S. Šimkaus konservatorijai – 75-eri
Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos metraštyje 1998-ieji metai yra pažymėti jubiliejaus simboliu. Šiai vakarų Lietuvos švietimo ir kultūros įstaigai jau 75-eri. Trys ketvirčiai amžiaus – tai solidi ir garbinga sukaktis, skatinanti pažvelgti į praeities vingius, nupūsti dulkes nuo laiko knygų, susimąstyti apie nūdieną ir ateitį.
Pirmoji ir ki šių dienų ryškiausia asmenybė, jau tapusi Klaipėdos muzikos mokyklos simboliu ir legenda ž tai kompozitorius S. Šimkus, kuris, 1923 metais kurdamas šią mokyklą, su jos ateitimi siejo savo troškimų išsipildymą. “…Jaunimas, perėjęs mokyklose per gerų muzikos ir dainavimo mokytojų rankas, pabuvęs po keletą metų geruose choruose, o žymi dalis ir orkestruose, įgautų muzikos ir dainavimo pamėgimą, nors bendrąjį supratimą, ir išeitų į gyvenimą su sustiprinta dvasia ir grožio pasiilgimu”. Taip rašė S. Šimkus 1925 metais žurnale “Muzika”, tačiau ir šiandien šių žodžių prasmė ne mažiau aktuali.
Vingiuotas ir sunkus buvo tas kelias, kuriuos 1923 metų rudenį pradėjo eiti S. Šimkus su savo bendražygiais. Jo pasiryžimas ką tik prie Lietuvos prijungtame krašte kurti lietuvišką švietimo ir meno instituciją buvo drąsus bei rizikingas, tačiau tvirtas ir pagrįstas. Nutrūkus užsieniečių gastrolėms Klaipėdos krašte bei daliai vokiečių menininkų išvykus iš Lietuvos, Klaipėdos kultūriniame gyvenime atsirado niša, kurią užpildyti ir buvo lemta muzikos mokyklai. 1923 m. rugsėjo 30 d. mokykla buvo iškilmingai atidaryta, dalyvaujant Lietuvos ministrui pirmininkui E. Galvanauskui ir švietimo ministrui L. Bistrui. 1923 m. spalio 5 d. “Prūsų lietuvių balsas” citavo tauria išmintimi dvelkiančią mokyklos kuratorijos pirmininko Jokūbo Stiklioriaus prakalbą: “Kilnią ir šventą sulaukėme valandą, atidarome šiandien meno šventyklą. Koks būtų žmogaus gyvenimas be meno” Vienodas, nuobodus, liūdnas. Menas tiktai, o ypač muzika jam įkvepia dvasios, duoda bent akimirksniams užmiršti kasdieniškus vargus ir pažvegti į aną paslaptingąjį pasaulį, kurio nei vienas dar nematęs, negirdėjęs, o vis tiek kiekvienas nepagadintas žmogus jaučia giliai savo širdyje”.
1923-30 metai – audringoji S. Šimkaus epocha. Joje tilpo mokyklos gimimas, jos veiklos suklestėjimas ne tik Klaipėdos krašte, bet ir visoje Lietuvoje, o taip pat ir 1930 m. liepos 19 d. “Lietuvos aido” pranešimas: “Švietimo ministerio įsakymu nuo šių metų rugsėjo 1 d. uždaroma Klaipėdos muzikos mokykla…”
Iš istorijos ir statistikos:
Mokyklos direktoriai:
S. Šimkus (1923-1927 m. ir 1928-30 m.)
J. Žilevičius (1927-28 m.).
Veikiantys skyriai: fortepijono ir vargonų, dainavimo, teorijos ir kompozicijos, orkestro.
Moksleivių skaičius svyravo nuo 114 iki 166, pedagogų buvo apie 60 baigimo atestatus gavo apie 80 moksleivių.
