Ilgus metus nuostabioji laidos “Labanakt, vaikučiai” melodija - “Svajonėlė” - buvo tarsi himnas mažyliams, skubantiems į lovas regzti savų svajonėlių. Tik kažin ar šie mažieji svajotojai žinojo, kad šios melodijos autorius - smuiko mokytojas Tadas Šernas.

Rašinyje noriu papasakoti apie šį neeilinį žmogų. Apie jo pedagoginį darbą, kūrybą, jau įrėžusius ženklų pėdsaką Lietuvos smuiko istorijoje. Kad rašinys netaptų vien sausu faktų vardijimu, pasitelksiu fonogramoje užfiksuotą paties T.Šerno pasakojimą (jo citatos pateikiamos kursyvu).

 

* * *

Tadas Šernas gimė 1933 metų spalio 22 dieną Vilniuje. Tėvas buvo teisininkas, o mama, kaip dažnai tais laikais, - namų šeimininkė. Šeima buvusi gausi, todėl vertėsi nelengvai.

Muzika viliojo nuo pat vaikystės: klausydamasis seno “Philips” radijo imtuvo, tarsi tapdavau dirigentu - paėmęs kokį šiaudą, diriguodavau.

Groti pradėjo sulaukęs dešimties metų, kai tėvai, pasiskolinę pinigų, nupirko pianiną. Tuomet abu su seserimi ėmė lankyti fortepijono pamokas pas gretimame kieme gyvenusią ponią. Kiek pramokęs skambinti pianinu, pats išmoko groti ir armonika, kuria labai mėgo muzikuoti savo malonumui, o pasitaikius klausytojams - jiems.

Karo audros viską sujaukė. Šeima neteko visų daiktų, visa supleškėjo liepsnose. Pokario metais teko ir pabadauti. Kokia jau čia, atrodytų, muzika… Ir vis dėlto ji labai traukė: aš labai ilgėjausi muzikos, bet neturėjau instrumento, netgi paprasčiausio radijo imtuvo… Laimei, po kurio laiko kauniškė tetulė už porą litrų “naminės” iš sovietų armijos vairuotojo, besiverčiančio Vokietijoje pagrobtų daiktų prekyba, įgijo pianiną. Tad vėl atsirado galimybė tęsti muzikos mokslus.

Mamos nuvestas į Skapo gatvėje buvusią muzikos mokyklą, ėmė mokytis S.Juodvalkienės klasėje. Tai buvo pirmosios pamokos pas profesionalią mokytoją. Deja, šis mokslas neteikė džiaugsmo. Į pamokas eidavau labai nenoriai. Susilaukdavau stiprios kritikos. Mane mažai girdavo ir man (kadangi buvau ambicingas vaikas) atrodė, ad mokytoja manęs visai nesupranta, nemoko muzikinio mąstymo, metodikos ir apskritai supratimo. Mokytojai naujasis mokinys, regis, irgi nekėlė susidomėjimo – su mažu mokiniu jai būdavo tiesiog neįdomu. Šaltai kritikuodama, ji čiulpdavo saldainius.

Meilę styginiams nulėmė pirmusyk išgirstas orkestras. Tai įvyko ką tik iš Kauno Vilniun persikėlusiame Operos teatre stebint “Gulbių ežerą”. Jaučiausi tarsi sapnuočiau rojų. Muzikos grožis mane pakerėjo. Nuo tada panorau groti smuiku, ad galėčiau įsilieti į didelį orkestrą.

Šio noro vedamas ėmė prašyti mamos nupirkti smuiką. Tais laikais parduotuvėse būdavo gana kokybiškų ir nebrangių, gražiuose dėkluose, vadinamų “trofėjinių” (t.y. atgabentų iš kare sutriuškintos Vokietijos) smuikų. Taigi prašymas neviršijo realių galimybių.

Toliau kelias suko į septynmetę muzikos mokyklą, kurioje T.Šernas mokėsi pusiau mėgėjo Kultūros ministerijoje dirbusio Cirinskio klasėje. Tiesa, tai truko neilgai – šeima netrukus persikėlė gyventi į Kauną.

Kaune, porą mėnesių pasimokęs pas J.Vadauską, draugų skatinamas, T.Šernas ryžosi stoti į J.Gruodžio muzikos mokyklą. Tai anaiptol nebuvo paprasta: nežinojau, kaip reikės laikyti egzaminus. Raštinėje tepasakė, ad svarbiausia - pagroti smuiku. Pasirinkau F.Schuberto Sonatą D-dur. Man, tik šešis mėnesius besimokančiam smuikuoti paaugliui, atrodė, kad tai nesunkus kūrinys. Jau tada rūpėjo groti gražiai, todėl panorau pusines natas pagroti vibruojančiu garsu (buvau kažkur girdėjęs, bet nežinojau, kaip tą daryti), todėl vietoje vibrato pabandžiau trelį.

