Danielius Barenboimas

Naujoje rubrikoje “Populiariausi nūdienos atlikėjai” siūlome jums š.m. balandžio 3-iąją įvykusį pokalbį su dirigentu ir pianistu Danieliu Barenboimu, kurį išspausdino Prancūzijoje leidžiamas muzikinis žurnalas “Le Monde de la Musique” (Muzikos pasaulis). Su D.Barenboimu kalbėjosi P.Szerrnovicz.

“Le Monde de la Musique”. Jūs esate pianistas, grojate solo ir kameriniuose ansambliuose, akompanuojate dainininkams, diriguojate simfoniniams orkestrams. Per daugiau nei trisdešimt metų Jūs pavertėte savo egzistenciją tikru “gyvenimu muzikoje”…Danielius Barenboimas. Turiu pasakyti, kad pradžioje niekada nemaniau dirbti iš karto tiekoje sričių. Juo labiau kad baisėjausi paviršutiniškumu.

MDLM. Ar yra repertuaras, kurio Jūs nemėgstate?
D.B. Aš nejaučiu, kad man būtų artima, pavyzdžiui, Rachmaninovo muzika. Yra ir kitų kompozitorių, kuriuos labai retai diriguodavau, bet dėl to aš gailiuosi: tai Sibelijus, kurio aš dirigavau tik Koncertą smuikui ir Penktąją simfoniją. Arba Šostakovičius - tik Tryliktoji simfonija.

MDLM. Atrodo, kad Jūsų pianistinis repertuaras labiau “rinktinis” nei tas, kurį diriguojate…
D.B. Tai galbūt tiesa. Kaip dirigentas aš dirbu tarsi “ciklais” - tiek savo mintimis, tiek veikla. Pavyzdžiui, yra du iškilūs kompozitoriai, abu prancūzai, kiekvienas jų parašė po labai žinomą simfoninį kūrinį - tai “Jūra” ir “Fantastinė simfonija”. Kai girdžiu jauną dirigentą, diriguojantį vieną iš šių kūrinių, tuoj suvokiu, kad tai vieninteliai Berliozo ir Debussy kūriniai, kuriuos jis žino. Iš tiesų juk neįmanoma gerai suprasti ir diriguoti “Jūros” nepažįstant kitų Debussy kūrinių - preliudų, etiudų fortepijonui. Netikiu, kad galima deramai diriguoti “Fantastinę”, deramai nesusipažinus su “Haroldu Italijoje”, “Romeo ir Džuljeta”, “Fausto pasmerkimu”. Reikia kuo plačiau pažinti norimo interpretuoti kompozitoriaus kūrybą. Skirtumas tarp “Herojinės” ir “Pastoralinės” gali būti didesnis nei tarp dviejų skirtingų autorių simfonijų. Taigi yra ciklai, kurie atspindi pačią kompozitoriaus kūrybos esmę. Kiekvienąkart, kai imdavausi naujo repertuaro, norėjau atskleisti kompozitorių per svarbiausių jo kūrinių ciklus. Reikia nepaliaujamai domėtis. O.Klempereris, C.Arrau turėjo šią savybę. Klempereris, kad susipažintų su įvairiais kūriniais, dalyvaudavo jų repeticijose. Arrau, kurio repertuaras buvo tiesiog milžiniškas, be to, žinojo dar daugybę muzikos, kurios niekada negrojo.

MDLM. “Orkestras turi būti kaip vienas gyvas organizmas, kuriam dirigentas ne tik vadovauja, bet ir įkvepia”. Ką Jūs manote apie šią Karajano mintį, beje, apie Furtwänglerio stilių?
D.B. Tai visiškai teisinga. Orkestras visų pirma turi būti gabus, kad preciziškai įvykdytų dirigento reikalavimus. Tai privaloma sąlyga, bet to nepakanka: iš to gali neatsirasti nė sekundė tikros muzikos! Taip neatsitinka, kai dirigentas sugeba priversti visus jausti kaip vieną. Tiksliai tą patį kiekvienoje natoje, kiekviename niuanse, kiekvienoje frazėje. Dirigentui reikia atrasti savo individualią dirigavimo manierą, nemėgdžiojant kitų. Taip pat - turėti tikslų vaizdą, kurio siekiama, ir repetuoti, kol muzikantai aiškiai supras, ką reikia išryškinti. Kuo daugiau analizuojama partitūra - pavieniui, paskui - repeticijose, tuo laisviau galima improvizuoti koncerte. Celibidache nuostabiai apibūdino parengiamąjį darbą: “Repeticija - tai galimybė pasakyti du šimtus kartų “ne” muzikantams, tikintis, kad koncerte jiems bus galima vieną kartą pasakyti “taip”.