Dešimčiai metų iš Klaipėdos krašto direktorijos išsinuomojęs pastatą, esantį Palangos gatvėje Nr. 33 (dabar S. Šimkaus g. 15), S. Šimkus 1923 m. spalio 1 d. pradėjo pirmuosius mokslo metus. Pedagogai, sukviesti iš Lietuvos bei daugelio Europos šalių ir muzikos išsilavinimą įgiję skirtingose konservatorijose, tą istorijos puslapį išmargino įvairiomis kalbomis, raštais bei darbo metodais. Pianistai I. Prielgauskas, E. Ignatjeva-Poliarova, J. Čiurlionytė, E. Juodvalkienė, kompozitorius ir muzikologas J. Žilevičius, dainininkai K. Jozevskytė, M. Čerkaskaja, I. Volkov, mzuikos teoretikas A. Johow, instrumentalistai iš Čekijos bei Vengrijos, meno istorijos ir estetikos paskaitas skaitę B. Sruoga bei Vydūnas – tai nedidelė dalis S. Šimkaus bendražygių. Vieni jų trumpai, bet ryškiai sužibėjo Klaipėdos žemėje, kiti paskyrė šiam kraštui visą savo gyvenimą. Na, o reiškinys, toli gražu nelikęs vien tik statistikos ar dokumentikos faktu, o išgarsinęs Klaipėdos muzikos mokykl` visiems laikams savo užmoju, drąsa ir pasiektais rezultatais buvo 1924 metais įkurtas orkestro skyrius ir jo pagrindu suburtas simfoninis orkestras, kuris jau 1925 m. gegužės 25 d. viešai koncertavo Šaulių namų salėje. Tų metų birželio 16 d. “Rytas” rašė: “Iš praeitų koncertų pasisekimo atrodo, kad tasai orkestras daro lyg triumfo eiseną per sužėlusį Lietuvos muzikos gyvenimo dirvoną, rėždamas pirmą, bet plačią ir reikšmingą vagą”. Per penkerius koncertinės veiklos metus profesinio tobulėjimo daug prisidėjo devyni jauni instrumentalistai – Prahos konservatorijos absolventai, žinomi Čekų noneto vardu. Šis kamerinis ansamblis S. Šimkaus pakviestas atvyko dirbti į Klaipėdą, išugdė nemažą būrį jaunų muzikų, o svarbiausia, aktyviai diegė koncertinės-instrumentinės muzikos tradicijas ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Per 1924-25 metus nonetas surengė apie 20 savarankiškų koncertų, dalyvavo simfoninio orkestro pasirodymuose. Savo mokytojų pėdomis sekė ir moksleiviai, susibūrę į Klaipėdos muzikos mokyklos nonetą, o vėliau, 1931 m., buvę šiso mokyklos auklėtiniai, tuomet jau Valstybės teatro orkestro artistai, įkūrė Lietuvos nonetą. Pirmasis viešas šio ansamblio pasirodymas įvyko 1933 metais, simboliškai pažymėdamas Klaipėdos muzikos mokyklos dešimtmetį.
1930-39 m. – antrasis mokyklos istorijos puslapis, kuris nebuvo toks spalvingas ir įvairus. Paskelbus apie mokyklos uždarymą, ją rėmė Klaipėdos krašto direktorija, nugrimzti į užmarštį neleido ir įvairios Mažosios Lietuvos kultūrinės organizacijos bei Klaipėdos krašto inteligentija.
Iš istorijos ir statistikos:
Mokyklos direktoriai: I. Prielgauskas (1930-36 m.) J. Karosas (1937-39 m.).
Mokinių skaičius svyravo tarp 60-80 (1930-36 m.) ir tarp 115-143 (1937-39 m.), dirbo 6-14 pedagogų (1930-39 m.).
Sunkų ir pritilusį mokyklos egzistavimą pagyvino į Klaipėdą sugrįžęs Jeronimas Kačinskas, Prahos konseravtorijos absolventas, diplomuotas kompozitorius ir dirigentas. Jis atkūrė simfoninį orkestrą, su kuriuo 1933 m. jau koncertavo, o 1934 m. Klaipėdos muzikinė visuomenė ryžosi atgaivinti ir operą: 1934 m. įvyko G. Verdi “Traviatos” premjera, o 1935 m. scenos šviesą išvydo Š. Guno opera “Faustas”. 1938 m. J. Kačinskas išvyko iš Klaipėdos, o neilgai trukus ir iš Lietuvos, tačiau dvasiniai ryšiai su garbingo amžiaus sulaukusiu maestro nenutrukę iki šiol.
“Gal nei vienai mokslo ar meno įstaigai Lietuvoje neteko tiek pergyvenimų, reformų ir persiformavimų, kaip Klaipėdos konseravorijai”, - ši mintis puikiai atitinka nūdienos permainingo gyvenimo dvasią, tačiau tai J. Karoso žodžiai, išspausdinti 1938 metais “Muzikos baruose”. Jaunas mokyklos direktorius, į šį postą paskirtas 1937 metais, tuomet dar nežinojo, jog šie žodžiai bus pranašingi ir mokyklos likimą lydės labai ilgai… Švietimo ministerijai reorganizavus Klaipėdos muzikos mokyklos veiklą, buvo atkuriama skyrių veikla, steigiamos naujos specialybės. Tokiomis aplinkybėmis į Klaipėdą buvo pakviestas pianistas Stasys Vainiūnas. Trumputis jo biografijos tarpsnis (1938-39 m.) mokyklos istorijai labai reikšmingas, o dabartinio fortepijono skyriaus darbe visuomet bus gyva kompozitoriaus ir pianisto S. Vainiūno atmintis, juolab kad ne viena iš dabartinių pedagogių yra garbaus profesoriaus mokinės.
