Paskutiniai pasimatymai

Praėjo metai, kai Hermano Perelšteino nebėra tarp gyvųjų. Pernai sausio keturioliktą dieną jis palaidotas Passaic’o miestelio kapinėse, Niudžersio valstijoje netoli Niujorko. Jaunystę praleidęs tremtyje, Sibiro šiaurėje, gyvenimą jis baigė kitoj svetimoj žemėj, Amerikoje. Ir baigė skaudžiai.

H. Perelšteiną pažinojom dar Vilniuje, kai jis vadovavo unikaliam “Ąžuoliukui”. Bet tada susitikdavom rečiau nei paskutiniaisiais metais Niujorke. Čia Haris gyveno kitoj upės East pusėj, buvusiame graikų emigrantų kvartale Astorijoj, Queens’o rajone, ir atvažiuodavo pas mus į Manhattaną požeminiais traukiniais. Paskendęs mintyse, išsiblaškęs jis tais pačiais kurtinančiai trankiais traukiniais kasdien važinėjo iš vieno didmiesčio galo į kitą, iš Long Island’o universiteto filialo Brooklyn’e į Yeshiva universiteto koledžą Manhattane ir atgal į namus Queense’e. Haris dirbo daug. Ir ne vien dėl to, kad užsidirbtų pragyvenimui. Kitaip gyventi jis nemokėjo.

Buvo 1996 metų lapkričio pabaiga, Padėkos dienos išvakarės, kai Haris Perelšteinas dingo. Jis neatėjo į paskaitą universitete, ir studentai, žinodami savo dėstytojo skrupulingą pareigingumą, susirūpino. H. Perelšteino telefonas neatsiliepė nei dieną, nei naktį. Jo draugai teiravosi vieni pas kitus – niekas jo nebuvo matęs. Nerimas augo. Prisiminiau, kaip prieš porą savaičių Haris, kalbėdamas telefonu, lyg tarp kitko pasakė: “Šiandien surašiau testamentą, ir man palengvėjo. Padariau, ką reikėjo padaryti”, - pridūrė dalykiškai. Kodėl jam rūpėjo tai padaryti kaip tik tada?

Po kelių nežinios dienų Harį pavyko surasti Brooklyn’o ligoninėje. Gydytojai papasakojo, kad Hermanas Perelšteinas pats atėjo į ligoninę. Sakėsi, vykdamas į Long Island’o universitetą, pajuto panašų skausmą, kaip prieš dešimt metų, kai jį ištiko infarktas. Gerai, kad ligoninė buvo netoliese – pajėgė ateiti. Bet infarkto sustabdyti nebepavyko. Po jo sekė insultas, ir Haris ėmė grimzti į komą.

Aplankyti jo Brooklyn’o ligoninėje važiavom trise: pianistė Dalia Sakas, Jonas Jurašas ir aš. Haris gulėjo reanimacinėj palatoj, prijungtas prie sudėtingų aparatų. Jo veidas atrodė staigiai sukritęs, akys įbestos kažkur į tolimą erdvę. Jis sunkiai kvėpavo. Bandėm jį kalbinti. Kartais atrodydavo, kad jo burna suvirpėjo, kad tamsios kaip alyvuogės akys nukrypo į mus ir nori kažką pasakyti. Ar jis mus mato? Ar girdi? – klausėm medicinos personalo. Atsakymo nebuvo. Tik raginimas: “Šaukit jį, kalbinkit, kalbinkit, svarbu, kad jis nenutoltų, neprarastų ryšio… Kad neišeitų…” Tie žodžiai įstrigo: mačiau Harį, gulintį ant plausto, kurį bando atplėšti nuo kranto srauni ir juoda Letos upė. Ir mes šaukėm Harį vardu, ir kalbinom. Paskui, pasilenkusi prie jo, lyg sąmokslininkas, pasakiau: “Hari, tu pasveiksi, tikrai pasveiksi, ir mudu vėl eisim slapta parūkyti, kaip pernai per Kūčias, atsimeni?” Ir Hario lūpos sujudėjo. Apsidžiaugėm, kad jis girdi, kad jo refleksai gyvi. Patikėjom – atsigaus, kaip jis ne kartą atsigavo nuo likimo smūgių.

