Kai premjerų liaupsės nutyla

Pats žodis “opera” skaitytojui (o žurnalas orientuotas į muzikinio pasaulio atstovus) sukelia įvairiausių vaizdinių: vieniems tai saldus, pasakiškas vaikystės prisiminimas, kitiems – nepasiekiama svajonė, tretiems – savo kūrybinių galių išbandymo poligonas, ketvirtiems – (deja) paprasčiausias nesąžiningo pasipelnymo šaltinis… Bet egzistuoja dar vienas sluoksnis operos gerbėjų, kuriems ne vis tiek, kas dedasi šioje prestižinėje meno institucijoje, kuriems skauda širdį dėl kiekvienos kūrybinės nesėkmės, kurie kuria (bent jau savo mintyse) teatro perspektyvos viziją, kurie dalyvauja kasdieniame šio gyvo organizmo gyvenime.

Pastaruoju metu apie operos teatro problemas galime paskaityti kone kiekviename solidesniame laikraštyje. Tapo madinga koneveikti teatrą, pulti jį iš visų pusių, pradedant nuo rūbinės, gamybinių dirbtuvių ir baigiant administracija ir vadovais. Bene kiekvienas Lietuvos gyventojas yra informuotas apie finansinę ir ūkinę teatro veiklą, žino kokį atlyginimą gauna direktorius ir vyr. ekonomistas. Atrodytų, visi viską žino…

Tačiau, labai mažai kas žino, koks ketvirtadienį, o gal penktadienį buvo spektaklis, kas jame dainavo, o kas dirigavo. Tie publikuotojai, kurie nori išryškinti ir iškelti į dienos šviesą visus niekadėjus, po truputį daro meškos paslaugą, patys galbūt to nesuprasdami ir nenorėdami. Visas spaudos dėmesys akcentuojamas į ūkines-kriminalines teatro blogybes, užmirštant svarbiausia – dėl ko tas teatras apskritai egzistuoja – sceną, joje kuriančius menininkus.

Lai neįžvelgia skaitytojas mano rašinyje Lietuvos operos teatro prestižą sužlugdžiusių ir tebežlugdančių vadų pateisinimo. Gink Dieve, jiems turi būti atseikėta pagal nuopelnus. Tačiau, šiam žurnalui suteikus tokią progą, norėčiau savo kukliais pastebėjimais ir pamąstymais pamėginti užpildyti susidariusią spragą Lietuvos muzikinės (ir ne tik) spaudos puslapiuose.

Kitaip sakant, norėčiau pasidalinti mintimis ne apie premjerinius ar proginius renginius, o apie eilinius, kasdieninius spektaklius, vykstančius Operos scenoje. Juk ne paslaptis, jog dažnas save laikantis operos gerbėju, ar net žinovu, teatrą aplanko per premjeras, na, nebent į naujametinę “Traviatą” susiruošia. Tačiau per mėnesį teatre yra parodoma per dešimt pavadinimų operų, kuriose dainuoja žinomiausi ir mažiau žinomi puikūs solistai, choras, griežia simfoninis operos orkestras. Žodžiu, vyksta darbas, menininkai kuria.

Ir labai dažnai tie “pilkieji” spektakliai, rodomi tuščiai žiūrovų salei, savo kūrybine potencija, nuoširdumu pranoksta kartais nepelnytai išgirtą premjerinį spektaklį.

Spalio 29 dieną įvyko G. Donizetti operos “Lučija di Lamermoor” spektaklis. Sakau “įvyko", nes tai iš tiesų buvo įvykis, vertas ne vieno mūsų garbaus recenzento plunksnos.

Sėdėdamas tuščioje (100 žiūrovų) salėje, pasijutau laimingu, galėdamas pasiklausyti nuostabios muzikos, atliekamos nuostabių dainininkų. Ir labai pagailo tų, kurie tą vakarą netapo šio įdomaus spektaklio liudininkais ir negalėjo išgirsti puikiai dainavusių soprano R. Tumuliauskaitės (Liučija), lenkų tenoro K. Bednareko (Edgaras), baritono V. Juozapaičio (Enrikas), boso V. Bakulos, mecosoprano, ilgametės teatro solistės B. Almonaitytės, tenorų J. Valucko ir A. Tveragos. Vien ko vertas buvo solistų sudainuotas sekstetas, nuskambėjęs antrame veiksme, atitikęs visus aukščiausius operinius standartus. Aukščiausių pagyrimo žodžių nusipelnė solistai, dainavę solines arijas. Operos choras, seniai garsėjantis savo profesiniu lygiu (vad. Č. Radžiūnas) ir orkestras, diriguojamas V. Viržonio, maloniai nudžiugino savo subtiliu muzikavimu.

