Grįžau iš tremties…

1998 Nr. 18 (251), Margarita Dvarionaitė

Spalio mėn. iš Čikagos buvo atvežta urna su Vlado Baltrušaičio palaikais 20 d. pašarvitais Kauno muzikiniame teatre.

Čia 1938 m. sausio 31 d. mūsų operos solistas dainavo savąjį debiutą, čia suklestėjo jo talentas ir jis būtų prilygęs tuometinėms Kauno operos baritonų žvaigždėms.

V. Baltrušaitis gimė Jurbarko pašonėje, Žindaičių kaime. Ten, tėvų žemėje ganė, javus kirto, visokius kaimo darbus dirbo. Ten suplazdėjo muzikos trauka ir dvidešimtmetis “Bladukas” (taip vadino jį motina) įstojo į Kauno kosnervatorijos vokalo klasę, studijavo pas dainavimo meistrus iš svetur O. Marinį, E. Vittingą ne vieną mūsų būsimųjų solistų nukreipusius į Operą.

V. Baltrušaitis ne tik muzikos talentu, bet ir kruopštumu pasižymėjo. Taip pat ir skurdumu. Buvo iškentėta ne viena abejonių valanda: ar ištvers pusbadžiaudamas visą studijų laikotarpį, ar neteks grįžti namo ir panerti rankas į purią žemę? Vėliau V. Baltrušaitis visada pagarbiai prisimins žmones, padėjusius visokių sunkumų barjerus perkopti, jų tarpe Benediktą Vasiliauską, gailestingą ir užjaučiantį vargetas.

Prabėgus keleriems metams laimė šyptelėjo” jaunasis baritonas buvo priimtas į operą ir debiutavo Germont’o (Žermono) vaidmenyje. Kiek vėliau jam teko garbė tą pačią partiją dainuoti su įžymiąja to meto italų Violeta T. Menotti ir, žinoma, su Kipru Petrausku, nors tėvas už sūnų tame spektaklyje buvo net 27-riais metais jaunesnis… Mano bendraamžiai gerai mena, koks neeilinis įvykis buvo mieste tos Violetos-Menotti gastrolės, kokia nusidriekė eilė prie bilietų kasos.

Per septynetą sezonų, Kauno ir Vilniaus operose V. Baltrušaitis spėjo sukaupti solidų repertuarą, kurio viršūnė buvo G. Verdi Rigoletto vaidmuo, tapęs solisto karūna, lydėjusia jį visą dainavimo laikotarpį. Už ją jis visada buvo dėkingas ankstyvesniam šios rolės atlikėjui Antanui Sodeikai, padėjusiam ruošti prieštaringą – meilės ir neapykantos – herojaus charakterį, įveikti vokalo lankstumą. Buvo dar ruošiami Eugenijaus Onegino, Jago, Figaro, Escamilio vaidmenys. Šis pradinis artisto septynmetis teatre – pats viltingiausias jo gyvenimo tarpsnis, pranašavęs kūrybinės veiklos pilnatvę. Ir ne visada Lietuvos, bet ir reprezentacinėse Europos scenose. Deja… Čia ir prasidėjo apmaudžioji dainininko pertrauka, trukusi 13 metų.

Praūžus 1944-ųjų fronto vėtrai, mūsų opera ištuštėjo, neliko jos veido. Dauguma iškiliausių solistų, tada pačiame kūrybos brandume, pasitraukė į Vakarus. Su jais ir V. Baltrušaitis. Visi tikėjosi netrukus grįšią namo, buvo kupini vilčių, entuziazmo, padėjusio sunkiausiomis sąlygomis sukurti G. Rossini “Sevilijos kirpėją” Vokietijos stovykloje. Figaro vaidmenį atliko V. Baltrušaitis.

Tuo tarpu okupacija Lietuvoje tebesitęsė, viltys grįžti namo gęso, vokiečiai stūmė atvykėlius lauk.

Buvo nuspręsta keliauti į Čikagą, juk ten nuo seno spietėsi skaitlingiausia lietuvių kolonija. Dauguma neabejojo, kad sėkmingai įsikurs amerikoniškose operose, netgi “Metropolitan” teatre.

O keleriems metams prabėgus, garsėjęs Lietuvoje Boriso Godunovo vaidmenyje Ipolitas Nauragis dabar rašė V. Baltrušaičiui: “Greičiau kupranugaris išlįs pro adatos skylutę, negu lietuvis pateks į “Metropolitan”…”

Atvykęs Čikagon V. Baltrušaitis kaip ir kiti kolegos, pirmiausia griebėsi ieškoti darbo prasimaitinimui. Įvairaus darbo, netgi saldainių fabrike. Mokėsi laikrodžių taisymo technologijos, vargonavo ir šiaip visokius darbus dirbo. Daug ką sugebėjo, juk buvo kaimo bernaitis, sumanus ir nagingas. Bet troškimas dainuoti už viską labiausiai degė širdyje.

Tik nebuvo teatro nei jam – Rigolettui, nei Nauragiui – Borisui, nei Dambrauskaitei – Desdemonai, Kutkui – Janekui, Orentui – Vašekui… Nei Vytautui Marijošiui, įžymiajam mūsų operos dirigentui…

Tik dalį pavardžių teišminėjau. Dar paauglystėje apsirgau teatro liga. Todėl tuometinė jo karta, taip liūdnai ištirpusi svetur, man ir iki šiol ne vien artistais, o ir mokytojais, pirmaisiais operinio meno žinių teikėjais man buvo. Už tai taip skaudina jų netikėtas likimas.

Į amerikoniškas operas V. Baltrušaitis nesiveržė, buvo principingas ir ambicingas patriotas. Gimtinės ilgesys aitriai skaudino jo širdį ir JAV pilietybės sau neprisiėmė, o be šios į platesnę erdvę išsiveržti ir svajoti nevertėjo.

