Žurnalas “Opernwelt”: Kito tokio operos teatro nerasite niekur pasaulyje

“Patikėkite: nuošalesnio operos teatre už Islandijos sostinėje Reikjavike veikiantį niekur nėra, - rašo vokiečių muzikos kritikas Dirkas Schümeris nuo 1959 m. leidžiamame autoritetingame Berlyno muzikos žurnale “Opernwelt”. – Bet tai toli gražu nereiškia, kad jis provincialus, nepakankami profesionalus. Priešingai, “Islenska Opera” (toks šio teatro oficialus pavadinimas) kai kuo pranoksta daugelio didelių Vokietijos ir Prancūzijos miestų muzikinius teatrus, kuriuose mielai dainuoja pasaulinio garso dainininkai. Net tie, kuriams dažnai ploja garsiųjų Niujorko “Metropolotan Opera”, Prancūzijos sostinės teatro “Opera National de Paris”, net Milano “La Scala” publika, pagarbiai atsiliepia apie Reikjaviko teatrą”.

Kai D. Schümeris lankėsi islandijoje, tenykštėje operoje kaip tik buvo apstatytas G. Donizetti “Meilės gėrimas”. “Kas iš to, kad afišose buvo užrašyta ne “Elisir d’amore”, o “Astardrykkurinn”? – klausia kritikas. – Kas iš to, kad režisierius Kasperis Holtenas linksmą meilės dramą “apgyvendino” ne Italijos kaime, o šiandieniniame Islandijos kempinge? Kad pagrindinė herojė Adina – smuklininkė, ją įsimylėjęs žiopliukas Nemorinas – dažytojas, o il dottore (daktaras) Dulcamara išlipa ne iš karietos, kaip tikriausiai turėjo galvoje daugiau kaip prieš 200 m. gimęs kompozitorius ir šios operos libreto autorius, o iš automašinos, kuri buvo moderni maždaug 1948 m.? Šiuos vaidmenis (ir visus kitus) atlieka kvalifikuoti dainininkai, kuriems nebaisūs net įmantriausių koloratūrų spąstai”.

Recenzentas stebisi, iš kur valstybėje, turinčioje visai nedaug gyventojų (1995 m. surašymo duomenimis, jų yra 269 tūkst.), atsirado tikras operos teatras, kuriame griežia padoraus lygio (40 žmonių) orkestras ir dainuoja pajėgus (taip pat 40 žmonių) choras. Negana to, choras skoningai ir išradingai aprengtas, kiekvienas choristas, kaip dera pasaulinio lygio spektakliams, dainuodamas kartu vaidina charakterinį vaidmenį.

“Sopranas Sigrun Hjalmtysdottir (Adina) ir baritonas Bergdoras Palssonsas (Dulcamara) – tai dainininkai, kuriuos mielai kviestų į savo sceną kiekvienas protingas Europos operos menedžeris, - rašo D. Schümeris. – Dainuoti Nemoriną buvo pakviestas italas, bet jau po dviejų repeticijų teatro vadovai atsisakė jo paslaugų, nes jo belcanto, bet ypač vaidyba neatitiko jų reikalavimų. O islandas Björnas Jonssonas, kurį jie skubiai atskraidino iš Italijos (vaikinas, neseniai baigęs Reikjaviko konservatoriją, ten dabar atlieka stažuotę), taip greitai išmoko nelengvą partiją ir taip nepriekaištingai ją dainavo, kad publika (nors šiauriečiai laikomi flegmatikais) jam kėlė griausmingas ovacijas”.

