentą iki virimo temperatūros.

Publikai pakako entuziazmo sutikti ir “Sostinės vario kvintetą” – Algirdui Januševičiui, Sauliui Žvirbliui (“perbėgėliui” iš Trimitininkų ansamblio), Mariuis Rancovui, Vygantui Šilinksui ir Dariui Bažovui teko atsakinga užduotis tinkamai vainikuoti antrają koncerto dalį ir paskelbti trumpą pertrauką.

Kelią įveikia einantis
Gera pradžia – pusė darbo, o ką sakyti, kai gera ne tik pradžia, bet ir visa pusė? Įtampa didėja, tarp atlikėjų ir žiūrovų driekiasi nematomos energetinės gijos. Atitinkamai mažėja tuščių vietų salėje –kaip ir praėjusiais metais, vakariniai koncertai populiariausi. Septyniolikta valanda – jaunimui skirtas laikas. Taigi maratonui persisvėrus į antrąją pusę, aistras dar labiau kaitina kamerinis choras “Psalmos”. Didingus kūrinius - K.Nystedto “Veni”, K.Bikkembergo “Laudate Dominum”, G.Kuprevičiaus operos “Prūsai” fragmentą (dėkui solistui Kęstučiui Alčiauskiui) – keičia žaismingas “Ain’t Misbehavin” – energingojo Modesto Pitrėno diriguojamas choras tikrai pelnytai kiekvienais metais laimi prizines vietas ir apdovanojimus įvairiuose tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose.

Suvaldyti temperamentingojo amerikiečio įaudrintą publiką ir tuo pat metu dar labiau ją įkaitinti teko subtilios baroko epochos instrumentinės muzikos atlikėjams – senosios muzikos ansambliui “Atrium Musicum”. Reikia pasakyti, kad fleitistams Dariui Gedvilui, Vyteniui Gikniui, violončelininkui Gintarui Lukoševičiui ir klavesinistui Tomui Bakučioniui (ne tik “Muzikos barų” “Didžiosios salės” autorius, bet ir ansamblio “bosas”) pavyko grąžinti salei rimtį ir šiek tiek akademišką nuotaiką.

Vienas po kito į Filharmonijos sceną eina dainininkai Vida Taurinskaitė ir Giedrius Žalys. Profesorių I.Milkevičiūtės magistrantė ir V.Prudnikovo absolventas pažeria publikai geriausiai jų galimybes atskleidžianti repertuarą, o ši nelieka skolinga plojimų.

Nuotaikingas styginių kvarteto “Chordos” intarpas (“Mama, kokia juokinga muzika”, krykštavo devynerių metų melomanas, klausydamasis P.Hindemitho “Karbonadų maršo”) ir parade vėl karaliauja bel canto. Stilingosios Lietuvos operos solistės Rasos Juzukonytės balso trapumą ir žavesį tarsi kontrastingas potėpis palankiai išryškina iškart po jos scenoje pasirodęs vyriškasis tenoras Edgaras Prudkauskas. Publikos dėmesį solistai dalijasi su savo puikiosiomis akompaniatorėmis – Nijolė Ralyte ir Rasa Jakutyte.

Trečioji parado dalis nutrūksta intriguojančia nata, kai žiūrovas, atrodo, pasiryžęs klausytis ir klausytis. Gal todėl beveik niekas neskuba pasinaudoti pertraukėlės suteikta laisve, išskyrus visur esančius žurnalistus ir profesorių Rimvydą Žigaitį, kuris rengiasi duoti interviu “Panoramai”. Visi nekantriai lūkuriuoja, ar į pabaigą artėjantis renginys sugebės finalinėje dalyje taip sudėlioti akcentus, kad prisiminimų ir įspūdžių užtektų iki kito parado. Jaunimo pasirodymams neteko daryti vertinimo nuolaidų, tai ko tada tikėtis iš pripažintų metrų?…

Aplodismentai, aplodismentai
Jų audra pasitinka ir palydi kulminacinę parado grandį pradėjusį “Ąžuoliuko” chorą ir Lietuvos kamerinį orkestrą. Ir tegu – abu kolektyvai šį vakarą dar sugrįš į sceną.

“Avansu” savo gerbėjų plojimus susirenka ir Aušra Stasiūnaitė. Ne veltui iš daugiau kaip dvidešimties operos scenoje sukurtų vaidmenų solistės mėgstamiausi Rozina ir Karmen. Ispaniški motyvai primadonai dar nepabodo – ji ne tik įtaigiai sudainavo E.Granados dainas, pati sau pritardama kastanjetėmis (akompanavo Rišardas Biveinis), bet ir išvertė salėje sėdėjusiems žiūrovams jų žodžius.