1939 metų istorijos įvykiai vėl “pakoregavo” muzikos mokyklos likimo vingius. Okupavus Klaipėdos kraštą, tų metų pavasarį mokykla buvo perkelta į šiaulius, ten, prisiglaudusi V. Kudirkos pradžios mokykloje, užbaigė mokslo metus, o rudenį jos vietoje buvo įsteigta Šiaulių muzikos mokykla.
Trečia kartą Klaipėdos muzikos mokykla atgimė itin sunkiomis pokario sąlygomis, kai viską teko pradėti kurti iš pradžių. Atsivėrė naujas istorijos puslapis 1945-53 m.
Iš istorijos ir statistikos:
Mokyklos direktoriai: J. Karosas (1945-46 m., 1947-53 m.) K. Griauzdė (1946-1947 m.).
Mokykla buvo atkurta su 70 moksleivių.
Nuo 1945 m. veikė fortepijono ir dainavimo skyriai, 1946 m. įkurti styginių, pučiamųjų ir choro dirigavimo skyriai, 1951 m. – bendrojo lavinimo skyrius, o 1952 m. – liaudies instrumentų skyrius.
Karo negandų išblaškyti vienas po kito į Klaipėdą atvyko žmonės, kuriems buvo lemta iš griuvėsių prikelti ir atgaivinti Klaipėdos muzikos mokyklos tradicijas, o taip pat ir viso Klaipėdos krašto kultūrinį gyvenimą. Pirmieji pokario pedagogai - O. Beinorienė, S. Girčius, J. Klimas, J. Matutis, P. Pokrovskis, A. Grudzinskas, A. Kužmarskis, K. Gaidėnas ir daugelis kitų moksleivius mokė savo pavyzdžiu, stebino entuziazmu ir pasišventimu muziko profesijai.
Energijos, žmogiškos šilumos ir meilės simboliu visiems laikams yra išlikusi Ona Beinorienė, daugeliui mokyklos kartų žinoma “Mamos” vardu. Ši dramatiško likimo pianistė, 1946 metais atvykusi į Klaipėdą, visą savo gyvenimą paskyrė muzikos mokyklai ir jos žmonėms. Prisimindama pirmuosius pokario metus ji sakė, jog “…trūkdavo daug ko. Entuziazmo – niekada. Važiuodavom koncertuoti į rajonus atviromis mašinomis. Kad ir sušalę, kad ir su baime – vis tiek dainuodami… Už viską atlygindavo kalusytojų blizgančios akys, kai jie dėkodavo mums už koncertą, o tai savo ruožtu įkvėpdavo koncertantus, įtikindavo juos, kokia svarbi ir reikalinga muziko profesija”.
Greta atkuriamųjų darbų rūpesčių, slogių pokario nuotaikų, tuometinių mokyklos vadovų ir pedagogų svarbiausias tikslas buvo profesionalumo ugdymas, koncertinių tradicijų ir meninių kolektyvų veiklos atgaivinimas. Tai įgyvendinti padėjo 1945 metais mieste įkurtas muzikinės komedijos teatras, kurio meno vadovu buvo paskirtas K. Griauzdė, tuo metu muzikos mokyklos ėjęs mokymo dalies vedėjo pareigas. Palaipsniui muzikos mokyklos pedagogai ir moksleiviai tapo teatro muzikinių spektaklių pagrindiniais dalyviais. Buvo pastatyti Dž. Rosinio “Sevilijos kirpėjas”, Ž. Ofenbacho “Perikola”, Ž. Planketo “Karnevilio varpai”. Nors tai ir nebuvo didžioji opera, tačiau žingsniai šio teatro scenoje ne vienam būsimam dainininkui tapo pirmaisiais jų meninėje biogarfijoje.
Nuo 1953 metų mokyklos istorijos ratas pradėjo suktis vis greičiau, skaičiuodamas dešimtmečius vieną po kito.
Iš istorijos ir statistikos:
Mokyklos direktoriai: L. Staneika (nuo 1953 m.), A. Buzys (nuo 1957 m.), V. Šerkšnas (nuo 1959 m.), T. Beinoraitė (nuo 1962 m.), H. Kybelka (nuo 1963 m.), J. Kasnauskas (nuo 1966 m.), B. Vaišienė (nuo 1992 m.).
1959 m. mokykla pavadinta muzikos technikumu.
1960 m. mokykla sugrįžta į senąsias S. Šimkaus laikų patalpas (tuomet M. Melnikaitės g. 21).
