Pokalbis su lordu Menuhinu: improvizacija Bernardo Berensono tema

Kalbėjomės po atmintino koncerto Vilniuje, kai Filharmonijos salė Maestro dėka tą vakarą buvo tapusi ypatingo atlikėjų susiklausymo erdve, kurioje tarsi naujai atradome ir P.Geniušą - ypač subtiliai interpretuojant Mozartą. Tai buvo formos pajautimo padiktuota tobula pasiausvyra tarp brandos ir laisvės, santūrumo ir jaunatviškos energijos.

... Kūrybos formos, atsiradusios iš jaunatviškos energijos, būdingos ir Renesansui. Jo žinovas, tyrinėtojas, autoritetas, tarsi pratęsęs tą gyvenimo būdą savo paties gyvenimu, buvo ilgametis Yehudi Menuhino draugas Bernardas Berensonas, beje, kilęs iš Vilnijos krašto, vėliau parašęs išsamius veikalus apie Italijos renesansą ir jais pasaulyje išgarsėjęs. Mes apie tai gal daugiau žinome iš kitų žymiųjų autorių knygų paraščių, bibliografijos ar komentarų. R.Rolland’o, I.Stone’o knygose apie Michelangelo didžiausia autorių padėka visų pirma skiriama Berensonui.

Subtilią jo asmenybę 1990 metų kovo mėnesio “Krantuose” yra pristatęs T.Sakalauskas, o šiemet meno raidos problemas B.Berensono ir jo oponentų menotyroje aptaria G.Bačauskaitė.

Šį universalų kultūros žmogų ir jo pažintį su Y.Menuhinu buvo priminusi L.Lukošiūnienė, Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Meno skyriaus vedėja. Taip pamažu susikaupė priežastys kreiptis į lordą Menuhiną, atsivertus B.Berensono knygas, taip pat ir Abrams’o albumą “Žiūrint paveikslus drauge su B.Berensonu”, kuriame - viena paskutinių jo nuotraukų. Joje Berensonas 1959-aisiais savo namuose Y Tatyje po Y.Menuhino koncerto. Žiūrėdami šią nuotrauką, ir pradėjome pokalbį su Maestro.

- Susipažinome, manau, daugiau nei prieš geroką dešimtmetį, kai daryta ši nuotrauka. Pirmąkart susitikome Florencijoje bendrų bičiulių dėka. Mus supažindino markizė Origo, puikių istorinių knygų autorė, ir Berensonas iškart labai pamėgo mano žmoną. Vėliau jie daugelį metų susirašinėjo. Manau, buvo pasikeitę kokiu šimtu įdomiausių laiškų, kurie turėtų būti kada nors išspausdinti, nes puikiai atskleidžia jų abiejų asmenybes.

Būdavo įdomu susitikti su šiuo trapiu ir elegantišku, punktualiu bei kruopščiai tvarkingu žmogumi jo gražiuose namuose Florencijoje - Y Tatyje.

- Ar dažnai ten koncertuodavote?
- Kai su juo susipažinome ir kai jis gyveno kitoje kelio pusėje, slėnyje - miestelyje, Vilino, - kaip dar ta vietovė buvo vadinama. Mes ten gyvenome keletą metų ir kartais jam grodavome, arba kai repetuodavau ar kai savaitgaliais susirinkdavo mano kolegos - Louisas Kentneris ir, regis, Cassadó. Grodavome kamerinę muziką. Tai būdavo Beethovenas, Mozartas, Schubertas, Dvořákas... Kai koncertuodavome Florencijoje, lankydavome jį gana dažnai - prieš ten gyvenant ir po to. Paprastai sėsdavome į naktinį traukinį iš Montro, kuris atvykdavo į Florenciją apie ketvirtą ryto. Jo senasis vairuotojas atvažiuodavo rolsroisu paimti mūsų iš stoties, o Y Tatyje jau laukdavo paruošti kambariai ir galėdavome puikiai išsimiegoti. Tai buvo erdvūs kambariai aukštomis lubomis, pritemdytais nuo saulės langais, kur tiek daug nuostabaus meno, kur tokios vėsios senoviškos patalynės drobės. Visada būdavo ypatingos išvykos į tuos namus. Jos mums tiek daug reiškė.

Jo dėka mes kurį laiką čia ilgiau gyvenome... Kiek pamenu, privalėjome palikti Siciliją, kur mums nepavyko apsigyventi. Norėjome keletą metų praleisti Italijoje, kad vaikai galėtų lankyti mokyklą. Tada mes, jau pažinodami Berensoną, eidavome pasivaikščioti į Santinjano kalvas už Florencijos, kur kitoje kelio pusėje stovėjo gražus tuščias pastatas. Kartą grįžę pasiteiravome Berensono apie tą vilą. “Tai dalis mano nuosavybės, ir jūs galite ją turėti”, - pasakė jis.