Atokvėpis dainininkams – Lietuvos dailės muziejaus styginių kvarteto ir pianisto Jurgio Karnavičiaus pasirodymas – ir scenoje vėl tikra vokalo meistrų estafetė. Elegantiškoji Judita Leitaitė niekada neslėpė, kad jai itin svarbu, kaip ji atrodanti scenoje ir kokią pirmąją nuotaiką sukelia klausytojams jos išvaizda. Dainininkės koncertinės suknelės net turi vardus! Nežinia, kaip ji pavadino savo skaisčiai raudoną suknią, tačiau vilkėdama šiuo apdaru ir sudainavusi fantaziją G.Gershwino dainų temomis J.Leitaitė pataikė tiesiai į publikos simpatijų dešimtuką. Beje, kad ir kokį kūrinį dainuotų, ši dainininkė visada yra be galo nuoširdi ir tikra savo emocijomis – nuo brandaus liūdesio “Mirusių vaikų dainose” ar F.Schuberto “Ave Maria” iki fejeriško gyvenimo džiaugsmo operečių arijose. Gal todėl ją klausytojai ir myli: artisto nuoširdumas – neįkainojama dovana, į kurią salė atsako susižavėjimu ir neblėstančia ištikimybe.

G.Gershwino padedamas savo beveik neribotas vokalines galimybes demonstruoja Vladimiras Prudnikovas. Paremti savo dėstytojo iš salės atskuba studentai, tačiau ir be to publikos anšlagas garantuotas. Ar reikia papildomai pridurti, kad prie fortepijono vėl ištikimoji gyvenimo ir kūrybos kelio draugė Nijolė Ralytė… Su šia pianiste susijęs dar vienas Muzikų parado rekordas – 1997 m. ji tapo ilgiausiai koncerto metu scenoje išbuvusia muzike.

“Sostinės snobizmas” būna kaltas dėl to, kad visi muzikiniai teatrai, išskyrus, aišku Operos ir baleto, kartais laikomi esą provincialūs – neva, reikia džiūgauti, jei ten iš viso kas nors vyksta, o vertinimo kriterijų kartelę visada privalu nuleisti žemiau, nei kalbant apie vilniškę operos trupę. Jau kelinti metai šio požiūrio šaknis klibina Klaipėdos muzikinis teatras – praėjusiais metais vilniečiai melomanai plojo gastrolėse parodytam “Sevilijos kirpėjui”, kitiems klaipėdiečių spektakliams. O tikru šios vasaros sezono muzikiniu “hitu” tapo Klaipėdos muzikiniame teatre G.Bizet “Karmen”. Todėl ovacijas salė sukėlė scenoje pasirodžiusiems Karmen ir leitenantui– Inesai Linaburgytei ir Virgilijui Noreikai. Įgimtas abiejų solistų muzikalumas, natūralumas ir santūrumas, kūrybingos interpretacijos dar kartą patvirtino Klaipėdos muzikinio teatro meninę reputaciją. Taigi, kai tik Klaipėdos muzikinis atvažiuos į Vilnių, mes bėgsim į Operos ir baleto teatrą ir, aišku, piktinsimės, mylėsime, juoksimės ir verksime kartu su juodaake vilioke Karmensita…

Muzikų paradas. Finale
Melodija, kur tu lieki,
Kada nustoja gausti triūbos…
Kokiam pasauly, kokiais rūbais,
Savim nebūdama vilki

Ne visiškai tiksliai mano perteiktos poezijos eilutės vis dėlto labai taikliai nusako tą šviesiai nostalgišką nuotaiką, kuri apgaubia atlikėjus ir žiūrovus koncerto pabaigoje. Tai tarsi paskutinis dailininko teptuko potėpis ar epilogas įdomioje knygoje, vainikuojantis ilgą kūrybos procesą arba galintis jį nepataisomai sugadinti. Jei žiūrovai ar klausytojai buvo naujos muzikos kokybės gimimo liudytojai, nuskambėjus paskutiniams akordams jie ilgai nenorės palikti salės, virš kurios dar tvyro magiška kūrybos aura bei meno kūrėjo ir vartotojo bendrystės jausmas.

Puikiai suvokdami finalinio pasirodymo svarbą, paskutines antro Didžiojo muzikų parado minutes organizatoriai patikėjo tiems, kas buvo labiausiai to verti: scenoje praėjusių metų “finalininkas” – Lietuvos kamerinis orkestras, “Ąžuoliuko” ir “Psalmų” chorai. “Ąžuoliuko” meno vadovą Vytautą Miškinį prie savojo orkestro pulto keičia pats maestro Saulius Sondeckis, vos prieš dvi valandas grįžęs iš Japonijos, kur su “Sankt Peterburgo Camerata” koncertavo septyniasdešimtmečio proga.

Paskutiniai Muzikų parade nuskambėję kūriniai: F.Latėno “Lietuvos Jeruzalė” iš muzikos G.Kanovičiaus dramai “Nusišypsok mums, Viešpatie”, E.Griego “Paskutinis pavasaris”, G.Rossinio Sonatos styginiams Nr.3 C-dur finalas.