Operos orkestre per spektaklius groja nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai, o choras sudarytas iš konservatorijos studentų. Ir vieni, ir kiti patenkinti papildomu uždarbiu, nors jis nėra labai įspūdingas. Reikjaviko teatre itališkos operos, kaip įprasta mūsų dienomis, atliekamos italų kalba, kaip ir W. A. Mozarto “Cosi fan tutte”, o jo “Užburtoji fleita” – vokiškai, G. Bizet “Carmen” – prancūziškai, P. Čaikovskio “Eugenijus Oneginas” – rusiškai. Jeigu pavyks šį sezoną pastatyti R. Wagnerio “Tannhäuser’į”, ir jis, aišku, skambės originalo kalba. (Per kiekvieną spektaklį žiūrovai dainuojamo teksto vertimą į jų gimtąją islandų kalbą skaito virš scenos įrengtame monitoriuje).

Kaip atokiame Europos pakraštyje esanti valstybėlė pajėgia išlaikyti operos teatrą, kuris, be abejo, galėtų suryti nemažą Islandijos biudžeto dalį, muzikos kritikas iš Vokietijos lengvai sužinojo: kai 1980 metais bankrutavo Reikjaviko centrinėje gatvėje veikęs prastas kino teatras, vienas turtingas vietos prekybininkas, apie kurį visas miestas žino, kad jis – prisiekęs operos fanatikas, finansavo pastato rekonstravimą, orkestro duobės įrengimą ir scenos aprūpinimą modernia technika.

Po dviejų teatro sezonų, kai jis įsitikino, kad į spektaklius renkasi ne tik sostinės melomanai, bet su šeimomis suvažiuoja ir pasiturintys ūkininkai, kurių sodybos – už 200-250 km nuo sostinės, tas pats prekybininkas pdovanojo teatrui pakankamą kiekį vyšnių spalvos aksomą primenančio orios išvaizdos modernaus audinio, kad visos 460 žiūrovų salės vietų atrodytų ne blogiau negu pripažintuose Europos operos židiniuose. (Kitados čia buvusio kino lankytojams, aišku, tiko ir kuklesnės kėdės).

Statant “meilės gėrimą” neišsiversta be nuotykio. Nuolatinis operos dirigentas Robinas Stapletonas, kurio pagrindinė darbo (ir uždarbio) vieta Londone, skraidydamas lėktuvu porą kartų per savaitę iš Anglijos į Islandijos sostinę ir atgal, smarkiai peršalo, ir, likus tik 48 valandoms iki premjeros, teko pakviesti ir atskraidinti maestro Angelo Cavallaro iš Lukos miesto (Italija). Išlaidų, susijusių su tokiomis išimtinėmis situacijomis, teatras, kuris iš valstybės gauna tik vienam milijonui Vokietijos markių prilygstančią metinę subsidiją, žinoma, nepajėgia padengti. Nuo kracho jį, kaip jau ne kartą, išgelbėjo pagrindinė jo sponsorė – Islandijos civilinės aviacijos kompanija “Icelandair”.

“Ar galėjo G. Donizettis, R. Wagneris arba P. Čaikovskis pagalvoti, kad jų operos bus atliekamos ir spektakliai vyks pilnutėlėje salėje toli toli Šiaurės jūroje esančioje saloje, kur kiekvieną žiemą trys operinės klasikos šedevrai atliekami po 30 kartų ir tuos spektaklius entuziastingai aplanko maždaug ¾ šalies gyventojų?” – klausia Dirkas Schümeris. (Vasarą, kuri čia labai trumpa, žiūrovų į operą jokiomis priemonėmis neįmanoma pavilioti, nes beveik visi tada pasitraukia į savo atokias nuo Reikjaviko sodybas ir mėgaujasi nelabai dosnia šių geografinių platumų saule).

Perskaitęs įdomų pasakojimą, kaip vokietis muzikologas susipažino su esančiu labai toli – tiesiogine prasme už jūrų marių – nuo didžiausių Europos muzikos centrų operos teatru, pajutęs jo nuoširdų ir neslepiamą susižavėjimą, esi priverstas sutikti su šio geranoriško kritiko reziume: kito tokio operos teatro nerasite niekur pasaulyje.