MDLM. Alfredas Brendelis rašė: “Jei nebūtų egzistavęs Furtwängleris, reikėtų išgalvoti, taip sakant, išrasti interpretatorių, kuriam vadovaujant muzikos atkarpėlė nuo mažiausio impulso visiškai atsivertų, atgytų kiekviena detale, kiekvienu balsu ir pasiteisintų visumos atžvilgiu”. Ar Furtwängleris liko Jums pavyzdys?
D.B. Aš visiškai pritariu šiai minčiai. W.Furtwängleris nuo jaunystės buvo mano stabas. Dar būdamas vaikas, turėjau progą jį pažinti, klausiausi jo patarimų, dalyvavau jo repeticijose, mačiau diriguojantį Beethoveno Septintąją, Devintąją simfonijas ir nepamirštamąjį Mozarto “Don Žuaną” 1954-ųjų Zalcburgo festivalyje. Kuo daugiau įgaunu patirties, tuo labiau pastebiu neįtikėtiną jo dirigavimo filosofijos teisingumą. Jam rūpėjo suvokti tą amžinąjį priešybių vienovės dėsnį ir paversti jį visad veikiančia dinamine formule. Kartais tvirtinama, esą aš “imituoju” Furtwänglerį, bet tai absurdiška: neįmanoma kartojant tokio įsitikinimo ir didybės įgyvendinti savo idėjas, imitacija gali nebent atgaivinti išorinius dalykus. Jo menas buvo išskirtinai intuityvus. Ir niekad nekildavo skambėjimo problemų. Dar mažiau buvo dirbama ties garso išgavimu. Tačiau jam diriguojant būtent garsas - orkestro skambėjimo kokybė - būdavo neįtikėtino grožio. Ir tai pastangų norimai idėjai išreikšti dėka.

MDLM. Kokie dar dirigentai darė Jums įtaką?
D.B. Tai I.Markevitchius, klausęsis mano grojimo Argentinoje ir mano tėvams paskelbęs, jog esu gimęs būti dirigentu. Mano muzikavime jis pastebėjo labai ryškų ritmo ir orkestro pojūtį. Visą 1952 metų vasarą aš dalyvavau jo dirigavimo kursuose Zalcburge. Man dar nebuvo nė dešimties! Vėliau susipažinau ir grojau su Barbirolli, Stokowskiu, Kripsu, Kempe, Klempereriu, kurie mane labai paveikė. Edwinas Fischeris - aš dalyvavau daugelyje jo interpretacinių kursų -man imponavo jo asmenybė, jo skambinimas. Jis galbūt ir nebuvo didis fortepijono virtuozas, bet tikras muzikantas, diriguodamas išgaudavo iš orkestro, ką panorėdavo. Celibidache taip pat man buvo labai svarbus. Labai daug davė nuolatinis jo dėmesys frazei ir artikuliacijai, turėjau milžinišką malonumą jam diriguojant groti du Brahmso koncertus fortepijonui.

MDLM. Svarbiausia dirigentui - dėmesio koncentracija. Kaip tai pasiekiate?
D.B. Pradėjau muzikuoti labai anksti, mano tėvai buvo inteligentai, mokytis groti fortepijonu atrodė taip pat natūralu, kaip vaikščioti. Bet mano tėvai vertė gyventi mane normalų gyvenimą! Žaisdavau futbolą su draugais Tel Avivo gatvėse. Todėl lengviau buvo susikaupti ir prie fortepijono ar mokykloje. Vėliau tokio auklėjimo dėka (mokėti susitelkti ir atsipalaiduoti) gebėjimas susikoncentruoti reikiamu momentu lavėjo.

MDLM. Kokios priežastys paskatino susidomėti, o vėliau ir diriguoti R.Wagnerio muziką? Ar tai buvo Furtwänglerio pavyzdys? O gal Wielando Wagnerio teatriniai pastatymai? Chereau ir Boulezo “Nybelungo žiedas” Bairoite?

D.B. Nė viena iš šių priežasčių. Kai buvau mažas, svajodavau diriguoti keturias operas, kurios man atrodė tobuliausios: “Don Žuaną”, “Karmen”, “Otelą” ir “Tristaną”. Be to, augau aplinkoje, kur operos menas nebuvo laikomas svarbiu ir nedažnai lankydavau operos teatrą. Į Wagnerio muziką atėjau vėliau, per Lisztą ir Brucknerį, kompozitorius, kuriuos visada daug grojau.