Nors pasirodymas per egzaminą nebuvo “blizgantis”, į mokyklą T.Šerną priėmė. Po egzamino būsimasis mano maestro Statkevičius trumpai tepasakė: “Berniuk, tavo pirštai stori kaip dešrelės ir smuikui nelabai tinka”. Taigi pasiūlė būti altistu, žinoma, ne vien dėl pirštų storumo, bet ir dėl to, kad nemokėjau groti smuiku.

Trejus metus, praleistus Kaune, T.Šernas prisimena su malonumu. Per šį laiką buvo nemažai dirbta, nemažai ir padaryta, gan dažnai dalyvauta koncertuose. Beje, dalyvauta ne vien griežiant altu, bet ir skambinant fortepijonu. Skambino labai mielai, o viena to priežasčių - mokytojas jį dažnai girdavo, šitaip paakindamas vis didesnį uolumą. Todėl galiausiai jau imdavosi ir išties sudėtingų (tuo labiau stygininkui) kūrinių - Beethoveno, Griego sonatų, Chopino preliudų…

Baigiantis tretiems mokslo metams, mokytojas Statkevičius vienoje pamokoje tarė: “Berniuk, tavęs laukia Konservatorija. Išlaikyk egzaminus eksternu ir - į Vilnių!”

1952 metais T.Šernas įstojo į Vilniaus valstybinės konservatorijos Jurgio Fledžinsko alto klasę.

Čia prasidėjo tikras darbas, pirmą sykį teko susidurti su išties profesionaliu mokymu. Pradžioje buvo nelengva. Teko nuolat kęsti reiklias J.Fledžinsko pastabas. Daugiausia problemų kėlė intonacija. Atrodė, kad visai negirdžiu. Intonavimo kultūrai teko skirti daug dėmesio. Ėmė kristi ūpas. Nesisekė dirbti. Atsirado problemų ir dėl dešinės rankos.

Visus sunkumus, pradėjus mokytis Konservatorijoje, lengvino nepaprastas J.Fledžinsko gebėjimas palaikyti mokinį. Jis buvo ne tik mokytojas, bet ir psichologas. Stengėsi visad būti artimas savo mokiniams. Siekė, kad visi jo mokiniai būtų tarsi viena šeima.

Pamažu viskas - ir klausa, ir rankos, ir atlikimas - ėmė tvarkytis. T.Šernas pasirodė labai neblogai - baigiamasis egzaminas buvo įvertintas penketu.

Baigęs Konservatoriją, T.Šernas galėjo tęsti studijas Maskvoje, tačiau atsisakė (neverta savęs kankinti). Taip pat gavo kvietimą dirbti Kauno muzikiniame teatre arba Vilniaus radijo (vėliau Filharmonijos) orkestre. Pasirinko Vilnių, orkestrą. Netrukus dar pakviečiamas dirbti Dešimtmetėje muzikos mokykloje (jau vėliau tapusioje M.K.Čiurlionio meno mokykla) valandininku.

Darbas orkestre didelio pasitenkinimo neteikė. Tai nebuvo patys geriausi šio kolektyvo metai: dėl daugelio - organizacinių, vadovavimo, komplektavimo, darbo drausmės - priežasčių orkestro meninis lygis, prestižas buvo menkas. Todėl T.Šernas labai noriai atsiliepė į S.Sondeckio kvietimą griežti tuomet besikuriančiame kameriniame orkestre. Kai susibūrėme į Lietuvos kamerinį orkestrą, labai apsidžiaugiau, nes dirbdamas to meto Filharmonijos orkestre jutau, kad degraduoju.