Čia ir gyvenome dvejus ar trejus metus. Tai buvo nuostabus laikas, o mes jį netoliese matydavome. Jis tada gyveno su žavia ruse, kuri vėliau parašė knygą apie Berensoną ir jo draugus. Mes daug kalbėdavomės, eidavome pasivaikščioti. Jam tada buvo apie 90 metų ir jis dar buvo pakankamai judrus. Aiškino tokį savo vikrumą tuo, kad buvo įpratęs kopti akmenuotais miškingų kalvų takais, apraizgytais medžių šaknimis. Jam tai būdavo savotiška mankšta - ir akims, ir protui, ir kojoms.

Beje, tai buvo žmogus, nuolat apsuptas grožio, įstabios kūrybos, kurios autoritetas jis ir tapo. Mėgo gražias moteris, o jos, kaip ir mano žmona, prilaikydavo jį už parankės vaikštant, kad nenugriūtų, kadangi buvo trapaus sudėjimo ir jau labai garbingo amžiaus. Tačiau liko sąmojingas, ypač mėgo bendrauti, kalbėtis. Tai buvo jo didžioji silpnybė. Prisimindavo įdomiausių dalykų apie savo pirmuosius metus čia ir kaip tapo garsiausias pasaulyje Renesanso tapybos ekspertas.

- B.Berensonas, kiek galima spręsti iš jo raštų, siedavęs į visumą įvairiausias kūrybos sritis, turėjęs ypatingą erdvės pajautimą. Ilgai žiūrėjęs į Tiziano “Dangun ėmimo” skrydį vienoje Venecijos bažnyčių, lygino jį su “Parsifalio” pabaiga.
- Ir mes dar tebeturime erdvės didiesiems pajautimams, galime suprasti, kur Parsifalis, šventasis Gralis, Tiziano bei didžiosios mintys siejasi. Jie, didieji menai, ir mūsų gebėjimai jausti - susiję. Visa tai padeda mūsų atradimams dailėje, architektūroje, tapyboje, skulptūroje, pagaliau - sodų mene ar drabužių stiliuose. Muzika padarė tą patį. Manau, čia dvi esminės ištakos: pirmiausia - klausymas ir tada matymas. Visa kita - labiau praeinantys dalykai.

- Turbūt iš matymo bei klausymo ir kilo tas menotyroje žinomas, dažnai B.Berensono vartotas pasakymas - prisilietimo vertė. Tactile values. Valori tottili.
- Prisilietimo vertė, taip. Muzika bei jos klausymas taip pat yra prisilietimas. Girdime vibracijas, ir tai prisilietimo elementas girdint. Tikriausiai tai ir reakcijos spektras. Svarbu ne tik melodijų harmonijos; mes reaguojame į grožį balso, kuris beveik kaip aksomas. Jei balsas aštrus, jis tarsi šiurkšti medžiaga. Tai - prisilietimas. Kvapo jausmas - taip pat; į jį reaguojame savotišku atsaku, kaip ir maisto skonio pajautimu... Beje, Berensonas labai mėgo italų valgius. Ir apskritai jis buvo, sakyčiau, asmenybė, gausiai apdovanota visų tų prisilietimo vertės pojūčių.
Tuo požiūriu muzika - aukščiausia prisilietimo vertybių raiška!