Bet gydytojai nepritarė mūsų optimizmui: įvykęs smarkus kraujo išsiliejimas į smegenis, sakė jie. Kokios bus pasekmės, dar nežinia. Bet prognozės – blogos. Be to, prasidėjo plaučių uždegimas.

Ir per kitą apsilankymą ligoninėj gydytojai didesnių vilčių neteikė, tik pasakė: “Hermanas Perelšteinas – nepaprastai stiprus, ištvermingas žmogus. Kitas jo vietoj jau nebūtų išgyvenęs… Gali įvykti netikėtų permainų…”

Tą kartą, atsisveikinant paėmiau liesą ir karštą Hario ranką į savo delną ir paprašiau, kad judesiu atsilieptų, jei mane atpažino. Ir pajutau jo rankos spustelėjimą.

Praėjo mėnuo ir antras, o Hario būklė negerėjo. Prie jo lovos visą parą budėjo slaugė, kurią savo lėšom pasamdė Hario bičiulis gydytojas, emigravęs iš Kauno; jį nuolat lankė draugai ir pažįstami, kurių jis turėjo daug.

Sausio gale išvykom ilgesniam laikui padirbėti į Lietuvą. Kai po kelių mėnesių grįžau į Niujorką, H. Perelšteino Brooklyn’o ligoninėj neradau. Jis buvo perkeltas į Žydų globos ir slaugos namus visai kitoj miesto pusėj, Bronx’o rajone. Žinios buvo geresnės, nei tikėjausi: Hario sveikata pagerėjusi, jis atgavęs sąmonę. Vadinasi, šis nepalaužiamas žmogus dar kartą išbrido iš juodos lemties upės, dar kartą įveikė nebūtį. Tada dar nežinojau, kad Hariu sąmonė grįžo, bet negrįžo šviesa – jis apako. Ir jam tai buvo baisiau už nebūtį.

Vis dėlto saulėtas, pavasariškas pasimatymas tuose Žydų globos ir slaugos namuose paliko viltingą, nors ir skaudų įspūdį. Aplinka buvo slogi, kaip visose tokios paskirties įstaigose. Perelšteino palata buvo devintame aukšte, kuris poetiškai vadinosi “Žaliasis pavilijonas”. Ilgai ėjau siaurais koridoriais, kėliausi liftais. Visur buvo pilna invalidų vežimėlių su lašelinėm ir be jų; daugumoj seni, paliegę žmonės… Prie Perelšteino palatos durų skelbimų lentoj kabojo kelios Hario nuotraukos. Palatoj – trys rudom antklodėm užklotos lovos, prausykla, televizorius. Bet Hario ten nebuvo. Retai čia jį rasit, mėgsta būti atskirai, - paaiškino slaugė ir patarė ieškoti kitame aukšte – vestibiulyje prie valgyklos. Ten buvo plačios stiklinės durys į sodelį, pro kurias ir pamačiau artėjantį Harį. Sulysęs ir sulinkęs, tą vasariškai šiltą dieną apvilktas tamsiu, skylėtu vilnoniu megztuku, jis sėdėjo invalido vežimėly, kurį stūmė nepažįstama man lankytoja. Ji kažką aiškino Hariui rusiškai. Haris žiūrėjo tiesiai į priekį, neatitraukdamas žvilgsnio nuo vieno taško.