Todėl ir gimė mintis sukurti lietuvišką operą Čikagoje sava kalba dainuojančią. Ir savo geidžiamiausią dainavimo svajonę tikėjosi įkūnyti.

Čia, Čikagoje, jo veikla išsiliejo nesulaikomu srautu siekiant atgaivinti ir iškelti ant svetimo grindinio savo muzikos kultūrą. Ne visi lietuvaičiai rėmė šį sumanymą, atrodžiusį jiems nerealiu dėl lėšų stygiaus, neturint patalpų. Bet V. Baltrušaitis ir jį rėmusi bendraminčių grupelė buvo atkaklūs, nepalaužiami. Solistų nestigo, o chorų – beveik profesionalaus lygio – per laikotarpį, gyventą Amerikoje, V. Baltrušaitis buvo sukūręs ne vieną ir ne du. Vargonai ir chorai buvo pagrindinė jo veikla. Kai kuriuos sujungus galima buvo jau paruošti būsimai premjerai. Ir ji įvyko 1957 m. kovo mėnesį. Pastatytas “Rigoletto” spektaklis, o V. Baltrušaičiui sugrįžo Rigoletto vaidmens karūna. Tik pats jis nesipuikavo savais laimėjimais: visada buvo sau kritiškas, nesijautė išsamiai realizavęs vaidmens, daug ką sau prikišo. Tuo tarpu kolegas ir žiūrovus giliai jaudino laiko subrandintos jo kūrybinės galios ir spektaklis blykstelėjo triumfine artisto pergale.

Lietuvių operos Čikagoje sukūrimas mūsų išeivijai tapo Kauno teatro atkartojimu, o taip pat ir simboliniu Nepriklausomybės dvelksmu.

Sekantis, Ch. Gounod “Fausto”, pastatymas dar labiau sutvirtino jaunos operos pagrindus.

Abu spektaklisu V. Baltrušaitis režisavo pats, rūpinosi tūkstančiais pastatymo reikalų, todėl kadaise sėkmingai dainuotos Valentino partijos šioje operoje atsisakė. Bet ir “Faustui” nestigo puikaus įvertinimo.

Po šių didžių įvykių V. Baltrušaitis manė, kad tikslas pasiektas. Operos kūrėjo nuopelnai buvo neabejotini ir daugumos įvertinti. Bet netruko ir priešiškai nusiteikusių, linkusių didinti savo pranašumą.

Ėmė kauptis nepalanki menininkui atmosfera. Jis buvo operos širdis, didybe nesergantis. Be to, opera negalėjo aprūpinti jo materialinių reikmių, pati buvo reikalinga paramos. Tad palikęs savo kūdikį kitiems vadovams, užsigavęs pasitraukė išvykdamas į Niujorką, kur jo laukė pelningesnės pareigos prie įprastinių vargonų ir choro. Bet tuoj ir vėl, palikęs šeimą kątik įkurtoje pastogėje, sugrįžo Čikagon. Nepaliaujamai rūpėjo pokyčiai operoje, tolesnis jos gyvavimas. Tuo metu į teatrą buvo pakviestas dirigentas Vytautas Marijošius, taip pat negalėjęs Amerikoje pratęsti profesinės veiklos kaip ir kiti Kauno operos artistai.

Gimė nauja – G. Verdi “Likimo galios” – premjera. Bet dainuoti joje pagrindinės baritono partijos V. Baltrušaitis nesiėmė. Jis sudainavo antraeilę vienuolio Melitonės partijėlę.

Kukliai nuskambėjo menininko gulbės giesmė spektaklyje. Auksinės stygos buvo jau bluktelėjusios, pats jis nualintas veiklos viršvalandžių, nusivylimų, graužaties dėl beprasmiškai prabėgusių derlingiausių dainavimo metų.

Ateities prošvaisčių neliko. Augo nedylantis tėviškės ilgesys, troškimas dar kartą paliesti gimtąją žemę, suklupti prie tėvų kauburėlių.

Neteko… 1975 m. liepos 27 d. nerimastinga širdis, dar visai ne laiku, nutilo teplakusi 63-jus metus.

Ir štai dabar didis menininkas sugrįžo į gimtąsias Jurbarko žemes, tik jau ne savomis kojomis, o tradicinėje urnoje, kaip ir dauguma mūsų išeivių dabar sugrįžta iš ilgai nusitęsusios tremties…

Nevalia nepaminėti muzikologės Jūratės Vyliūtės monografijos apie Vladą Baltrušaitį (1996 m.). Tai pirmoji tokia Lietuvoje enciklopedija išsamiai atspindinti talentingųjų mūsų menininkų lemtį užjūryje, iškėlusi iš užmaršties keliaujantį jų atminimą. Tai ir aukšta autorės kūrybinė pakopa, bylojanti gilų psichologinį jos įžvalgumą, ryškėjantį rašytojos talentą. Todėl monografija nėra bedvasis traktatas, o gyvas ir patrauklus kiekvienam skaitytojui literatūros kūrinys.

Knygai gimti daug kuo padėjo ir velionio žmona Elena Baltrušaitienė, pateikusi knygos autorei gausius žinių šaltinius: epistoliarinį palikimą, autentiškus prisiminimus, reikšmingų faktų duomenis, fotografijų šūsnį.

Ištikimai lydėjusi menininką jo gyvenime E. Baltrušaitienė su vaikais ir anūkėmis dabar atliko paskutinę pareigą, grąžindama Vladą Baltrušaitį gimtosioms Jurbarko žemėms šalia brangiausių jam tėvų kauburėlių. Ir pati įsikūrė Vilniuje visam laikui, nes “kur pelenai, ten ir aš”.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!