- Tačiau visų minėtų pojūčių aplinkoje Italijoje Berensonas, ko gero, buvo pasigedęs to, ką atsivežė į šiuos kraštus dar iš vaikystės, kuri, kaip žinome, labai lemia, determinuoja tolesnius žmogaus polinkius. Spėju, kad Berensonas Italijoje buvo pasigedęs to, ko stigo jo aprašytoms italų renesanso bažnyčioms - būtent mistinio jausmo, atmosferos, tokios būdingos jo gyventai Rytų Lietuvai, kuri, kaip ir Vakarų Baltarusija, tapo prarastuoju vaikystės rojumi daugeliui įžymių kūrybos žmonių.
- Jis buvo žydas, o jo prigimtyje slypėjo tas šventas sakralumo jausmas, labai būdingas šios pasaulio dalies - Lietuvos - žydams. Iš čia yra kilusių nemaža mistinių polinkių turinčių žmonių, kurie buvo filosofai ir mąstytojai. Ankstyvieji chasidai buvo nuostabūs žmonės, ne tokie kaip šiandien. Aš nežinau, ar jis iš chasidų, ar ne. Galėjo būti. Bet jis tikriausiai kilęs iš labai pamaldžių žydų ortodoksų ir gilių mąstytojų. Galbūt ir tas jūsų minėtas ypatingas erdvės pojūtis, begalinė ekstazė drauge susijusi su jautriu ir turtingu faktūros pajautimu. Jam teko būti JAV tuo metu, kai daug turtingų žmonių kolekcionavo tapybą. Žinoma, jis iš to ir praturtėjo. Galėjo padėti orientuotis tiems, kurie nieko apie tai nenusimanė.
Man regis, kaip jau ir minėjote, jo patirtis atsirado daugiau negu iš žvilgsnio pastabumo. Tai - iš labai gilaus meno kūrinio prasmės pajautimo. Ir jis praturtino meno pažinimą gilesniu suvokimu, negu dauguma tai sugebėjo, kadangi jis buvo didelių intelektualinių įžvalgų žmogus.
Italijoje jis pagaliau grįžo prie savo meilės, prie mąstymo ir studijų ištakų. Grįžo į Florenciją ir įsigijo puikius namus. Jis labai gerai gyveno. Berensonas buvo iš tų, kuriems puikiai sekėsi. Jis jautė, kas jam gali būti naudinga, suprato, ko reikia kaip asmenybei. Neįsivaizduočiau jo... pasiaukojančio. Manau, jis buvo iš tų, kurie įsipareigoja gyvenimo būdui ir nori jį kurti.

- Žinome, kad Berensonas buvo poliglotas, skaitydavo pasaulio poeziją tik originalo kalbomis, mokėjo net sanskritą, lietuvių kalbą. Net iš jo nuotraukų, regis, tebespinduliuoja ypatinga savybė tų intelekto žmonių, kurie, kaip sako poetai, - yra apdovanoti amžina vaikyste.
- Tai turbūt tam tikra apsauga nuo to, ką žmonės vadina suaugusiųjų pasauliu, dažnai sugedusiu bekovojant už išlikimą. O jis gyveno puikų gyvenimą, kurį lėmė jo intelektas, estetika, sveikas protas, pomėgis tyrinėti ir lyginti menus. Manau, jis buvo apdovanotas tradicine senąja žydų išmintim, tikriausiai ir mistiniu jausmu. Bet tai netrukdė būti žemiškam ir mėgti gražius daiktus.

- O ką Jums reikštų mistinis jausmas tais mūsų jau pernelyg “žemiškais” laikais?
- Manau, nesvarbu, kaip apibrėšime religinį jausmą. Tai - nuolatinė mumyse esanti platesnio suvokimo būsena. Nemanyčiau, kad tai kažkas už mūsų.

- Bet religija - tai būsenos dalis...
- Taip, tai tiesa. Kiekviena religija turi tam tikrą tvarką ir siūlo įvairius atsakymus, kurie nebūtinai teisingi. Bet aš manau, kad religija įkalino tikrą gilųjį mistinį pojūtį. Religija, katekizmas - tai organizuota tvarka tam, kas neapčiuopiama, kas virš mūsų. O mes bandome surasti tam formą. Žinoma, tai yra didžiojo meno ir filosofijos šaltinis. Bet kai matau, kaip religijos kivirčijasi...

- Tai pernelyg praktiška...
- Tikrai pernelyg praktiška. Tai tas pats kaip teritorinė nuosavybė. Kiekviena religija įsivaizduoja, kad tik jai priklauso tikrosios teisės į Dievą. Tai primena senuosius Reino kelius, užtvertus grandinėmis, kai reikėdavo mokėti už tų grandinių pakėlimą. Tai tas pats kaip ir privatūs keliai, už kurios reikia mokėti, jei norite jais važiuoti. Kiekviena religija turi savo privatų kelią į Dievą.

