Ar atsimenate?
Neeilinis Sauliaus Sondeckio kūrybinės biografijos epizodas
1964-ųjų pradžioje, užėjęs po Lietuvos kamerinio orkestro koncerto pas dirigentą padėkoti, išgirdau Balį Dvarioną kalbant, jog orkestras tą vakarą skambėjęs fantastiškai, jog diminuendo Čaikovskio Serenados valse buvęs tiesiog genialus, o visas koncertas - nepakartojamas.
- Maestro Dvarionas šiandien ne tik gerai nusiteikęs, bet ir išgėręs, - paaiškino S.Sondeckis, kai likome dviese. Ir pridūrė: - Jeigu nori, kad liktume draugai, prižadėk, jog savo recenzijose apie mūsų orkestrą niekada nevartosi jokių panegiriškų epitetų. Nei man, nei orkestrui jie aiškiai netinka...
Tada duotą pažadą tesiu iki šiol. Bet kartu vis negaliu atsistebėti, kiek ryškių epizodų šio neeilinio menininko kūrybinėje biografijoje. Kai kurie jų spaudos liko beveik nepastebėti.
Labai neeiliniu įvykiu laikau W.A.Mozarto operos “Don Žuanas” pastatymą, kurį S.Sondeckis prieš keliolika metų Kauno muzikiniame teatre sukūrė kartu su režisieriumi G.Žiliu ir dailininku R.Gibavičiumi. Net sunku įsivaizduoti, kiek pastangų dirigentas tada dėjo, kad ribotomis Kauno teatro priemonėmis būtų sukurtas spektaklis, vertas muzikos literatūroje seniai prigijusio operų operos apibūdinimo. Jis prikalbino dalyvauti spektakliuose vilniečius dainininkus Jolantą Čiurilaitę, Vincentą Kuprį, porą kartų ir Gehamą Grigorianą, vieną kitą iš pajėgiausių Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkų, parūpino mandoliną, pagal Mozarto partitūrą reikalingą Don Žuano serenadai palydėti, negailėjo laiko grupinėms ir sceninėms repeticijoms… Ir spektaklis kurį laiką (kol susidėvėjo) buvo tikrai nuostabus.
Kartą per “Don Žuano” spektaklį Kaune man ypač pasisekė: mano kaimynas žiūrovų salėje buvo žinomas “senosios gvardijos” dainininkas Antanas Kučingis, dar Valstybės teatre (maždaug 1938 metais) šioje operoje dainavęs Leporelo partiją.
“Kaune ši opera tarpukario laikotarpiu buvo statoma labai retai”, - pasakojo A.Kučingis. Diriguoti kviesdavę tada puikų, atrodo, Švedijoje gyvenusį dirigentą von Hoessliną. Patenkinti griežtus šio labai reiklaus menininko nurodymus dainininkams ir orkestrantams būdavę nelengva. Bet ir jam, ir visiems didžiulį įspūdį kiekviename spektaklyje darydavo Juozas Mažeika, tiek vokaliniu, tiek vaidybiniu atžvilgiu buvęs pranašesnis už kitus tuometinius teatro dainininkus... “Kaip gaila, - kalbėjo A.Kučingis, - kad tada nebuvo techninių garso ir vaizdo įrašo priemonių aniems spektakliams įamžinti... Galimas dalykas, jog net paprasčiausių fotonuotraukų teatro archyve neliko...” (O gal maestro klydo, gal jų yra?)
Nesu tikras, kad į garso ir videojuostą įrašytos S.Sondeckio ir jo kolegų sukurto pastatymo scenos. Bet žinau, kad profesorius tokiais dalykais visada labai rūpinasi. Gal jis (arba Kauno teatras) turi tokių įrašų?
Naudodamasis proga, tada mėginau sužinoti gerbiamo A.Kučingio nuomonę dėl Juozo Malikonio sukurto Don Žuano - ar jis prilygo J.Mažeikos prieš pusę šimtmečio sukurtam personažui? Bet mano pašnekovas tiesti paralelių nesiryžo. “Dabar kiti laikai, šiandien dainininkams tiek vokaliniu, tiek vaidybiniu požiūriu keliami visai kiti reikalavimai”, - aiškino jis.
Į klausimus, kokį bendrą įspūdį jam daro spektaklis, A.Kučingis atsakė nedviprasmiškai: tiek sceniniai, tiek muzikiniai sprendimai, jo nuomone, tikrai verti labai gero įvertinimo. Ir jam, ir man taip pat labai patiko R.Gibavičiaus sukurta scenografija. Stebėjomės, kaip gerai prie neįprasto amplua prisitaikė dailininkas, iki tol pirmiausia garsėjęs kaip savitas grafikas.
O dėl Sauliaus Sondeckio - jo “iškylą” į operos pasaulį (gana greit visuomenės užmirštą, nes apsikrovęs begale kitų muzikinių reikalų ir nuolat gastroliuodamas užsienyje, maestro dirigavo palyginti nedaug “Don Žuano” spektaklių) laikau tipiška šiam nenuoramai, kuriam buvo nelengva laikytis ano meto meninės veiklos apribojimų ir reglamentavimų. Galbūt jai ir ryžosi pirmiausia dėl to, jog anų dienų muzikinėje kasdienybėje buvę ankšta?
Galbūt panašiai, kaip, nelaukdamas nurodymų ir direktyvų “iš viršaus”, kartu su bičiuliais įkūrė Lietuvos kamerinį orkestrą, jis ir nemirtingąją Mozarto operą ėmėsi statyti ne pagal valdžios planus, o klausydamas pirmiausia savo intuicijos... (Bet gal aš klystu: galbūt ši opera Kauno muzikiniame teatre pastatyta visai ne S.Sondeckio iniciatyva?)
Teko matyti H. von Karajano šios operos 1987 metų pastatymą Zalcburge (beje, smarkiai sukritikuotą), klausiausi jos Potsdamo, Sofijos ir Leningrado operos teatruose, bet, mano manymu, kukliomis 9-ojo dešimtmečio Kauno muzikinio teatro priemonėmis maestro Sondeckis kartu su geru režisieriumi, talentingu dailininku ir savo nelengvą darbą įsimylėjusiais solistais sukūrė “operų operos” pastatymą, drąsiai galėjusį konkuruoti su labai garsių (ir kur kas turtingesnių) teatrų spektakliais.