“Faustas” vėl sugrįžo!
Šių metų birželio 17 dieną sukako 180 metų, kai gimė įžymus prancūzų kompozitorius Charles Gounod, tad malonu pažymėti, jog Lietuvos operos ir baleto teatras savo naująjį 1998-1999 metų sezoną rugsėjo 18-ąją pradėjo vienos iš populiariausių kompozitoriaus operų “Faustas” premjera. Apskritai ši opera pelnė ypač platų pripažinimą mūsų šalyje. Nuo 1890 metų (Vilniuje) ji buvo statoma įvairiuose teatruose net vienuolika kartų. Pagrindinėje Operos ir baleto teatro scenoje tai aštuntoji šios operos premjera.
Gausiai susirinkę žiūrovai labai emocingai reiškė savo pritarimą spektakliui ilgais ir skambiais plojimais. Didelį ir kūrybišką darbą rengdami premjerą atliko visi teatro meniniai ir techniniai kolektyvai.
Pirmiausia noriu pasidžiaugti jauno dirigento Martyno Staškaus kūrybiniais laimėjimais. Jis meistriškai sugebėjo atskleisti sudėtingos muzikinės dramaturgijos bei prancūzų lyrinės operos stiliaus ypatumus. Orkestras, paklusęs dirigento valiai ir interpretaciniams akcentams, darniai grojo, akompanavo solistams, chorui, emocingai atliko “Valpurgijos nakties” šokių siuitą.
“Fausto” spektaklio režisierius Eligijus Domarkas operą teatre stato jau antrą kartą. Pirmasis pastatymas įvyko 1974 metais pagal dailininko M.Dobužinskio dekoracijų ir kostiumų eskizus. Tai buvo įspūdingas reginys, įsiminęs visiems, ne kartą mačiusiems spektaklį ir spėjusiems jį pamilti…
Režisierius, be abejo, daug kur vykdė savo sumanytą spektaklio koncepciją, tačiau šia proga paminėtinos detalės, kurių tikriausiai galima buvo išvengti. Pavyzdžiui, ne visai suprantama, kodėl prologe taip vaizdingai aname (1974) pastatytame Faustui Mefistofelis parodydavo žavią Margaritą prie ratelio, o šioje premjeroje ir Faustas, ir mes, žiūrovai, pamatėme pusnuogę moterišką figūrą - sportininkę kultūristės pozoje? Arba vėl - daugeliui žiūrovų pagailo ano tradicinio Margaritos sodelio gėlių ir jaukumo, kuriame net pagal kūrinio autorių - poeto ir kompozitoriaus - sumanymą turėtų būti daug gėlių, kurios per Mefistofelio būrimo sceną “paskleistų” nuodus, kad širdis Margaritos aistra suliepsnotų… Deja, sodelyje (jeigu taip galima jį pavadinti) pristatyta kažkokių į koralų raizginius ar avangardinės grafikos kūrinius panašių stendų, kurie niekaip nepaklūsta Mefistofelio burtams ir nepražysta…
Matyti, jog spektaklio scenografas ir kostiumų autorius dailininkas Henrikas Ciparis turi kitą, visai savitą šio spektaklio koncepciją…
Esama, žinoma, ir įdomių scenų, epizodų, scenografinių sprendimų. Įmantriai naudojami apšvietimo efektai, ypač išryškinant erdves virš dekoracijų. Parengta ir išspausdinta gana efektinga spektaklio programa (Henriko Cipario viršelis ir scenografijos maketo reprodukcijos), kurią sudarė Eglė Ulienė, redagavo Daina Petrauskienė.
Pagrindiniai operos “Faustas” premjeros solistai Bronius Tamašauskas (Faustas), Sigutė Stonytė (Margarita), Vladimiras Prudnikovas (Mefistofelis), Laima Domikaitė (Marta), ne kartą dainavę 1988 metais statytos operos spektakliuose, tapo ir šios premjeros puošmena. Kad ir paklusę naujam dirigentui, režisūros, scenos apipavidalinimo sąlygoms, visi sukūrė savitus, įtikinamus vaidmenis, dainavo muzikaliai, išraiškingai, profesionaliai, tad ir sulaukė žiūrovų dėmesingumo, puikaus įvertinimo.
Tačiau ir debiutuojantys šioje premjeroje solistai Vytautas Juozapaitis, parengęs sudėtingą Valentino vaidmenį, gražaus tembro skambiu baritonu sužavėjo klausytojus. Ypač stiprų įspūdį paliko jo dvikovos su Faustu, Mefistofeliu bei mirties scenos. Nepriekaištingai muzikaliai, jaunatviškai Zibelio vaidmenį atliko mecosopranas Laima Jonutytė bei Vagnerio vaidmens atlikėjas solistas Vladas Bagdonas (bosas).
Tiek solistai, tiek choras pasižymėjo gera dikcija ir gražiai perteikė Algimanto Kalinausko profesionaliai išversto ir, man atrodo, kiekvienam naujam spektakliui vis tobulinamo libreto tekstus. Malonu klausyti gražios lietuvių kalbos, tai pastebėjo ir nemažas būrys premjeros žiūrovų.
Spektaklio programoje choreografas Eligijus Bukaitis pažymėjo, jog “Valpurgijos naktis” - viso spektaklio kvintesencija, tačiau ar tos baleto scenos, kad ir statytos pagal L.Lavrovskio choreografiją, šiame spektaklyje tapo tokiu reikšmingu reginiu, jei “pastiprinimui” teko kviestis “Exlusive” naktinio striptizo klubo šokėjas?..
Laimei, tomis “Valpurgijos nakties” scenomis opera nesibaigia… Kad ir kiek stengtųsi Mefistofelis, į Margaritos karštą maldą atsiliepia dausų balsai, didingai skamba choras, įvyksta tikra apoteozė!
Būtina pažymėti, jog premjeriniame spektaklyje labai stiprų įspūdį paliko choras, vadovaujamas Česlovo Radžiūno. Seniai begirdėjome taip ryškiai skambantį karių sugrįžimo scenos vyrų chorą: skambūs tembrai, baritonai ir bosai kaip reta… Žinoma, graži, jaunatviška ir skambi kaip visada moterų choro grupė.
Be abejo, spektaklis bus žiūrimas, lankomas, todėl gal reikėtų jo statytojams kai ką pakoreguoti režisūriniu, scenografiniu ir ypač choreografiniu požiūriu. Taigi yra dar apie ką pamąstyti…