Rankose tebelaikiau puokštę baltų ir violetinių irisų, kai prisiminiau, kad haris nebemato. Jis artėjo į mane nelyginant aklas Odisėjas, grįžtantis iš dar vienos alinančios kelionės. Padėjau gėles jam ant kelių. Jis iš karto atpažino mano balsą ir užkalbėjo lietuviškai. Aplinkiniai susižvalgė. Senyva moteris iš savo vežimėlio pasilenkė prie Hario ir paklausė vokiškai: “Ponas Perelšteinai, kokia kalba jūs dabar kalbat?” “Lietuviškai”, - ramiai atsakė jis. Sunku buvo patikėti, kad Haris ne tik vėl kalba, bet – pergyvenęs insultą, pusiau paralyžiuotas – jis kiekvienam atsako ta kalba, kuria žmogus į jį kreipiasi: angliškai, vokiškai, rusiškai, lietuviškai. Tik kalbėjo jis trumpai ir tyliai, ir kaskart vis tyliau, greit pavargdamas.

Pradėjau pasakoti Hariui apie Vilnių, apie Operos ir baleto teatre Jono pastatytą “Aidą”. Ir nutilau: iš jo neregių akių negalėjau suprasti, ar pasiekia jo sąmonę mano kalbėjimas, ar prisimena Vilnių, dirigentus, savo “ąžuoliukus”.

“Pasakokit, pasakokit. Matau, kad jam įdomu”, - ragino mane rusė lankytoja, kuri sakėsi dažnai čia ateinanti paskaityti Hariui knygų.

Ir aš pasakojau. O paskui paklausiau: “Hari, ar tave čia gerai prižiūri?” Jis tyliai, lakoniškai atsakė: “Paviršutiniškai”. Man suspaudė širdį: susigūžęs savo vežimėlyje, haris čia atrodė svetimas, vienišas, niekam nereikalingas. “Ar norėtum, Hari, grįžti į Lietuvą? Kad “ąžuoliukai” tave parsivežtų… gal į Druskininkus ar Vilnių? Parsivežtų, lankytų… Ar norėtum?” – paklausiau neatsakingai, jau žinodama, kad giminės jam neleistų iš čia išvykti. Paklausiau, nes norėjau žinoti jo paties norą. Ir Haris dar tyliau, nei pirma, atsakė: “Norėčiau. Labai norėčiau, kad mane…” Ir jo balsas užgęso, tik iš lūpų judesio supratau tariant “į Lietuvą”. Mačiau, kad pavargo. Sakiau, jau eisiu, pakalbėsim kitą kartą.

Bet kito karto nebebuvo. Vasarą vėl išvykau į Vilnių, o kai grįžau rudenį, Haris nebekalbėjo.

Rugsėjo mėnesį vėl aplankėm Harį trise: pianistė Dalia, Jonas ir aš. Vėl Hario neradom jo palatoj: pusiau gulom vežimėlyje jis vienas buvo paliktas tuščioje, nedidelėje salėje, kur stovėjo iškleręs pianinas. Vėl kalbinom Harį, klausinėjom, kaip jis jaučiasi. Hario lūpos judėjo, bet suprasti žodžius jau buvo sunku. Tada Dalia sėdo prie išderinto pianino ir ėmė skambinti Čiurlionį. Hario veidas įsitempė, skruostai paraudo, lyg muziką jaustų visa oda. Tik veriančios juodos akys tebežvelgė, kaip anskčiau, į mums neprieinamą gelmę – į pasąmonės šulinį, į kitą būties dimensiją. Akys, kurių neužmirši.

Iš šito pasimatymo liko nuotraukos, Jono fotografuotos toj niūrioj salėj.

Po to Haris daugiau nebeatsigavo. Jis valgė vis mažiau ir silpo. Gydytojai suprato, kad priežastis jau nebe kūno negalia, o gili depresija. Bandė padėti jam vaistais, antidepresantais. Bet vaistai negelbėjo – Haris nebenorėjo gyventi. Dabar jis atkakliai ir valingai pats traukėsi iš gyvenimo.