1963 m. įkurtas muzikos teorijos skyrius.
1967 m. suteiktas S. Šimkaus vardas.
1969 m. pavadinta S. Šimkaus aukštesniaja muzikos mokykla.
1993 m. pavadinta S. Šimkaus konservatorija.
Pastarųjų dešimtmečių istorijos metraščiai kasmet papildomi daugybe faktų, įvykių, minimi vis nauji vardai, iš nuotraukų žvelgia vis jaunesni veidai. Paskutinieji penkeri metai buvo itin didelių permainų, nepastovumo, kai kad ir netikrumo laimetis. Tačiau, nežiūrint į tai, konservatorijos gyvenimas įgauna vis didesnį “pagreitį”, tampa veržlesnis ir turiningesnis. Plečiasi koncertinių kelionių geografija, didėja darbo intensyvumas, stebina vus nauji užmojai ir projektai, kurie prieš dešimtmetį kitą būtų atrodę kaip graži utopija. Kuo gyvena S. Šimkaus konservatorija šiandien, geriausiai galima būtų pamatyti bei sužinoti, pasižvalgius po įvairių skyrių kasdienybę, pravėrus keletą durų su užrašais ar be jų, pasivaikščiojus jaukiais, S. Šimkaus dvasia alsuojančiais koridoriais.
Fortepijono skyrius yra vienas iš stabiliausiai veikusių visuose istorijos etapuose. S. Šimkaus laikų pradininkų tradicijas tęsė pokario pedagogai – A. Pokrovskis, A. Pozdnejevas, J. Jakštys, L. Japertienė, I. Zdanavičienė, V. Karužaitė, E. Karcub, vėliau E. Blūšiuvienė, A. Savickas, G. Savickienė, B. Buinevičienė, į gyvenimą išleidę nemažą būrį jaunų pianistų, kurių dalis, baigę aukštuosius mokslus, vėl sugrįžo į “gimtąją” mokyklą. Tokia kartų kaitos tradicija, beje, visoje konservatorijoje, gyva iki šių dienų. Fortepijono skyriui vadovauja buvusi mokyklos auklėtinė V. Ruzgienė, kuri su didele energija ir “šimkišku” entuziazmu ėmėsi naujų sumanymų įgyvendinimo ir itin aktyvios profesinės veiklos, tuo “sujudindama” kiek nurimusią skyriaus kasdienybę. Fortepijono pedagogės B. Vaišienė, J. Liutkienė, Z. Žilinskienė, R. Rasulova, D. Černiauskaitė, A. Sabūnienė, T. Prokopovič, N. Meš labai rimtai ir atsakingai ruošia studentus kasmet vis gausėjantiems konkursams, palaipsniui išaugęs į S. Vainiūno tarptautinį pianistų konkursą, tapo “kietu riešutėliu” konservatorijų studentams, tačiau talentingiausi klaipėdiečiai kaskart bando jėgas ir jame. Dalyvavimas tokio aukšto prestižo konkurse yra pati geriausia profesinio tobulėjimo mokykla.
Pažymint S. Šimkaus 110-ąsias gimimo metines skyriaus iniciatyva buvo surengtas respublikinis pianistų konkursas, skirtas konservatorijų studentams, ir žadantis tapti tradiciniu. Geografiškai tolimiausias “taškas” – tarptautinis pianistų konkursas Kanadoje, kuriame 1998 m. pavasarį Lietuvą atstovavo S. Šimkaus konservatorijos studentė.
Profesinio meistriškumo seminarai, pastaraisiais metais tampantys populiaria pedagogų tobulinimosi ir bendravimo forma, neaplenkia ir Klaipėdos. Surengti profesorių E. R. Axsenfeld ir Z. Lehmsted (Vokietija) interpretacijos seminarai, kasmet dalyvaujama respublikiniuose EPTA renginiuose. Konservatorijos studentai jau penkerius metus skambina jaunųjų talentų koncertuose su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, koncertų cikluose “Skambanti banga”, tradiciškai koncertuoja su S. Šimkaus konservatorijos ir Panevėžio miesto orkestrais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Bendrojo fortepijono skyriaus (vedėja – D. Černiauskaitė) veikla yra kuklesnė savo užmojais bei koncertų geografija, tačiau nuoširdus ir kruopštus dėstytojų E. Blūšiuvienės, I. Benetienės, V. Bastakienės, J. Skiotienės kasdieninis darbas atneša gana gerų rezultatų.