Šiame orkestre, nepalikdamas darbo Dešimtmetėje, T.Šernas grojo maždaug penkerius metus. Vėliau tuometinio Dešimtmetės muzikos mokyklos direktoriaus D.Trinkūno kvietimu ėmęsis šios mokyklos Styginių instrumentų skyriaus vedėjo pareigų, atsisakęs visų lygiagrečių darbų, nors ir padvejodamas, paniro į pedagogiką. Pedagoginis darbas man patiko, tačiau truputį jo prisibijojau. Nesinorėjo palikti ramaus darbo orkestre ir ant savo pečių imtis tokios didžiulės atsakomybės. Tuometinis direktorius manimi labai pasitikėjo, skatino, drąsino, keldamas ir mano pasitikėjimą pačiu savimi. Direktorius buvo labai aktyvus žmogus, dažnai dalyvaudavo įskaitose, kontroliuodavo visą mokyklos gyvenimą. Tai turbūt mane ir išgydė nuo pasyvumo. Turiu būti dėkingas Trinkūnui, kad jis mane “iškrapštė” iš kamerinio orkestro: “Nėr ko tau būti baudžiauninku, geriau laiką ir energiją skirk saviems reikalams, karjerai”.

Toliau - ilgas, nelengvas, bet vaisingas 25-erių metų darbo M.K.Čiurlionio meno mokykloje laikotarpis. Manau, būtina pažymėti keletą kulminacinių šio darbo etapų.

Patys pirmieji mokiniai, baigę T.Šerno klasę, buvo A.Matulionytė (šiandien - A.Matulionytė-Pšibilskienė) ir D.Vanagaitė. Abi jos baigimo proga (tuolaik gyvavo tokia tradicija) su Filharmonijos orkestru Filharmonijos salėje griežė J.S.Bacho VI Brandenburgo koncertą.

T.Šernas organizavo ir visokeriopai skatino viešus savo mokinių koncertinius pasirodymus. Ir tai davė gerų vaisių - galiausiai buvo pasiektas lygis, leidęs peržengti Lietuvos ribas. Imta sėkmingai dalyvauti kasmetiniuose tarptautiniuose Ūstyje prie Orlicų (Čekoslovakija) konkursuose. Taip 1968 metais tokiame konkurse pirmąją vietą iškovojo Algis Paukštė, 1972-aisiais - pirmąją vietą Aušra Ruseckaitė, 1974 metais - pirmąsias vietas Rusnė Mataitytė ir Ingrida Armonaitė.

1964 metais D.Trinkūno paskatintas T.Šernas įkūrė M.K.Čiurlionio meno mokyklos jaunųjų smuikininkų ansamblį, vėliau įgijusį neoficialų malonybinį “šerniukų” pavadinimą.

1974-aisiais, atsakydamas į “Švyturio” (Nr. 8) žurnalisto klausimus, T.Šernas kalbėjo: “Ansamblis buvo sukurtas ne tik koncertinei estradai. Šios muzikos pamokos be galo naudingos. Svarbu pajusti vieniems kitus. Tai ugdo bendro grojimo įgūdžius, ritminę, intonacinę kultūrą. Grojama be dirigento, o tai irgi turi gerų savybių. Iniciatyva vaikų rankose, tai ugdo aktyvumą. Ansamblį vaikai lanko labai noriai. Kodėl? Nes jiems įdomu. Vaikams turi būti įdomu! Todėl skiriu nemažai laiko pašnekesiams su vaikais. Su techniniais sunkumais galima susidoroti, tačiau būna ir taip, kad krenta jų nuotaika. O pasyvumas ėda muzikantą. Niekada žmogui nenusibos, jei jis turi tikslą, jei jam rūpi, kad būtų vis geriau ir geriau. Jei ne aklai dirba…”

“Šerniukai” greit išpopuliarėjo, ėmė koncertuoti ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų - kituose Lietuvos miestuose, televizijoje. Juos imta kviesti į tais laikais gan dažnus oficialius (“vyriausybiniais” vadintus) koncertus. “Šerniukai” imti laikyti “LTSR kultūrinių laimėjimų” (be galo tais laikais buvo mėgstami “laimėjimai”!) reprezentantais, jiems atsivėrė keliai į kitas tuometinės TSRS respublikas, užsienį… O paties T.Šerno nuopelnai 1975 metais įvertinti nusipelniusio mokytojo garbės vardu.

Apie “šerniukus”, jų koncertus, puikų muzikavimo lygį nemažai rašyta tiek Lietuvoje, tiek svetur.

Tuo metu atsivėrė dar viena švietėjiška T.Šerno veiklos sritis - televizijos laidos “Do re mi šalyje”.

Laida vykdavo pagal T.Šerno sukurtą scenarijų. Žinoma, svarbiausi čia būdavo “šerniukai” - laidos šeimininkai ir dalyviai. Laida susidarydavo tarsi iš dviejų dalių. Pirmojoje - pokalbiai apie muziką, muzikos instrumentus, o antrojoje skambėdavo ansamblio arba pavienių atlikėjų griežiami kūriniai. Būdavo kviečiami svečiai - muzikantai iš rajonų, kitų miestų. Kartais dalyvaudavo net šeimos - ansambliai.