Na, ir tikras fejerverkas muzikos gurmanams – Lietuvos kamerinio orkestro ir abiejų chorų atliekami fragmentai iš G.F.Händelio oratorijos “Mesijas”. Prie finalinio “Haleluja” prisideda visi, tuo metu dar Filharmonijoje buvę atlikėjai, paklusdama publikos valiai didinga melodija skamba kelis kartus iš eilės ir atrodo, kad dainininkai, muzikantai ir klausytojai niekaip negali išsiskirti – dieviškosios muzikos sujungti. Gal ir tikrai Lietuvoje gerų muzikų yra daugiau negu tų, kurie gali dešimt valandų jų klausytis, bet tokiais atvejais svarbiau kokybė nei kiekybė… Juo labiau kad geros muzikos ir ją sugebančių įvertinti klausytojų niekada nėra per daug.

Paradas baigėsi. Tegyvuoja paradas?
Muzikos puotai pasibaigus Muzikų draugijos keliamos koncertinio gyvenimo problemos niekur neišnyko. Savaime neatsiras daugiau lėšų koncertams provincijoje, kaimo mokyklose (plėsti muzikinę kultūrą į Lietuvos “pakraščius” turbūt tikrai prof.R.Žigaičio kryžius). Galų gale koncertinė veikla net nėra tiesioginė Muzikų draugijos misija – ja rūpintis skatina draugijos narių kūrybiniai poreikiai.

1997 m. Muzikų parado atgarsis buvo paradoksalus – draugija ne tik nesulaukė didesnės valstybės paramos, bet ir neteko turėtosios, skirtos koncertinei veiklai, ir buvo priversta kuriam laikui šio darbo atsisakyti. Tiesa, buvo skirta subsidija programai, pagerbiančiai muzikos veteranus ir mirusius muzikus (sic!). Šiais metais LR Vyriausybė – tarp svarbiausių parado rėmėjų, jos parama leido sumokėti 25 000 litų honorarus atlikėjams (bendra parado sąmata apie 55 000 Lt).

Iš viso Muzikų paradą rėmė apie dvidešimt privačių firmų ir valstybės institucijų. Prof.Rimvydas Žigaitis sakė tikįs, kad koncertu pavyko atkreipti ne tik vienkartinį galingųjų ir turtingųjų dėmesį. “Parėmę Muzikų paradą, jie galbūt susidomės ir padės mums važiuoti į Lietuvą”, - sakė draugijos prezidentas.

Beje, maratono metu vieno jo rėmėjų - Biržų akcinės pieno bendrovės vadovui Vladui Songailai kilo originali meno ir verslo bendradarbiavimo idėja. Jis pasiūlė “Muzikos barų” redaktorei sugalvoti naujo pieno produkto receptą ir “skambantį” pavadinimą, o jų bendrovė įsipareigojo jį gaminti.

Jo Didenybė žiūrovas
Dešimt valandų beveik be perstojo skambančios muzikos – nelengvas išmėginimas ir koncerto maratono organizatoriams ir publikai. Klausytojai į salę galėjo įeiti ir išeiti bet kuriuo metu, keičiantis atlikėjams. Daugiausia jų susirinko į paskutinę dalį, bet buvo ir tokių, kurie salėje sėdėjo nuo pirmo iki paskutinio muzikos takto.

Vis dėlto reta galimybe per vieną dieną išgirsti tiek daug aukšto lygio įvairiausių žanrų atlikėjų ir kūrinių interpretacijų pasinaudojo per mažai žiūrovų. Buvo keista ir apmaudu matyti salėje tuščias kėdes ir neišvengiamai kilo kandus klausimas – kurgi tie “paprasti žmonės” – mokytojai, gydytojais, studentai ir kiti neva muzikos mylėtojai, kurie visada skundžiasi bilietų brangumu. Jei jau užsiminta apie pinigus, tai patekti į Muzikų paradą buvo galima už penkis litus. Sutrukdė lietuviškas nerangumas, šaltis, išgąsdino koncerto trukmė ar – reikia pripažinti atvirai – į Filharmoniją lapkričio 21 d. atėjo tik tie, kuriems tos muzikos iš tikrųjų reikia. O “nelaiminguosius”, besiskundžiančius, kad bilietų kainos “kandžiojasi”, matyt, labiau masina ne pasaulio ar Lietuvos žvaigždės Filharmonijos ar Operos ir baleto teatro scenoje, o pokoncertinis furšetas su garsenybe “Stiklių” restorane. Nieko smerktina – kiekvienam savo. Bet tada reikia vadintis ne melomanais, o tiesiog snobais…

***
Lietuvos muzikų draugijos prezidentas profesorius Rimvydas Žigaitis į klausimą, koks bus trečiasis Muzikų paradas, lakoniškai atsakė “Geras”. Ką gi, susitiksime po metų. Filharmonijoje…