Styginių instrumentų skyriaus istorija prasidėjo nuo S. Šimkaus simfoninio orkestro idėjos ir jo “… triumfo eisenos…”. Tai pats geriausias kriterijus, kuriuo vadovavosi visų laikų pedagogai, pagal esamas galimybes siekę išsaugoti orkestrinio muzikavimo tradiciją. Pokario metais styginių instrumentų skyriaus veiklą atgaivinti ėmėsi smuikininkas K. gaidėnas, jo mokinys R. Žaldokas, violončelininkas J. Klimas, kontraboso pedagogas S. girčius. Šiuo metu nedideliam skyriaus pedagogų ir studentų kolektyvui vadovauja violončelės pedagogai – L. Kuraitienė ir R. Grigaitis, kamerinio ansamblio dėstytoja – G. Naujokienė. Visą laiką mokykloje veikęs didesnės ar mažesnės sudėties styginių orkestras, savo atgimimo, o tuo pačiu ir naujo triumfo sulaukė, kai jam pradėjo vadovauti puikus smuiko meistras B. Meš. 1992 m. vykusiame “Muzikos pavasario” koncerte ne vienas klausytojas buvo maloniai nustebintas kolektyvo profesionalumu, brandumu bei pasirinkta sudėtinga programa. Sėkmingas orkestro “debiutas” paskatino naujiems planams ir projektams. Jau keleri metai kolektyvas dalyvauja “Baltischer jugend orchester” koncertinėse programose Hamburge, kartu su konservatorijos delegacija lankėsi Liubeko muzikos mokykloje. Styginių instrumentų skyrius išugdė nemažai gabių instrumentalistų, tapusių įvairių konkursų laureatais bei diplomantais, dalis absolventų griežia Klaipėdos kameriniame bei Muzikinio teatro ir Mažosios Lietuvos simfoniniuose orkestruose , kiti studijuoja LMA ar KU menų fakultete.
Pučiamųjų instrumentų skyriaus veikla, įspūdingai prasidėjusi nuo Čekų noneto atvykimo ir davusi pardžią Lietuvos pučiamųjų muzikos sąjūdžiui, pokario metais kūrėsi iš naujo. Dėstytojai V. Laurinavičius, A. Kužmarskis, J. Tomkvaitis, K. Biliūnas išugdė pirmuosius studentus, padėjo tvirtus pagrindus tolimesnei profesinei veiklai. Šiandien pučiamųjų instrumentų skyrius, vadovaujamas V. Nemaniūno, yra tapęs viena reprezentacinių S. Šimkaus konservatorijos grandžių. J. Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursuose kalipėdiečiai dažniausiai iškovoja prizines vietas ir grįžta į namus pasipuošę laureatų vardais. Tačiau mokykla garsėja ne tik pūtikais solistais, bet ir ansambliais, o orkestrinio muzikavimo patirties studentai įgyja pučiamųjų orkestre (vadovas A. Vaišys), kurio repertuarą sudaro įvairių stilių bei paskirties muzika. Su džiazo bei improvizacijos pradmenimis jaunieji muzikantai susipažįsta diksilendo bei džiazo orkestro (vadovas J. Barakauskas) studijose. Jau tradicinėmis tapo koncertinės kelionės į Vokietijoje rengiamus pučiamųjų muzikos festivalius, o praėjusią vasarą orkestras koncertavo ir Olandijoje, diksilendas dalyvavo Birštono džiazo muzikos festivalyje. S. Šimkaus konservatorija gali didžiuotis tuo, jog visuose žymiausiuose Lietuvos simfoniniuose bei pučiamųjų orkestruose didelę instrumentalistų dalį sudaro klaipėdiečiai. Kai kurie jų, baigę LMA, tobulinasi įvairiose Europos konservatorijose, iš ten grįžta su naujomis idėjomis, kurios ilgainiui būna prasmingai įgyvendinamos. Vienas charakteringiausių pavyzdžių – neseniai koncertinę veiklą pradėjęs ir jau susilaukęs labai palankių vertinimų, varinių pučiamųjų ansamblis “Vilniaus brass”, kurio sudėtyje groja šeši S. Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, tarp jų ir ansamblio idėjos autorius. Pučiamųjų instrumentų skyriaus pedagogai – V. Nemaniūnas, J. Barakauskas, A. Milerius, R. Vizgaudis, R. Šimkutė, A. Ulteravičius, A. Vaišys, E. Jonavičius ir jiems talkinantys neetatiniai dėstytojai E. Ganusauskas, R. Grigaitis, B. Montvilas, Z. šemeta – savo studentus auklėja asmeniniu pavyzdžiu ir autoritetu, nes dauguma pedagogų – aktyviai koncertuojantys muzikai, rengiantys solo programas ar grojantys įvairiuose Klaipėdos ansambliuose bei orkestruose.