MDLM. Kuriuos neseniai padarytus įrašus labiausiai vertinate?
D.B. Nelaimei, aš niekada beveik nesiklausau savo įrašų, nebent studijoje jau įrašius. Labai retai - savo kolegų. Aš neturiu laiko arba tam turi būti konkreti ir labai svarbi priežastis. O kuriuos labiausiai vertinate Jūs?

MDLM. Schoenbergo “Pragiedrėjusią naktį” ir “Penkias pjeses op. 16”, “Tristaną”, “Parsifalį”, taip pat - Brucknerį su Čikagos ir Berlyno filharmonijos orkestrais, “Goldbergo variacijas”, Stravinskio Koncertą in d su J.Perlmannu, o iš ankstesnių - Mozarto koncertus su Anglijos kameriniu orkestru, Brahmso Koncertą Nr. 2 su Barbirolli, Brahmso sonatas ir Beethoveno Trio su J.du Pré ir P.Zukerman. Kodėl dažniau negrojate kamerinės muzikos?
D.B. Po mano pirmosios žmonos ligos ir mirties aš nelabai noriu. J.du Pré buvo neeilinė violončelininkė ir muzikė. Su ja ir P.Zukerman sudarėme gražų trio, ir įvyko stebuklas. Po tokių partnerių sudėtinga pereiti prie kitų. Ir dar: dabartinis gyvenimas nepalankus kameriniams ansambliams. Bet šiandien aš truputį groju su Yo-Yo Ma ir trio su M.Vengerovu.

MDLM. Kokie Beethoveno koncertų privalumai atsiskleidžia, kai juos interpretuojant pianistas ir dirigentas - tas pats asmuo? Ar tai taip pat tikslinga kaip ir interpretuojant Mozarto koncertus?
D.B. Mano manymu, taip. Tai leidžia pasiekti koncepcijos vienovę.

MDLM. Bet ar netrukdo pianistui dirigavimas skambinant?
D.B. Tiesą sakant, aš nemanau. Naudinga tai, kad orkestras atidžiau klausosi solisto. O sudėtinga yra štai kas: solistas, smuikininkas ar pianistas, turi sugebėti paskirstyti savo dėmesį grojimui ir dirigavimui.

MDLM. Kuriuos jaunuosius pianistus ar dirigentus ypač vertinate?
D.B. Klausiausi labai jaunos prancūzų pianistės, kuri man atrodo nuostabi - Claire Marie Le Guay. Iš tų, kurie dalyvavo man diriguojant, jau daugybė pradėjo savo karjerą: A.Pappano, Ch.Thielmann.

MDLM. Ką manote apie autentišką “senovinę” interpretaciją?
D.B. Nesu fanatikas ir neskelbiu konkretaus nusistovėjusio estetinio požiūrio, o tik savo asmeninę nuomonę. Polemika dėl istorinio autentiškumo ir instrumentų viršija pačią muzikologinę problemą. Iš tiesų tai mūsų laikotarpio neišmanymo požymis. Paaiškinsiu: Mendelssohnas, Schumannas, Lisztas, domėjęsi XVIII a. 1-osios pusės muzika, interpretavo ją pagal savo meto estetiką. Tai buvo teisingiausia. Kodėl to paties nedarome šiandien? Nuolat žiūrėti atgal - dvasios skurdumo, kultūrinio menkumo požymis. Po “Šventojo pavasario” nebegalima interpretuoti Beethoveno “Herojinės” ar Devintosios simfonijos taip, kaip jas interpretavai iki tol.
XVII-XVIII a. repertuaro artikuliacija, teisingas frazavimas glūdi pačioje muzikoje, nereikia bergždžiai, utopiškai siekti rekonstruoti “identišką” instrumentarijų. Istoriniai instrumentai įgijo savo “komercinę” reputaciją būtent dėl naujo “šviežaus” skambėjimo mūsų amžininkų, o ne protėvių ausims. Paradoksas - esame priversti klausyti tam tikros epochos instrumentų visiškai skirtingomis mūsų epochos akustinėmis, psichologinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Kur čia tikroji autentika ir istorinės tikrovės idealas?

MDLM. Kokią matote muzikos ateitį?
D.B. Nesu muzikos evoliucijos pranašas, bet labai nerimauju dėl muzikinio lavinimo. Niekad nebuvo taip domimasi muzika ir kartu taip pasyviai joje dalyvaujama. Tik trisdešimtmečių keturiasdešimtmečių karta dar gavo tikrą muzikinį išsilavinimą, muzikos pažinimą, kurio trūksta jaunesnei publikai. Kaip bus mūsų vaikams? Svarbiausias klausimas - muzikinio švietimo atnaujinimas.

Pagal “Le Monde de la Musique” parengė Rūta Sližytė