Paskutinį kartą aplankėm Harį 1998 m. sausio 4 dieną. Jis gulėjo palatoje vienas, įbedęs neregio žvilgsnį į lubas. Nieko nelaukdamas. Kitos dvi rudai užtiestos lovos buvo tuščios. Galvūgaly kabanti lempa metė šviesą ant lieso jo veido, ant giliai įdubusių skruostų. Už jo lovos visa palata skendėjo nykioj prietemoj. Į mūsų balsus Haris neatsiliepė. Mes vis vien kalbėjom, pasakojom jam paskutines naujienas, sakėm, kad Lietuvoje vyksta prezidento rinkimai – kaip tik dabar, šiandien… Nebuvom tikri, bet tikėjom, kad Haris mus girdi.

Žinodami Hario silpnybę saldumynams, tą kartą atnešėm šokoladinių saldainių Bacio. Kai paklausėm slaugės, ar galima jam duoti, ji tik patraukė pečiais: galit viską duoti, bet jis nieko nebeima į burną.

Ir vis dėlto Haris valgė šokolado trupinius. Maitinamas kaip vaikas, jis netgi godžiai stengėsi juos nuryti. Atrodė, pajuto pažįstamą šokolado skonį, kuris jam kažką malonaus priminė, gal kad egzistencijos kartybėje būna ir saldžių akimirkų. Ir tokią vieną trumpą akimirką jis norėjo pratęsti. Jis siurbė į save aptirpusį šokoladą, kol užsikosėjo. An staliuko prie lovos vandens nebuvo. Jonas nuskubėjo pas slaugę. Jis valgo? – nustebo ji. Ir su neslepiamu priekaištu pasakė, kad šeimos konsiliumas nutarė atsisakyti medicinos pagalbos ir palikti H. Perelšteiną likimo (o gal jo paties?) valiai.

Atsisveikinom su Hariu, žadėdami jį netrukus vėl aplankyti. Bet po savaitės grįžę iš Naujosios Anglijos, radom telefono atsakovo įrašytą pranešimą: “Šiandien mirė Hermanas Perelšteinas… Laidotuvės trečiadienį, sausio 14 dieną…” Tai buvo Hario sūnėno balsas. Niekas apie H. Perelšteino mirties priežastį nei tada, nei vėliau nekalbėjo. Matyt, atrodė – savaime aišku. Juk gerus trylika mėnesių jis išgulėjo ligoninėj, ilgai buvo be sąmonės… Bet man (ir ne tik man) liko jausmas, kad haris išėjo iš gyvenimo pats, kad sutrumpino – be šviesos ir muzikos nepakeliamą – savo buvimą žemėje.

“Hermanas jau keleri metai kalbėjo apie mirtį. Sakydavo, kad labiausiai bijo ilgos mirties, ilgo mirimo. Nujautė, dabar žinom, kad nujautė, kas jo laukia, - sakė man vėliau Hario globotinis pianistas Aleksandras Izbiceris. – Hermanas labai nenorėjo tapti kitiems našta. Todėl ir į Lietuvą nesiryžo grįžti, nors svarstė…” Jis irgi prisiminė Harį kalbant apie testamentą, ir dar – kad didžiąją savo santaupų dalį žadėjęs palikti chorui “Ąžuoliukas”. Ar tokį testamentą Haris surašė ir ar spėjo jį patvirtinti – nežinau (nors kalbų apie “Ąžuoliuką” ir per laidotuves buvo). Žinau, kad ligoninė, gydymas, globos ir slaugos namai Amerikoje brangiai kainuoja.

Hermano Perelšteino laidotuvės buvo kuklios: būrelis bičiulių ir pažįstamų, keli buvę “ąžuoliukai”, gyvenantys Amerikoje, Lietuvos konsulas P. Anusas, taręs gražų atsisveikinimo žodį. Paprastam pušiniam karste Haris atgulė netoliese savo brolio, pas kurį jis prieš porą dešimtmečių atvažiavo iš Lietuvos. Tame pačiame ne itin jo mėgiamame Passaic’o miestelyje, kur jis pradėjo savo gyvenimą Amerikoje. Atgulė į šaltą sausio mėnesio žemę – ne Sibiro tremtyje, bet ir ne namie. Priverstinai pasirinktoj emigracijoj.

Niujorkas, 1998