Prie skyriaus darbo sėkmės nemažai prisideda nuolatinės pagalbininkės – koncertmeisterės, kurių nuoširdumas ir profesionalumas labai padeda “gliaudant” įvairias stilistinių problemų subtilybes, bei pateikiant galutinį meninių ieškojimų rezultatą scenoje. Pučiamųjų skyriaus pedagogams bei studentams talkina koncertmeisterės B. Vaišienė, V. Ruzgienė, A. Sabūnienė, I. Benetienė, V. Vaičaitytė, S. Kličmanienė, A. Grigorjeva.
Nuo 1952 m. mokykloje pasigirdo kanklių, birbynių tembrai – buvo atidarytas liaudies instrumentų skyrius. Kiek vėliau – 1959 m. – įsteigta akordeono specialybė. Šio skyriaus užuomazgas galima būtų rasti dar J. Žilevičiaus įsteigto Klaipėdos muzikos mokyklos folkloro būrelio veikloje, užrašinėjant liaudies dainas, renkant liaudies muzikos instrumentus. Pokario metų skyriaus įkūrimas ir jo veiklos suklestėjimas siejamas su K. Biliūno asmenybe – puikaus muzikos, talentingo pedagogo, nuoširdaus žmogaus vardu. 1948 m. atvykęs į Klaipėdą, jis 31-rius gyvenimo metus atidavė pedagoginaim darbui ir iki šios dienos daugelis geriausių Lietuvos birbynininkų jį vadina savo Mokytoju. Kartu su K. Biliūnu dirbo pedagogai J. Miltakienė, V. Aleksejūnas, vėliau prie jų prisijungė J. Turauskienė, beveik du dešimtmečius vadovavusi skyriui, įkūrusi liaudies instrumentų ansamblį, su kuriuos 1978 m. dalyvavo Tarptautinės muzikinio auklėjimo draugijos (ISME) 13-oje konferencijoje Kanadoje. Šiuo metu skyriui vadovauja mokyklos absolventė V. Zelenienė, veikia liaudies instrumentų orkestras (vadovė L. Sadlauskienė), liaudies instrumentų ansamblis (vadovai V. ir V. Zeleniai), akordeonininkų ansamblis (vadovės M. Logutenkova ir A. Jutkonienė). Charakteringas šio nedidelio pedagogų ir studentų kolektyvo bruožas – intensyvus koncertinis gyvenimas, puikus organizuotumas ir mobilumas. Su dideliu entuziazmu ruošiamasi į artimesnes ar tolimesnes keliones, dalyvaujama visuose respublikiniuose ir Klaipėdos zonos tautinės muzikos renginiuose, įvairiose švietėjiškose programose. Skyriaus studentai yra nuolatiniai J. Švedo jaunųjų atlikėjų konkursų dalyviai, neretai ir laureatai.
Liaudies instrumentų ansambliui nuolat talkina vokalinio skyriaus studentai ir pedagogai. Pažvelgus į šio skyriaus istoriją, darosi aišku, jog nedidelė, bet stabili dainavimo klasė išaugino ne vieną vokalinio meno meistrą, su šviesia nostalgija ir pagarba prisimenantį savo mokyklą ir mokytojus. Viena ryškiausių pokario metų dainavimo pedagogių – E. Mažrimaitė-Dirsienė, dirbusi Klaipėdoje 1945-54 metais ir išugdžiusi kelias dešimtis jaunų dainininkių. Šios pedagogės tradicijas sėkmingai tęsė ir kiti dainavimo dėstytojai – K. Elertas, E. Tatorienė, P. Reikalienė, N. Mameniškienė. Šiuo metu skyriui vadovauja V. Kliukinskas, dirba pedagogės R. Agafonovienė, R. Ramonienė, V. Balsytė, talkina koncertmeisterės S. Danilova, N. Dmitrijeva, J. Skiotienė, B. Vaišienė, B. Memėnaitė. Skyriaus studentų balsai skamba respublikiniuose jaunųjų atlikėjų konkursuose, cikluose “Beauštanti aušrelė” ir “Baroko kelias Lietuvoje”, jaunųjų atlikėjų festivalyje “Skambanti banga” bei konservatorijos rengiamuose koncertuose. Didelė dalis absolventų studijuoja aukštosiose Lietuvos mokyklose, o gabiausieji meistriškumą tobulina ir užsienyje. Klaipėdoje pradėjusių artisto kelią dainininkų yra visuose muzikiniuose Lietuvos teatruose, Manheimo, Esseno (Vokietija) operos teatruose.
Gražia jungtimi su S. Šimkaus laikų mokykla tapo vienos pirmųjų absolvenčių Juozęs Augaitytės-Tamašauskas vardo fondas, skirtas paskatinti gabiausius skyriaus studentus. Jau dvejus metus (1997 ir 1998 m.) iš eilės ši premija buvo iškilmingai įteikta geriausiems jauniems dainininkams dalyvaujant fondo įgaliotiniams Lietuvoje O. Mikulskienei ir P. Budriui.