- Tai gal pagonybėje ta erdvė sielai dar nebuvo taip suskirstyta į užtvaras?
- Taip, aš labai gerbiu pagonybę. Aukščiausia pagoniška civilizacija, žinoma, buvo graikų, - didinga, nuostabi civilizacija. Didi yra idėja, kad kiekvienas daiktas turi savo dvasią ir jame glūdi dieviškasis pradas. Ar tai būtų medis, ar kas kita... Tikrai nesu nusistatęs nei prieš pagonis, nei prieš Afrikos animistus. Būtų visai neblogai, jei ir mūsų medienos pirkliai pažvelgtų į medžius kaip animistai. Tikriausiai dar šalia mūsų monoteizmo yra ir pagonybės, ir animistinių pėdsakų. Teisus monoteizmas mums žinant, kad Visata viena ir susaistyta tarpusavio priklausomybės ryšiais, o mes esame jos dalis, kaip ir dalis to, kas begalinis, amžinas. Nors visi elementai nuolat keičia savo padėtį, svorį ir kitas savybes, jie yra susiję. Netgi energija ir materija. Tai mes dabar žinome. Taigi monoteizmas teisus, kad egzistuoja vienybė, o konkretūs daiktai turi išskirtinių savybių. Ir mes bandome įprasminti didžiulę įvairovę, esančią konkrečiuose kūriniuose, muzikoje ar tapyboje. Visa tai - tik pastangos įprasminti kažką, kas amžina ir turi milijoną veidų. Kiekvienas kažkada gyvenęs žmogus ar kiekviena snaigė - skirtingi! Menas - tai pastanga įamžinti begalybę jos konkrečioje akimirkoje.

- “Mes turime žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti, kol įsigyvensime į meno kūrinį ar bent akimirką sutapsime su juo”, - rašė Berensonas.
- Sutinku su juo, nes mąstymo bei meno ištakos - mumyse. Kai sugebame sutaikyti vidinę būseną su tuo, ką galime daryti: klausytis, kurti muziką, tapyti, svajoti. Visa tai pagrįsta tarp konkretumo ir tos begalybės, kurią turime savyje. Štai kodėl žmonės kartais piktnaudžiauja ta begalybe. Ypač galingieji, kuriems vis nepakanka galios, nes, ją turėdami, jie nori turėti pasaulį. Užuot palikę intelektui ir menams tą begalybę, kurios neišsemsime, bandome paversti ją jėga, valdžia ir piktnaudžiaujame dalykais, kurie mums tokie esminiai, tuo, kas slypi mumyse, kas yra kiekvienos mūsų ląstelės dalis. O jei paliksime tas ląsteles be opozicijos, tada pasaulyje išsikeros vienos rūšies augalas.
Žmogui visada buvo būdingas noras apimti vis daugiau ir daugiau tiek gėrio, tiek ir blogio srityje, bandant primesti savo valią kitiems.

- Priešybių magnetinis laukas.
- Ir gėris, ir blogis turi tą magnetinę jėgą - apimti visą žemę. Ir todėl labai sunku šviesti žmones kalbant apie tai, kokios jų galimybių ribos, bet tai reikia daryti. Būtų nuostabu, jei visi širdyje būtų menininkai ir bandytų paversti tuos bekraščius troškimus į gyvą meno pavidalą, o tai gali būti ir jų pačių gyvenimas bei santykis su kitais žmonėmis.

- Tačiau norint išlikti, kai kam beveik natūralu gyventi kitų sąskaita...
- Bet mums reikia atjautos, pagalbos, pasitikėjimo. Kaip gyvensim kitų sąskaita, yra tik pusiausvyros klausimas. Kad gyventume be žalos sau ir kitiems.

- B.Berensonas kaip tik ir sugebėjo paversti savo paties gyvenimą, kaip Jūs sakote, į gyvą meno pavidalą. Jo sukaupti meno turtai, biblioteka - taip pat gyvenimo būdas.
- Dabar visa tai priklauso Harvardo universitetui. Berensonas, manau, skyrė pakankamai lėšų šiam palikimui išlaikyti. Ten vyksta studentai gyventi ir mokytis. Aš pats nebuvau ten po jo mirties, bet girdėjau, kad Harvardo universitetas šį palikimą tinkamai prižiūri. Berensonas gerai padarė patikėdamas tokiam garsiam universitetui šį sukauptą kultūros turtą, kuris yra ir nuostabaus Italijos pasaulio dalis. Beje, visa Europa buvo nuostabi, nes susidėjo iš mažų kultūros vienetų dar prieš atsirandant nacionalizmui, kuris juos tarsi suniveliavo. Nacionalizmas buvo didelė nelaimė. Aš pats bandau sukurti kultūrų asamblėją, nes nacionalizmas lėtai, tačiau užtikrintai silpnėja, nors dar iki šiol yra daugybė žmonių, paklūstančių tam, ką pavadinčiau reflekso galia. Bet tai nėra natūralu. Nėra natūraliau, nei jausti pasaulį visais jo lygmenimis: savo šeimos, draugų, savo miesto, šalies. Šiaip ar taip, mes turime bandyti pasiekti pusiausvyrą tarp to, kas asmeniška ir visuotina, prisimindami kultūros saitus, tradicijas.

Lietuvos radijo “Kultūros puslapių” laidoje kalbėjosi Laima Jonušienė