Laidos patraukdavo gyvumu, nuoširdumu. Dažnai į televiziją buvo siunčiamos ir žiūrovų sukurtos melodijos, kurias T.Šernas čia pat, sėdęs prie fortepijono ir šiek tiek patobulinęs, atlikdavo. Apie laidą pasakoja pats autorius: Anksčiau prieš laidą repetuodavome, kartais ir kai kurias frazes mintinai išmokdavome bei susitardavome, kas ką sakys. Bet paskui žiūrim, nieko neišeina: tai pokalbis nukrypsta taip, kad nežinai, ar laikytis susitarimų, ar pasiduoti gyvai pokalbio tėkmei. Svarbiausia laidoje būdavo žaidimo forma kalbėti apie labai rimtus dalykus.

Televizijoje ypač svarbus santykis su žiūrovu auditorijoje. Iš anksto reikia numatyti, ar laidos tema sudomins žiūrovą. Kuo sudėtingesni teoriniai dalykai, apie kuriuos šnekama, tuo daugiau išradingumo reikia parodyti, norint juos suprantamai pateikti.

Nors laidose dalyvauti nebūdavo taip paprasta, tačiau studijoje visuomet sklandė darni vadovo ir smuikininkų savitarpio supratimo dvasia: vaikai nepaprastai puikiai jautė menkiausią mokytojo pastabėlę, o kiekvienoje pastabėlėje savo ruožtu slypėjo linksma gaidelė, šiek tiek ironijos, savikritikos ir dar kažko neapčiuopiamo - turbūt geraširdiškumo ir pasitikėjimo savo jaunaisiais bičiuliais.

Dalyvavimas šioje laidoje paskatino T. Šerną sukurti ir pirmąsias daineles - “Do re mi šalies dainelė”, “Lietutis”, “Jazminas”, “Laiškų namelis”.

Telieka paminėti, kad apie “šerniukų” ansamblį yra sukurti net keli muzikiniai televizijos filmai - “Mėnesienos pasaka” bei “Introdukcija ir dvi tokatos”.

T.Šerno darbas dėstant specialybę, šio darbo svarumas, reikšmė keliant Lietuvos stygininkų lygį - neabejotini. Tačiau populiarumą įgijo (jo paties žodžiais - “karjerą padarė”) jaunųjų smuikininkų ansamblio dėka. Būtent kaip šio ansamblio vadovas T.Šernas ir buvo pastebėtas bei įvertintas Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje. Ir būtent šio įvertinimo dėka buvo pakviestas dirbti Suomijoje.

T.Šerno veiklos “suomiškasis periodas” dviejų dalių: 1982-1984 metai - darbas Joensu konservatorijoje, ir 1987-ieji, kada jis, pradėjęs dirbti toje pat Konservatorijoje, po metų persikėlė į nedidelį atšiaurios gamtos grožiu ir operos festivaliais garsėjantį miestelį Savonliną, kuriame darbuojasi ir šiandien.

 

* * *

Baigiant rašinį, derėtų “užbraukti brūkšnį” - trumpai susumuoti visus T.Šerno nuveiktus darbus. Betgi šie darbai dar nebaigti! T.Šernas sėkmingai dirba, kuria, tapo Suomijoje. Taigi “užbraukti brūkšnį” teks kam nors kitam. Tikimės - negreitai…

Kokia gi T.Šerno paslaptis, kuri padeda jam pedagoginiame darbe? Sunku atskleisti šią paslaptį, paslaptis, manau, glūdi pačiame žmoguje. Šis žmogus ieško kelių į sėkmę ir tai daro nuolat. Svarbiausia, kad mokinio ugdymas netaptų nuobodus instrumento prisijaukinimas, kad kasdieninis griežimas vaikui nevirstų nuobodžia rutina, o kiekviena pamoka skatintų mokinį stengtis, augti kartu su jam keliamomis užduotimis.

Dažnai tenka girdėti kalbant: muzikantu, sako, nebūsiu, būsiu - mokytoju. Keista: jei esi blogas muzikantas, esi blogas metodininkas, ko tada gali mokyti kitus?.. Juk sunku įsivaizduoti žmogų nemuzikantą, kuris moko groti muzikos. Dirbant su vaikais man pirmiausia rūpi, kad jie būtų muzikantai… Apskritai labai vertinu atlikėją, nes jis visą gyvybę muzikai suteikia.