Konseravtorijos choro dirigavimo skyrius, oficialiai įkurtas 1946 m. J. Karoso, turi daug gilesnes tradicijas, kaip ir chorų sąjūdis Lietuvoje. 1924 m. I-oje Lietuvos dainų šventėje dalyvavo jungtinis Klaipėdos choras, kuriame dainavo ir muzikos mokyklos meksleiviai. Mokyklos viduje veikė mokomieji chorai (mišrus ir vyrų), kuriems vadovavo patys studentai. 1927 m. Klaipėdoje buvo surengta I Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventė. Tarp dainininkų buvo ir muzikos mokyklos mokiniai, kai kurie jų jau vadovavbo įvairių miestelių bei bažnytkaimių chorams. Įgiję praktinio darbo patirties jie analizavo chorinės muzikos padėtį Lietuvoje, stengėsi pakelti chorų pajėgumą. Chorinės literatūros trūkumą muzikos mokyklos auklėtiniai tai pat stengėsi už[ildyti savo jėgomis – “Muzikos atžalose” išspausdintos J. Kačinsko bei J. Strolios dainos. Nuo 1937 m. buvo pradėti rengti chorų konkursai, kuriuose sėkmintgai pasirodė kolektyvai, vadovaujami S. Šimkaus ir J. Žilevičiaus auklėtinių. 1945 m., atkūrus Klaipėdos muzikos mokyklą, antraisiais mokslo metais buvo priimami moksleiviai į choro dirigavimo skyrių. Mišriam chorui iš pradžių vadovavo direktorius J. Karosas, vėliau K. Griauzdė, A. Buzys, A. kepenis, J. matutis, J. Samajauskas, B. Skirsgilas, J. Kubilius, I. Rudgalvienė. Vadovaujant R. Songailai, mokyklos choras laimėjo 1980 m. ir 1985 m. respublikinių dainų švenčių konkursus, vadovaujant A. Purlienei, 1987 m. Šimkaus chorų konkurse laimėta I vieta, moksleivių dainų šventės konkurse – II vieta. Nuo 1991-94 m. choro vadovu buvo G. Purlys, parengęs keletą sudėtingų kūrinių – J. Rutter “Magnificat”, ištraukas iš J. Rutter “Requiem”, T. Dubpos sakralinę kantatą “Septyni Kristaus žodžiai” ir kt.
1994 m. rudenį prie choro dirigento pulto vėl sugrįžo A. Purlienė. Kolektyvo repertuarą ir toliau turtino monumentalūs kūriniai: atlikta K. Orfo kantata “Carmina Burana”, S. Šimkaus operos “Pagirėnai” fragmentai, K. M. Vėberio Mišios Es-dur.
Konseravtorijoje veikia ir merginų choras, įkurtas 1972 m. Šis kolektyvas – 1995 m. S. Šimkaus chorų festivalio, 1985 m. ir 1987 m. respublikinių dainų švenčių konkursų laureatas. Su merginų choru dirbo N. Domarkienė, A. Purlienė, šiuo metu jam vadovauja I. Petrulionienė. Nuo 1976 m. kurį laiką veikė vaikų muzikinio auklėjimo studija, kurios chorui vadovavo N. Gricienė.
Choro dirigavimo skyriui, gausiausiam studentų skaičiumi, vadovauja A. Purlienė. Dauguma pedagogų yra buvę mokyklos auklėtiniai – S. Rimkevičiūtė, V. Manšienė, I. petrulionienė, J. Kasnauskas, M. Filipovas, kiti – J. Kubilius, A. Visockienė – puikiai įsiliejo į skyriaus tradicijų kūrimą. Koncertmeisterės O. Lebedeva, N. Dmitrijeva, D. Navikienė, V. Nedzveckienė yra nuolatinės jaunųjų choro dirigentų ir pedagogų talkininkės.