Teisingumo dėlei turėčiau paminėti kai kuriuos sceninius nesklandumus. Tačiau, žinodamas, jog prieš šį spektaklį nebuvo nė vienos sceninės repeticijos (o spektaklis buvo rodomas šį sezoną pirmą kartą), turint galvoje, kad tenoro partiją dainavo svečias iš Lenkijos, net nematęs šio pastatymo mūsų teatre, drįstu teigti, jog operos solistai, choristai yra ir puikūs aktoriai, sceninės improvizacijos meistrai, muzikos išraiškos dėka gebantys tiksliai perteikti žiūrovui kompozitoriaus muzikoje užkoduotą informaciją.

Norėčiau paminėti ir apie mažiau sklandžiai nuskambėjusią operą – V. Bellini “Normą”. Kaip nebūtų keista, tą vakarą žiūrovų buvo gana daug. Ir nežinia kas juos patraukė į teatrą: gal legendinės operos pavadinimas, gal gastrolierės iš Sankt Peterburgo N. Stenkinos debiutas mūsų scenoje, o gal gresiančio farso nuojauta? Turiu galvoje spektaklyje Palionės vaidmenį atlikusio tenoro pasirodymą. Galiu puikiai suprasti tuos klausytojus, kurie likimo valia buvo priversti kentėti kartu su solistu, desperatiškai bandžiusiu įveikti vokalines aukštumas. Duokdie, kad tokia patirtis neatbaidytų nekaltų žmonių nuo operos žanro apskritai.

Žinoma, tokių meistrų kaip V. Prudnikovas dalyvavimas spektaklyje atpirko ir visiškai pateisino žiūrovų lūkesčius. Praeityje buvusi puiki solistė N. Ambrazaitytė sužavėjo savo laisva laikysena scenoje. Ji lyg motina rūpinosi ir savo patirtimi padėjo Normos vaidmenyje debiutavusiai solistei N. Stenkinai ir jau anksčiau paminėtam Palionės partiją dainavusiam tenorui.

O gal žiūrovų sąlyginę gausą apsprendė noras ir tikimybė “Normoje” išgirsti I. Milkevičiūtę? Tai būtų visai natūralu. Tačiau, kaip paaiškinti tokį faktą, kai ta pati Irena Milkevičiūtė dainuoja Toską, to paties pavadinimo Puccini operoje, o salė ir vėl apytuštė?

Tai buvo spalio 18 dieną. Kavradosį tą vakarą dainavo dažnai nepelnytai užmirštamas puikus tenoras Č. Nausėda, Skarpiją – A. Markauskas. Tai buvo viena iš nedaugelio galimybių išgirsti mūsų primadoną, pripažintą pasaulyje Puccini atlikėją.

Nepaisant įvairių muzikinių nesklandumų (dirigavo M. Staškus) žiūrovai liko priblokšti R. Sardou dramos, įkūnytos G. Puccini muzikoje. Ir vėlgi liūdna, kad šio įvykio liudininkų buvo graudžiai maža.

Neseniai Lietuvos operos ir baleto teatrui buvo suteiktas Nacionalinio teatro statusas bei vardas. Todėl būtų neteisinga nepaminėti vienintelės nacionalinės operos, rodomos teatre (neskaitant J. Gaižausko “Buratino”), V. Klovos “Pilėnų”.

Tą ūkanotą, lietingą lapkričio 3 d. vakarą turėjau džiaugsmo pabūti ir kartu stebėti spektaklį Lietuvos ateities – moksleivijos draugijoje. Vaikai – tai ypatingi klausytojai ir, tuo pačiu, potencialūs, arba jau susiformavę operos mylėtojai. Todėl ruoštis tokiems spektakliams reikėtų ypač dėmesingai.

O to pasiruošimo, mano akimis, labiausiai ir trūko operos spektaklyje. Orkestras grojo vangiai, “atmestinai”, girdėjosi, jog kai kurie muzikantai “skaito iš lapo” ir daro tai ne itin sėkmingai… Choras, sugebantis preciziškai išmokti ir atlikti užsienietiškas operas, “savajai” pakartoti laiko neberanda. Keli choro naujokai, dainavę pirmą kartą spektaklyje, apskritai nesuprato savo misijos scenoje. Padėtį gelbėjo kolegos, nesidrovėdami atvirai aiškinti savo naujiems draugams, kur ir kada reikia nueiti ir pan.

Solistų ansamblis buvo daugiau subalansuotas, tačiau rudeninės darganos ir šaltukas, matyt, pakoregavo kai kurių dainavusių sveikatos būklę bei balso skambumą.

Tačiau, kaip sakoma, visi mes gyvi žmonės. Visi mes mokomės iš klaidų, visi žino – “kas nedirba, tas neklysta”. Geriau, žinoma, mokytis iš svetimų klaidų.