Muzikos teorijos skyrius, veikęs nuo pirmųjų mokyklos įkūrimo dienų S. Šimkaus laikais, pokaryje buvo atkurtas ne iš karto ir įsisteigė tik 1963 metais. Esant specialistų stygiui, pirmiesiems pedagogams H. Kybelkai, A. Venckui, B. Šiaučiuliui į pagalbą atėjo kai kurie choro dirigavimo skyriaus dėstytojai, palaipsniui tapę pilnateisiais skyriaus nariais. Ne vieną būsimųjų muzikologų kartą yra brandinę pedagogai D. Kšanienė, L. Parasko, S. Norgilas, N. Žiemelienė, Z. Jakštienė, kol 1991 m. buvo išleista paskutinioji specialistų laida ir skyrius tapo bendruoju muzikos teorijos skyriumi. Šiuo metu nedidelis, bet jau sukaupęs tam tikrą pedagoginio darbo patirtį kolektyvas, vadovaujamas L. Sugintienės, stengiasi studentams kuo plačiau atverti duris į muzikos istorijos bei nūdienos pasaulį, padėti nepasiklysti painiuose skambesių labirintuose, suteikti elementarius muzikos meno pažinimo bei suvokimo įgūdžius, reikalingus tolimesniam muziko-profesionalo tobulėjimui. Skyriaus dėstytojų N. Žiemelienės, L. Čiornajos, L. Narvilaitės-Budriūnienės, R. Narušytės veiklos kryptys yra gana įvairios – nuo švietėjiškų programų, koncertų vedimo, publicistikos, iki jubiliejinių renginių, festivalių organizavimo.
Skyriuje visais laikais buvo skatinamas moksleivių kūrybiškumas. Su kompozicijos pradmenimis studentai ir šiandien gali susipažinti fakultatyve, kuriam vadovauja L. Narvilaitė-Budriūnienė. Jauniesiems kūrėjams kiekvieną pavasarį yra suteikiama galimybė pirmuosius savo opusus atlikti viešai. Kartais tai tampa rimtu impulsu, pasirenkant profesionaliosios kūrybos studijas. L. Narvilaitė-Budriūnienė su jaunatvišku entuziazmu ėmėsi atgaivinti 1928 m. veikusio moksleivių būrelio “Vaivorykštė” leidžiamo laikraščio “Muzikos atžalos” leidybą. Šiuolaikiškas, jaunimo mintis išsakantis bei konservatorijos aktualijas atspindintis laikraštukas yra mėgiamas ir pedagogų, ir studentų.
Pasižvalgius po muzikuojančius ar bent mzuikos dvasia alsuojančius skyrius, bendrojo lavinimo kabinetai galėtų atrodyti pernelyg rimti ir akademiški, tačiau kūrybinės atmosferos netrūksta ir čia. Nuo 1951 m. mokykloje pradėtos dėstyti bendrojo lavinimo disciplinos, šiuo metu moskleiviams, išlaikiusiems brandos egzaminus, išduodami brandos atestatai. Skyriuje, kuriam vadovauja lituanistė Z. Stankūnaitė, dirba pedagogai E. Paleckis, R. Timirgalienė, J. Šilinienė, I. Rudgalvienė, Z. Petkus, jiems talkina ir grupelė neetatinių dėstytojų.
Bebaigiant “pasižvalgius” po S. Šimkaus konseravtorijos gyvenimą, viename iš pagrindinių jos koridorių pasitinka tarsi iš gilios praeities nužengęs užrašas: Menė “In salvo”. Šiuo pavadinimu pažymėtos durys iš tiesų saugo nemažai praeities prisiminimų, dokumentų, nuotraukų, relikvijų. 1966 m. pradėjęs veikti kuklus metodinis kabinetas, globojamas ir puoselėjamas reiklios šeimininkės S. Rimkevičiūtės, palaipsniui išaugo į konservatorijos muziejų, metraštyną ir archyvą. Gana erdvi ir jauki menė jau tapo pamėgta kamerinių koncertų, susitikimų su garbingais svečiais, ar tiesiog profesinių diskusijų vieta.
Kur kas kuklesni užrašai ženklina ne mažiau svarbias duris: muzikos įrašų saugyklą bei visą technikos “arsenalą” tvarko K. Turauskas, mokyklos bibliotekai vadovauja O. Sarcevičienė.
Kad visos konservatorijos grandys galėtų ramiai ir kūrybiškai dirbti, nesibaigiančių rūpesčių ir problemų srautas kiekvieną rytą pasitinka tvirtas administracijos moteris – direktorę B. Vaišienę, pavaduotoją ugdymui L. Sadlauskienę ir dieninio skyriaus vedėją G. Naujokienę. Ūkinius klausimus joms padeda spręsti direktorės pavaduotojas R. Adomkaitis. Direktorei bei jos “komandai” tekę permainų, reformų, materialinių nepriteklių laikai, kažkuo primena audringą S. Šimkaus epochą. Tačiau, kaip sakė garbingasis Vydūnas, “… menas yra didysis žmoniškumo pranašas daiktų pasaulyje”. Todėl, giedodami savajai Alma Mater “Ilgiausių metų”, neužmirškime, kad tik meilė muzikos menui padėjo susikurti, įveikti likimo išbandymus, atgimti bei išlikti Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijai.