… Kūčios. Už lango jau tamsu, sninga. Visi pavargę. Ne vieną tokiu metu apima prisiminimai, sentimentai. Kažkas tyliai snūduriuoja, kažkas klausosi per ausinuką sklindančios muzikos, kažkas geria vyną… Autobuse suskamba orkestro mobilusis telefonas (jo numerį žino visi muzikantų namiškiai). Ragelyje pasigirsta: “Labas, Audra (Audra Keniausytė - kamerinio orkestro direktorė). Su šventėmis tave. Čia Algis. Gal mano Vilija netoliese… Sveika, brangioji. Mes jau sėdamės prie šventinio stalo. Tėvai ir dukrytės siunčia tau šilčiausių linkėjimų. Laužiame tavo kalėdaitį. Sveikatos, laimės ir ištvermės tau, mieloji. Nekantriai laukiame sugrįžtant…”

Tai tik maža dalis orkestro kasdienybės. Truputėlis romantikos šalia didelio gyvenimo “ant ratų” prozos. Ir didingos koncertų salės bei garsūs aplodismentai - tai tik gražus rūmo fasadas. Rūmo, už kurio sienų verda sunkus ir kruopštus darbas. Šiandien apie jį nekalbėkime, neminėkime reikšmingų datų, pasiekimų, laimėjimų. Juk niekas neabejoja jų svarbumu. Tačiau istoriją kuria žmonės. Tad šįkart apie juos visus ir kiekvieną atskirai. “Muzikos barai” pristato Lietuvos kamerinį.

Žiupsnelis statistikos.

Šiandien Lietuvos kameriniame muzikuoja 28 atlikėjai: 23 stygininkai - 8 pirmieji smuikai, 5 antrieji, 4 altai, 4 violončelės ir 2 kontrabosai, 4 pūtikai (du obojininkai ir du valtornininkai) bei viena pianistė. Tarp visų muzikantų - trys maestro Sauliaus Sondeckio “vaikai”, t.y. buvę jo mokiniai. Visą kamerinį galima pavadinti viena didele šeima. “Jie visi užaugo mano akyse ir yra man artimi”, - sako maestro prof. S.Sondeckis. Vidutiniškai per metus gastrolėse orkestras praleidžia apie 3 mėnesius.

Orkestre griežia:
I smuikai  Borisas Traubas (orkestro koncertmeisteris), Eugenijus Urbonas, Algirdas Paukštė, Žilvinas Malikėnas, Vilija Breivienė, Vida Tankevičienė, Silvija Maceikaitė, Irma Bakševienė
II smuikai Zbignevas Žilionis (II smuikų koncertmeisteris), Algirdas Juozas Dekšnys, Dalia Suraučiūtė, Audra Keniausytė (orkestro direktorė), Vilija Prasnkienė
Altai  prof. Petras Radzevičius (altų grupės koncertmeisteris), Algimantas Nemanis, Ričardas Vytas, Ramūnas Zakaras
Violončelės  Dainius Palšauskas (violončelių koncertmeisteris), Vytautas Galvydis, Algirdas Straižys, Dainius Misiūnas
Kontrabosai  Vytautas Jacunskas, Vilimantas Martinkėnas
Pianistė  Virginija Skaistė Palšauskienė
Pučiamieji  Vidutis Lubauskas (obojus), Eugenijus Paškevičius (obojus), Steponas Einikis (valtorna), Vytautas Štrapenskas (valtorna)

 

Prof. Petras Radzevičius
Orkestre griežia nuo 1960 metų pavasario.

- Jūs buvote dar studentas, kai pradėjote orkestranto karjerą?

- Mokiausi ketvirtame Konservatorijos kurse pas prof. J.Fledžinską, bandžiau derinti orkestrą ir studijas. Man pavyko. 1962 metais konkurse Helsinkyje laimėjau antrąją premiją. Tuo metu buvau pirmas instrumentalistas, laimėjęs tarptautinį konkursą. Beje, už tai esu dėkingas ir prof. S.Sondeckiui, kuris tuomet sudarė man sąlygas begriežiant orkestre pasiruošti šiam konkursui.

- Bet pasirinkote orkestranto dalią. O solinė karjera…

- Visuomet greta orkestro grodavau solines programas, rengdavau koncertus. Maestro suteikdavo galimybę pagriežti su orkestru. Ne kartą esu grojęs su orkestru solo ir Jugoslavijoje, ir Prancūzijoje, ir buvusios Tarybų Sąjungos šalyse, ir, be abejo, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pagroti su orkestru. Tai leido palaikyti geresnę formą, patikrinti save. Apie dešimtį metų aktyviai koncertavome su orkestre suburtu kvintetu. Aš labai mėgau kamerinę muziką. Teko pagriežti ir su Vilniaus, ir su Lietuvos kvartetais, kitais kameriniais ansambliais. Taigi kamerinė muzika visuomet man egzistavo greta kamerinio orkestro. Bet, be abejo, pagrindinė grojimo erdvė - kamerinis orkestras. Man patiko ir patinka jame griežti.

- Jūs orkestre šiandien vienintelis profesorius. Gal tai suteikia kokių privilegijų?

- Orkestre visi esame lygūs. Anksčiau orkestre buvo daugiau pedagogų, profesorių. Neseniai iš kolektyvo pasitraukė prof. S.Sondeckienė. Taip jau susiklostė, kad derinu darbus orkestre ir Muzikos akademijos katedroje, turiu didelę studentų klasę. Esu dėkingas maestro S.Sondeckiui, kad jis leidžia suderinti kiek įmanoma patogiau šias kryptis. Tačiau tenka nemažai padirbėti.

- Studentai tikriausiai džiaugiasi, kai jų profesorius išvažiuoja į gastroles.

- Ačiū Dievui, tokių, kurie džiaugiasi, jau mažėja. Šiandien jie greičiau reiškia nepasitenkinimą nei džiaugsmą. Be to, sugrįžus visas valandas reikia intensyviau atidirbti. Juk už tave niekas nieko nepadarys, pareigos lieka tos pačios, o suspėti reikia visur. Kartais atrodo, kad dirbu kiaurą parą - mano gyvenime nebeliko ne tik laisvadienių, bet ir laisvų valandų.

- Kiek Jūsų studentų groja orkestre?

- Kameriniame griežia visi mano mokiniai. O kiek dar kituose orkestruose…

- Tikriausiai yra kuo pasigirti?

- Aš didžiuojuosi visais savo mokiniais. Džiaugiuosi Jone Kaliūnaite, šiandien dirbančia Vokietijoje. Ženevoje Jonė prestižiniame konkurse laimėjo III premiją. Ji išlaikė konkursą į Duisburgo simfoninio orkestro altų koncertmeisterio vietą. Tai puiki muzikantė, kuria aš ypač didžiuojuosi. Negaliu nepasidžiaugti ir Ūla Žebriūnaite, kuri padarė stulbinančią karjerą su G.Kremeriu ir šiandien važinėja po visą pasaulį. Kremeratoje griežia ir mano Monika Bagdonaitė. Džiaugiuosi A.Statkum, L.Galiniu, R.Romoslausku. Visi mano mokiniai rado savo vietą gyvenime, vieni groja čia, Lietuvoje, kiti užsienyje. Man malonu, kad daugelis mano mokinių dirba ir pedagoginį darbą.

- O kaip Jūs pradėjote pedagogo karjerą?

- Pradėjau dirbti 1963 metais, kai po studijų gavau paskyrimą į M.K.Čiurlionio meno mokyklą. Orkestras dirbo visuomeniniais pagrindais. Jokių algų nebuvo, orkestrantai dirbo naktimis, grojo tik entuziazmo, noro muzikuoti ir meilės muzikai skatinami. Pragyventi juk reikėjo. Todėl orkestre dirbo labai daug pedagogų - ir iš meno mokyklos, ir iš J.Tallat-Kelpšos aukštesniosios, ir Konservatorijos. Kai kas grojo simfoniniame orkestre. Visas tas darbas buvo grindžiamas vien pasiaukojimu.

- O kuris darbas Jums yra mielesnis?

- Jie abu labai skirtingi, įdomūs ir vienas kitą papildo. Aš labai džiaugiuosi, kad man taip ilgai pavyko “palaikyti instrumentą”, t.y. praktikuoti. Be abejo, dabar tai daryti ypač sunku. Bet manau, jog pedagogui būtina groti. Iš darbo orkestre aš daug semiuosi pedagogikos subtilybių. Kita vertus, didelis pedagoginis stažas padeda groti orkestre. Tačiau vis labiau jaučiu, kad viską ima užgožti pedagoginis darbas. Be to, dar vadovavimas Styginių katedrai… Bet aš galiu nuoširdžiai pasidžiaugti aukštu mūsų stygininkų lygiu, susiformavusia mokykla. Laikai keičiasi ir kultūrai jie yra labai nelengvi, todėl būtina šį lygį išlaikyti, išsaugoti visą mokymo sistemą.

- Dažnas mėgsta pasakyti, jog Muzikos akademija ruošia solistus, o didžioji dalis jaunimo vis dėlto griežia orkestruose.

- Tai, sakyčiau, kiek atgyvenusi nuomonė. Manau, pirmiausia reikia ruošti stiprų instrumentalistą, t.y. gerą savo instrumento profesionalą. Juk solistas turi turėti išskirtines savybes. Scena ne visiems pasiekiama. Ar daug Lietuvoje solistų, iš to duoną valgančių? Tokių nėra, o ir sąlygos blogos. Atlygis toks menkas, kad iš koncertų nepragyvensi. Taigi svarbiausia - profesionalumas. Be to, ir gyvenimas pateikia savų vingių. Kiekvienas kareivis nori būti generolu, bet daug kas priklauso ir nuo sėkmės save realizuoti. Neretas ir solistą bei orkestrantą priskiria labai jau skirtingoms kategorijoms. Aš nekalbu apie “aukštojo pilotažo žvaigždes”. Bet štai G.Kremeris - atvažiavo su savo orkestru ir atsisėdo griežti į pirmą pultą - nejautė jokio diskomforto. Visame pasaulyje daugelis groja orkestruose ir profesoriauja aukščiausiose mokyklose. Tai natūralus dalykas. Orkestras - gera mokykla, reikalaujanti orientacijos, technikos, ansamblinio pojūčio, štrichų valdymo, žodžiu, - profesionalumo.

- Ką dar iš Jūsų šeimos paviliojo muzika?

- Mano mama buvo pianistė. Iš penkių mūsų šeimos vaikų du tapo muzikais. Mano vaikai nepasirinko muzikų profesionalų kelio. Vienas sūnus, tiesa, baigė muzikos mokykloje smuiko specialybę, bet pasirinko mokslus Technikos universitete. Gal kada vaikaičiai pratęs tradicijas.

- Jūs esate dalyvavęs daugelio konkursų žiuri komisijose. Kokia jų reikšmė muzikantui?

- Savo pirmakursiams studentams sakau: dabar jūs išlaikėte pirmąjį savo konkursą - t.y. stojamuosius į Muzikos akademiją. Bet vėliau muzikanto gyvenime, o ypač stygininko, gausu konkursų, tarp jų ir skinantis kelią orkestrinės karjeros link. Todėl manau, jog konkursai būtini. Tam, kad pasitemptum, save išbandytum, pamatytum savus pliusus ir minusus. Nesvarbu, ar konkurso reikšmė vietinė, ar tarptautinė. Tik gaila, kad dalyvavimą tarptautiniuose konkursuose dažnai lemia finansinės sąlygos. Aš esu dalyvavęs daugelio konkursų vertinimo komisijose - ir respublikiniuose, ir kažkada buvusiuose sąjunginiuose, ir tarptautiniuose. Visuomet įdomu pasižiūrėti, palyginti įvairių šalių mokyklų lygius, peržiūrėti daugelį vertybių, pasitikrinti savo jėgas. Pavyzdžiui, jaučiu spragų barokinės muzikos interpretacijos požiūriu - tarytum esame ieškojimo stadijoje. Konkursuose ypač įdomu klausytis įvairių interpretavimo būdų. Taigi konkursai reikalingi ir atlikėjams, ir žiuri nariams. Ten mokosi visi.

 

Algirdas Juozas Dekšnys
Kažkada, dar J.Naujalio meno mokyklos moksleivį, Algį Dekšnį pavergė Kaune gastroliavusio Baršajaus kamerinio orkestro muzikavimas. Jis grojo A.Vivaldį. Tuomet svajonė griežti panašiame kolektyve švystelėjo ir išnyko tolimos ateities rūke. Tačiau gimusiai svajonei buvo lemta išsipildyti 1960-aisiais, kai jaunas maestro Saulius Sondeckis subūrė kamerinį. Tuomet A.Dekšniui ėjo 21-eri ir jis buvo Valstybinės konservatorijos prof. E.Paulausko trečiojo kurso studentas. Tai atrodė tarsi įvertinimas, garbės reikalas, nes orkestre griežti buvo pakviesti tik gabiausi studentai. Taigi jau 39 metai, kai A.Dekšnys muzikuoja kameriniame. “Tuomet dirbdavome tik iš idėjos. Jokio atlyginimo negaudavome, na, nebent už koncertą. Tai truko aštuonerius metus. Neturėjome ir patalpų. Tekdavo repetuoti vėlai vakare, kai Konservatorija po paskaitų ištuštėdavo”. Tačiau entuziazmas ir noras muzikuoti neprilygo atlygiui už darbą. Gerai p. Algis pamena ir pirmąjį orkestro koncertą - 1960 metų spalio 30 dienos vakarą, ir tuomet apėmusį jaudulį. Reikėjo pateisinti savo egzistavimą ir įdėtą didelį, pasiaukojantį darbą. Kuo gi skyrėsi tuometinis orkestro jaunimas nuo šiandieninio? “Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės. Šiandien jaunimas daugiau galvoja apie materialines vertybes. O mes buvome tokie idealistai… Neskaičiuodavome valandų, dirbdavome tiek, kiek reikia. Juk nebuvo ir kamerinio orkestro muzikavimo tradicijų”. Šiandien A.Dekšnys džiaugiasi visais orkestre praleistais metais, kad ir kokie jie būtų - ir sunkiomis gastrolėmis po atokiausius tuometinės Tarybų Sąjungos kampelius, ir didžiausiomis, iškiliausiomis kelionėmis po pasaulį, susitikimais su žymiausiais muzikos atlikėjais. “Visi šie metai man brangūs, ir kiek jėgos leis, atiduosiu jas orkestrui”.

- Orkestre sklinda legendos apie Jūsų pareigingumą…

- Kažkaip šis bruožas išsiugdė. Gal tai mano kartos ypatybė. Šiaip nors esu cholerikas, bet pyktis greit išblėsta. Esu gana pastovus ir gyvenime nesiblaškau.

- Dirbat ir pedagoginį darbą.

- Anksčiau jaunystėje kaip ir daugelis maniau visas jėgas skirti grojimui. Tačiau gyvenimas kai ką pataisė. Ką tik susibūrusiame orkestre etatų nebuvo, reikėjo pragyventi. Be to, atsirado šeima ir įsipareigojimai jai. Baigęs Konservatoriją, gavau paskyrimą į J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją (dabar Vilniaus konservatorija). 37-eri metai, kai čia dirbu. Iš čia valgiau duoną, o orkestre sėmiausi dvasios peno. Stengiuosi kiek įmanoma geriau derinti abu darbus. Po gastrolių tenka intensyviau padirbėti su studentais.

- Tais laikais, kai beveik visi sėdėjo už geležinės uždangos, orkestras gastroliavo po Vakarų Europą. Ar tai nesugadino žmonių, neišlepino, ypač jaunimo?

- Išlepino. Jie atėjo jau į susiformavusį kolektyvą. Nenorėčiau girtis, bet jie, manau, nepatyrė tokio sunkaus darbo, kai reikėdavo valyti, krapštyti kiekvieną natą.

- Ar savo gyvenime norėtumėte ką nors pakeisti?

- Nemanau. Eičiau ta pačia linkme. Man visuomet prie širdies buvo kolektyvinis muzikavimas. Mėgau kvartetą.

- Esate muzikavęs ir kitokios sudėties ansamblyje?

- Kažkada orkestre turėjome savo styginių kvintetą. Nemažai su juo esame groję Lietuvoje. Vėliau su amžiumi darėsi vis sunkiau. Išsibarstėm…

- Buvote ir orkestro inspektoriumi…

- Penketą metų. Tai sunkios ir nepavydėtinos pareigos. Be to dar, pedagoginis darbas, šeima - tiesiog visko neaprėpsi.

- Pamenate pradedantį S.Sondeckį, koks jis buvo?

- Buvo jaunas, lieknas. Ir ypač darbštus. Ir šiandien jis toks. Maestro jubiliejaus proga norėčiau palinkėti sveikatos. Manau, pamainos jam tiesiog nėra.

- Kokį įspūdį kažkada Jums paliko pirmosios orkestro gastrolės užsienyje?

- Mes iš tiesų gastroliavome su daugeliu žymiausių pasaulio muzikų, ir įsimintinų gastrolių buvo daug, bet 1977-ieji - pirmos didžiosios orkestro kelionės po Vokietiją ir Austriją - daugiau negu 20 koncertų. Tuomet grojome su G.Kremeriu ir T.Grindenko. Vakarų pasaulis ir didžiosios koncertų salės tiesiog pritrenkė. Nepamirštama ir koncertinė turistinė kelionė laivu į Kanadą. Dvi savaitės pirmyn, vienas koncertas, ir dvi savaitės atgal. Beje, mes ir laive koncertavome. 1971 metais įsimintina kelionė į Kubą…

- Muzikantai dažnai vartoja terminą “paskęsti muzikoje, pasinerti į muziką”. Kaip visa tai suderinama su kasdieniu darbu?

- Kasdienis darbas - tai tik sustatinėjimas visko į savo vietas. Pasinerti į muziką tegalima scenoje, kai yra publika. Man džiugu, kad ir dabar yra daug tokių koncertų, kai išėjęs iš scenos gali pasakyti, jog atidavei visas jėgas vardan tikros muzikos.

 

Algirdas Paukštė
Kameriniame orkestre Algis jau 19 metų. Trečiakursis V.Radovičiaus specialybės studentas orkestranto karjerą pradėjo 1979-aisiais. “Mane “apiformino” puse etato, taigi viena koja jau buvau “grabe”.

- Algi, gastrolių skonį pajutai dar studijuodamas. Tai tikriausiai labai… patogu studentui?

- Grodavome labai daug. Tai buvo tiesiog salių šturmas. Važinėdavome po 4-5 kartus per metus ir grieždavome penkias, o kartais ir septynias programas. Visi supratome, kad būtent šios gastrolės atverdavo kelius į užsienį. O gastrolės tada trukdavo net po pusantro mėnesio. Na, o dėl studentavimo - būdavo ir tokių atvejų (bet retai), kad į gastroles neimdavo. Tuomet važiuodavo vyresnieji. Man dar viskas buvo prieš akis.

- Tavo kelią į muziką nulėmė tėvai?

- Abi mano seserys mokėsi muzikos. Vidurinioji Milda beveik 15 metų griežė kameriniame orkestre, todėl jos patarimai ateinant dirbti į kolektyvą man labai pravertė. Aš jau žinojau apie kamerinio gyvenimą. Be to, tėvai mėgo muziką, o ir patys muzikuodavo.

- Orkestre tu nenustygsti vietoje. Tai organizuoji trio, tai kvartetą, griežei duetą, neseniai ir oktetų vakarą surengei.

- Oktete griežė muzikantai iš visų trijų mūsų orkestrų. O dėl nenustygimo vietoje - man nesinori užsisėdėti vien orkestre. Nors dažniau organizuoti kokį ansamblį mums yra per didelė prabanga. Nepaprastai trūksta laiko. Bet kartą ar porą kartų per metus pagriežti kažkur kitur man malonumas. Tai lyg ir savotiškas apsivalymas.

- Girdėjau, kad grieži ne tik smuiku. Kažkur turi užsislėpęs gitarą. Ką ja groji?

- Seniau šiek tiek bandžiau ir klasiką, bet nedaug. Turėjau problemų ir su natomis. Kažkada dar M.K.Čiurlionio meno mokykloje atgaivinome senąjį ansambliuką “Bočiai”. Kai 1967 metais atvažiavęs į mokyklą užklydau į salę, išgirdau senuosius “Bočius”. Grojo jonika, elektrinės gitaros. Visi kliedėjo bitlais. Po kurio laiko “Bočiai” iširo. Prabėgus keleriems metams, drauge su G.Abarium, smuikininku Mikeliūnu, B.Valeika, A.Doveika (klarnetininku) ir dar keliais ėmėmės iniciatyvos ir sukūrėme savo grupę. Grodavome šokių vakarėliuose - ir mokykloje, ir Konservatorijoje. Teko groti ir su broliais Frankoniais. Pamenu atvejį, kai reikėjo apsispręsti - važiuoti į Pietų Afriką su Frankoniais ar į Prancūziją su kameriniu. Pasirinkau Afriką. Gaila, tos gastrolės neįvyko (Frankoniai kažkodėl paėmė ne mus, Konservatorijos studentus, specialiai toms gastrolėms praėjusius atranką, bet kitus muzikantus). Vykom į Prancūziją. Šiandien gitarą išsitraukiu, kai susėdę su bendraamžiais prisimename senus gerus laikus - “Hiperbolę”, V.Kernagį.

- Kuo gyvenime galėtum pasigirti?

- Žmonės skirtingai supranta pasiekimus. Man gyvenime labai svarbūs vaikystėje laimėti 1968 ir 1971 metų konkursai Čekoslovakijoje. 1968-aisiais mūsų mokyklos vaikai pirmą kartą važiavo į šį konkursą. Taigi buvome lyg pirmosios kregždės. 1980 metais tarprespublikiniame konkurse Minske laimėjau I premiją. Tai man ypač reikšmingas laimėjimas. Ir dar vienas - jau kulinarinis šedevras - žuvis balto vyno padaže su daržovėmis. Tik būtinai apie tai parašyk.

- Patiekalas!?

- Taip. Vienoje laidoje per televiziją apie Ispaniją išgirdau šį receptą ir pabandžiau pagaminti. Man jis taip patiko, kad dabar vieną kartą per savaitę palepinu šeimyną.

- Sakoma, gerai, kai paauglystė sutampa su kažkokiais laimėjimais…

- Kai antrą kartą tapau laureatu, net mokytojas T.Šernas vadino mane profesoriumi. Vėliau paauglystėje aistra žaisti krepšinį buvo didesnė, nei noras griežti smuiku. Kaip tik pradėjau mokytis pas V.Radovičių. Jis buvo daug atlaidesnis už T.Šerną. Koks tuomet jaučiausi laisvas! Žinoma, tai nėra gerai.

- Bet noro griežti nepritrūko?

- Visko buvo. Kita vertus, darbas kameriniame - didelis laimėjimas. Juk tuomet į užsienį nevažiavo nė vienas kolektyvas.

- Studentui tai buvo ir didelė materialinė paspirtis?

- Prie stipendijos 75 rubliai man buvo tikri pinigai. Be to, augau mažai pasiturinčioje šeimoje, o ir gyvenimas mokyklos internate (aš iš Švenčionių) nelepino. Taigi pasijutau savarankiškas. Ir merginą į kavinę jau pakviesti galėjau. Materialinis aspektas tuomet tikrai mane “nupirko”.

- Algi, ką reiškia būti menininku?

- Esu menininkas, kai groju vienas. Tiksliau, menininku jaučiuosi tada, jeigu pats kažką kuriu, organizuoju ansamblį.

- Gal dar ir muziką rašai?

- Turėjau galvoje interpretaciją. Esu daręs transkripcijas oktetui, duetui, parašiau W.A.Mozarto II koncertui kadenciją. Kažkada mokykloje lankiau ir kompozicijos klasę pas G.Vanagaitę.

- Mėgsti šiuolaikinę muziką?

- Gal kiek kitaip ją vertinu. Kartais klausydamas tokios muzikos pasigendu fantazijos, spalvų, efektų.

- Tavo dukra smuikininkė…

- Ji mokosi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje I.Armonaitės klasėje. Norėčiau, kad ji pasiektų daugiau nei aš. Džiaugiuosi, kad jai gerai sekasi, dukra turi gerą galvą.

- Teko griežti prie pulto stovint įvairiems dirigentams. Kaip manai, koks jis turėtų būti?

- Jis turi būti profesionalas ne tik technikos požiūriu. Geras psichologas. Būtų idealu, jei pats dirigentas būtų ragavęs orkestranto duonos. Jis turi gerai pažinti savo orkestrantus, domėtis, ką jie veikia, kuo gyvena negrodami orkestre. Protingai griežtas ir objektyvus, gerbiantis kolektyvą, pavyzdys muzikantams. Savo elgesiu, punktualumu.

- O maestro S.Sondeckis?

- Jis puikus diplomatas. Sugeba mobilizuoti orkestrą, nepaprastai darbštus, teisingas. Jis lyg mūsų tėvas. Pabara, bet per griežtai nebaudžia. Tolerantiškas. Man labiausiai imponuoja jo valingumas. Rodos, pasiekia gyvenime viską, ką užsibrėžia… Tikriausiai geriausia žmogaus savybė, kai jam gerai sekasi.

 

Vilija Breivienė
Baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklą, Vilija išvyko studijuoti į Maskvą pas prof. I.Bezrodną. Ten taip pat baigė ir asistentūrą stažuotę. Grįžusi į Lietuvą, dėstė M.K.Čiurlionio meno mokykloje, o vienu metu bandė derinti net keturis darbus - pedagoginį meno mokykloje, J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje bei orkestrinį Valstybiniame simfoniniame ir Lietuvos kameriniuose orkestruose. Tačiau supratusi, jog tai tiesiog nerealu, pamažu atsisakė mokinių, vėliau - Valstybinio simfoninio. Kurį laiką Vilija griežė ir G.Kėvišo kameriniame ansamblyje.

Ką reiškia būti orkestrantu? “Tai reiškia būti geru kareiviu, už Filharmonijos durų palikti visus “patinka-nepatinka” ir pasinerti į darbą”, - mano smuikininkė. Vilija sako, jog gyvenimas “ant ratų” jos nevargina. Sunkiausia namie palikti mažąjį sūnelį. Kelionių skonį smuikininkė pajuto dar vaikystėje. Mat Vilijos mama - geologė. Jos taip pat dažnai nebūdavo namie, istorija lyg ir kartojasi. Buvo laikai, kai mama imdavo Viliją į ekspedicijas. Neišblėstantys liko įspūdžiai iš kelionių po Vakarų Ukrainą - Podoliją, Padnestrę, Archangelską, ypač šiaurę - ledjūrį, nepaliestas žemes. Ten į du ir daugiau mėnesių trunkančias keliones Vilija imdavo smuiką ir grieždavo. Koncertuodavo net palapinėse.

Didžiausią įtaką Vilijos gyvenime turėjo prof. I.Bezrodnas. “Jei gyvenimas nebūtų lėmęs pažinti šio žmogaus, vargu ar būčiau tapusi tokia, kokia esu šiandien. Kiekvienas gyvenime patiria jausmą, jog kažko trūksta, kad esi lyg tu, bet kartu dar kažkoks ne toks, koks norėtumei būti - esi savimi nepatenkintas. Jis išugdė manyje moteriškumą. Profesorius iš šalies matė, ko man trūksta, ir parinkdavo tokius kūrinius, kurie padėdavo išlaisvinti viduje giliai tūnantį “aš”, mano jausmus. Tai buvo tarytum provokacija padedant muzikai. Mes, studentai, būdavome dažni jo namų svečiai. Išvažiuodamas profesorius neretai palikdavo mums savo namus. Tai buvo širdies, kūrybos žmogus, kartais net per geras kitiems”.

Kolegos sako, jog Vilijos požiūris į darbą ypač rimtas. “Gal net per daug, - šypsosi smuikininkė. - Gyvenime esu pernelyg drausmingas žmogus, todėl neretai dėl to nukenčiu. Nors… Galbūt šie būdo bruožai leido kryptingai siekti užsibrėžto tikslo…”

 

Vytautas Jacunskas
Griežti kameriniame orkestre kontrabosu - didelis laimėjimas. Juk bosų orkestre - tik du, o neretai koncertuose jie groja po vieną. Lietuvos kameriniame kontrabosais griežia Vytautas Jacunskas ir Vilimantas Martinėnas.

Vytautas Jacunskas orkestre nuo 1981 metų. Bestudijuodamas antrajame Konservatorijos kurse, V.Jacunskas griežė Nacionaliniame simfoniniame orkestre. Baigus studijas dar po metų buvo pakviestas į kamerinį orkestrą.

Gimtojoje Klaipėdoje mama, pastebėjusi, jog Vytautas turi gabumų muzikai, nusprendė leisti sūnų į muzikos mokyklą. Tėvai, be abejo, norėjo, kad vaikas išmoktų groti akordeonu. Deja, per stojamuosius pritrūko balų į akordeono klasę, todėl mokytojai pasiūlė pūsti trimitą arba griežti kontrabosu. Tėvai nusprendė, jog trimitas per sunkus muzikuoti instrumentas - vaikas dar plaučius sugadins… Geriau jau kontrabosas. Įsivaizduokit, kokį įspūdį rugsėjo 1-ąją šeimyniškiams padarė kontraboso gabaritai, juolab kad jie apie tai (be abejo, ir pats Vytautas) net nenutuokė…

Vėliau V.Jacunskas mokėsi Vilniuje, J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Konservatorijoje. Kaip šiandien apibūdintų savo instrumentą? “Kontrabosas - sunkus instrumentas, ypač fiziškai, - sako V.Jacunskas. - Nepaslankus, bet man mielas ir priimtinas”. Todėl pavydo smuikininkams muzikantas nejaučiąs. Muzika į savo verpetą įtraukė ir jaunėlį sūnų. “Jis jau susirgo šia liga”, - šypsosi V.Jacunskas. Penkiolikmetis kontrabosisto sūnus mokosi violončelės paslapčių M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje pas ilgametį buvusį kamerinio orkestro artistą, puikų pedagogą A.Palšauską. “Jau penkerių būdamas, jis sakydavo, jog nori griežti taip kaip tėtis. Šiandien su mokyklos trio, kvartetu sūnus jau sėkmingai gastroliavo Prancūzijoje, Švedijoje, aktyviai koncertuoja ir Lietuvoje.

Tarp įsimintiniausių V.Jacunskui muzikavimo momentų - 1976 metai, kai drauge su M.K.Čiurlionio meno mokyklos orkestru laimėjo aukščiausią apdovanojimą H. von Karajano konkurse, taip pat koncertas Berlyno filharmonijoje. Nepamirštamas įvykis - su A.Borodino kvartetu griežtas “Forelių” kvintetas, muzikuota drauge su pianiste Virsaladze, barokinės muzikos interpretatoriumi A.Liubimovu, smuikininke T.Grindenko…

 

Dainius Palšauskas
(Nuo teptuko varva dažai - bute remontas, todėl yra itin lakoniškas)

- Orkestras man - gyvenimo būdas tiesiogine šių žodžių prasme, nes tėvas Konstantinas Palšauskas jame grojo daugiau kaip dvidešimt penkerius metus, galima sakyti, aš jį pakeičiau šiame “poste”, kai jis išėjo dėstyti į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją. Mama Virginija Skaistė Palšauskienė jame ir dabar tebegroja. Maestro Saulių Sondeckį pažįstu nuo pirmos gimnazijos klasės - jis mane išugdė kaip ir daugelį orkestro narių. Dabar norėčiau tikėtis, kad mokytojo ir mokinio santykiai virto kolegiškais…

 

Algimantas Nemanis (altas)
Į orkestrą atėjo 1975-aisiais, būdamas antrojo kurso studentas. Vėliau dėl šeimyninių aplinkybių kuriam laikui buvo “pabėgęs” į “konkuruojančią firmą” - dirbo Nacionalinio simfoninio orkestro altų grupės koncertmeisteriu. “Visą laiką sieloje buvau su Lietuvos kameriniu orkestru, ilgėjausi susigyvenusio kolektyvo, geros mūsų kompanijos: kamerinę muziką subtiliai atlikti gali tik bendraminčiai; galvojau apie kolegas, savo mokytoją - koncertmeisterį Petrą Radzevičių, nepakeičiamą beveik nuo pat orkestro atsiradimo dienos…” Apie 1992-uosius grįžęs į kamerinį, A.Nemanis sako, kad orkestras yra atskira, ypatinga gyvenimo terpė, tam tikras gyvenimo būdas, kurio pasiilgsti per atostogas. Į kitą kolektyvą nepaviliotų nė geresnė duona, nors pinigų auginant dvi dukras niekuomet ne per daug: altistas perrašinėja gaidas orkestrui, turi sodą, mėgsta grožį ir gėles. Apie savo vietą orkestre dalytis mintimis nepanoro - “tegu tai daro kiti”.

Nors jau seniai išaugo iš mokiniško amžiaus, maestro S.Sondeckį ir dabar laiko mokytoju - “jo žodis šventas - taip orkestre esam sutarę…” Labiausiai imponuojančios dirigento savybės? “Atkaklumas, ištvermė, diplomatija ir strateginis mąstymas”.

Vytautas Galvydis
Konservatorijoje grojo kameriniame orkestre, 1979 metais atėjo į LKO, be kurio dabar savo gyvenimo neįsivaizduoja. Daugybę metų negali atsižavėti maestro S.Sondeckio “darboholizmu” - “jam niekas neegzistuoja, tik darbas”. Turėdamas laisvo laiko, mėgsta važiuoti į sodybą prie Strėvos, už Trakų. Kai būna sunku, save guodžia sakydamas: “Niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi ir viskas praeis”.

 

Algirdas Straižys
Nuo antrojo Muzikos akademijos kurso su LKO važinėja, anot jo, po sibirus ir maskvas. Oficialiai pradėjo groti 1982 metais. Orkestrą laiko darbu, kuris yra ir gyvenimo būdas. “Nepasiduoda provokacijai” apie anoniminį milijonierių, kuriantį savo orkestrą ir dideliais pinigais viliojantį muzikantus iš LKO. Maestro S.Sondeckį vadina šefu ir tvirtina, kad šis talpus žodis apima visas santykių sferas.

Tikriausiai mažai kas žino, jog Algis muzikavęs su instrumentiniu ansambliu “Saulės laikrodis”, buvo festivalio “Gintarinė triūba” laureatas, bendradarbiavo su dainininke G.Jautakaite, o dar anksčiau - M.K.Čiurlionio meno mokykos ansamblyje - šokių vakarėliuose mušė būgnus. Sako, vietoj lazdelės tada labai gerai pagelbėdavo violončelės kojelė… Vienas iš jo pomėgių - džiazas. “Gerai, kad orkestre turiu bent vieną bendramintį šia tema - Zbignevą Žilionį”, - džiaugiasi Algis. Dar keletas jo pomėgių - trys automobiliai, iš kurių mylimiausias paskutinis - daugiau nei dešimties metų "Toyota" markės džipas, ir… pypkė.

Beje, A.Straižys - vienintelis violončelininkas Lietuvoje, kuriam teko griežti prie pulto stovint pačiam H. von Karajanui. 1976-aisiais, kai M.K.Čiurlionio meno mokyklos kamerinis buvo pripažintas geriausiu orkestru H. von Karajano konkurse, iš įvairių orkestrų koncertmeisterių buvo sudarytas orkestras, kuriam dirigavo didysis Maestro. “Įspūdis buvo pritrenkiantis. Visi sėdėjo tarsi užhipnotizuoti, dirigento įtaigos paveikti”, - prisimena A.Straižys.

Kaip apibūdintų orkestrantą? “Nuo… iki”. Į šią sąvoką gali sutilpti daug kriterijų, ir neretai malonumo būna mažiau nei darbo. Tačiau dažniausiai jis atsiperka.

Šiandien violončelininkas jau gali didžiuotis dešimtmečiu sūnumi Vytuku, pasukusiu pianistės mamos pėdomis ir vasarą tapusiu Tarptautinio jaunimo konkurso “Jūrmala ‘98” laureatu. “Sūnaus laimėtas konkursas man buvo didelė staigmena. Paskambinęs iš Jūrmalos, sūnus paklausė: tėti, ar žinai, kurią vietą laimėjau? Aš juokaudamas sakau - pirmą. Pasirodo - atspėjau!”

 

Vida Tankevičienė
Orkestrą vadina savo gyvenimu, nes ten praleidžia didžiąją gyvenimo dalį. Prisipažįsta niekada negalvojusi apie galimybę pakeisti darbą, anot jos - yra dalykų, kurių nenupirksi už pinigus. Vyras taip pat smuikininkas - griežia M.K.Čiurlionio kvartete: “Geriau, kai šeimoje yra du muzikai, negu būtų skirtingų profesijų žmonės, - vienas kitą suprantame ir papildome, lengvai įsigyvename į kito problemas”. Apie maestro sako: “Vadovas yra vadovas, nuo studijų laikų pripratę, kad jis mums kaip tėvas”. Nors visko pasitaiko, ašaros “nulieti” dėl dirigento pykčio dar neteko. Kiek leidžia galimybės, stengiasi domėtis mada ir skirti dėmesio savo išvaizdai. Neturi ne tik nuosavo dizainerio, bet ir siuvėjo - perka gatavus įvairių firmų drabužius. Paskutinė perskaityta knyga - Susanos Kubelkos romanas “Šiandien madam pareis vėliau”. Mėgstami autoriai E.M.Remarkas ir E.Malūkas. Dažniausiai klausosi klasikinės muzikos, ypač mėgsta Bachą. Vairuoja automobilį BMW; didelių incidentų su policija dar nepasitaikė.

 

Borisas Traubas
Orkestro koncertmeisteris muzikinę karjerą kameriniame orkestre pradėjo 1966 metais, pačiame paskutiniame antrųjų smuikų pulte. Nemažai laiko turėjo praeiti, kol įgyta patirtis, įdėtas darbas bei maestro pasitikėjimas savo mokiniu (B.Traubas - S.Sondeckio auklėtinis nuo pirmųjų žingsnių) buvo vainikuotas primarijaus titulu. Tiesa, šalia kamerinio orkestro buvo dar ir simfoninis, bandytas ir pedagoginio darbo skonis. Šiandien B.Traubas greta orkestro muzikuoja trio drauge su violončelininku D.Kaplūnu bei pianistu L.Melniku. Be muzikavimo, kurį primarijus kažkada pavadino savo aistra, kasdienybe ir darbu, dar vienas pomėgis - orkestravimas. Jo orkestrui pritaikytu A.Dvořako “Polonezu” buvo sužavėtas garsusis M.Drobinskis. Maestro S.Sondeckis orkestro koncertmeisterį apibūdina kaip “kūrybišką, originaliai, kartais net netradiciškai mąstantį” muziką. Juk daug kas sako, jog orkestrų koncertmeisteriai būna nuobodūs pedantai…

 

Žilvinas Malikėnas ir Ričardas Vytas
- orkestro “biblioteka”. Tai jų atsakomybės dėka kiekvienas scenoje (Vilniuje ar svetur) randa laiku ir tvarkingai išdėliotas reikiamas natas. “Maestro sukaupęs ypač didelę biblioteką, ir kiekvienas galėtų pavydėti tokios kūrinių gausos bei jų susisteminimo”, - sako Žilvinas ir Ričardas.

Kameriniame orkestre Žilvinas griežia nuo 1987 metų. Muzikos mokytis jį paskatino tėvai, “matyt norėdami, kad kuo mažiau turėčiau laisvo laiko dykinėti, na ir, žinoma, pastebėję, jog turiu klausą”. Baigęs M.K.Čiurlionio meno mokyklą, Žilvinas studijavo Maskvos konservatorijoje pas garsų pedagogą I.Bezrodną. Įdomi smulkmena - sūnaus griežimas paskatino tėtį susidomėti smuikų meistryste. Šiandien, anot orkestrantų, sąžiningam meistrui ramia širdimi smuiką patiki ne vienas muzikantas, o kažkas jau griežia ir jo paties sukurtais instrumentais. Pats Žilvinas sako, jog nėra prikišęs rankų prie smuikų meistrystės. “Aš tikriausiai neturiu tokios auksinės kantrybės kaip tėtis. Vienintelis mano padėjimas - tai smuiko garso išbandymas”.

Greta orkestro Žilvinas yra griežęs ne viename kameriniame ansamblyje, soliavęs su kameriniu orkestru ne tik Lietuvoje, bet ir Japonijoje, Vokietijoje.

Ričardo muzikinę klausą kažkada ankstyvoje vaikystėje pastebėjo ne bet kas, o tolimas močiutės giminaitis iš Ukrainos - popas. Tuomet jis ir išpranašavęs: “Bus Ričardas muzikantas”. Bėgant metams, šie žodžiai pildėsi - B.Dvariono muzikos mokykla, Konservatorija, kur Ričardas mokėsi pas šiandien jau kolega tapusį prof. P.Radzevičių, atvedė jį į Lietuvos kamerinį. Orkestre R.Vytas griežia nuo 1984 metų.

Požiūris į darbą? “Niekur kitur, išskyrus kamerinį, nedirbau. Tai jau šį tą pasako. Apskritai esu standartinis vyras, apie kurį šiandien rašo kone kiekvienas žurnalas. Kaip ir daugeliui, darbas man yra šiek tiek svarbesnis nei šeima”.

Vienas iš R.Vyto pomėgių - istorija. “Yra žmonių, kurie dairosi į priekį, o yra tokių, kurie mėgsta atsigręžti į praeitį. Aš iš pastarųjų. Norisi pajusti laiko tėkmę, jo dvasią, kažkieno nueitą kelią, galų gale palyginti visa tai su šia diena. Taikliai pasakyta viename rusiškame posakyje: “Palyginimuose gimsta pažinimas”.

 

Vilija Pranskienė
Vilijos šypseną jau pastebėjo ne tik kamerinio orkestro gerbėjai - ne vieną kartą ją yra užfiksavę foto ir televizijos kamerų objektyvai. Sako, 1990-alsiais gastrolių su M.Rostropovičiumi metu ja susižavėjo ir didysis violončelės Maestro. Po pirmosios repeticijos vakare, jau ankstyvą kitos dienos rytą susiradęs Vilijos kambarį viešbutyje, Maestro M.Rostropovičius telefonu išsakė jai komplimentus. Nuo to karto kiekvienų bendrų su orkestru gastrolių metu jie jau susitinka kaip geri bičiuliai: garsusis violončelininkas visuomet simpatišką smuikininkę išskiria iš kolektyvo.

Dar Kaune, J.Naujalio meno mokykloje, mokytojai sakydavo, jog Vilija scenoje išsiskiria savo artistiškumu. “Artistas scenoje turi šypsotis, už jos ribų palikdamas visus gyvenimo nesklandumus. Scenoje turi atrodyti visuomet pasitempęs, nes kamerinis orkestras - tai ne pilka orkestrantų masė. Visi esame kaip ant delno”.

Vilija mano, jog griežimas kameriniame orkestre ne tik svarbus, bet labai malonus ir įdomus darbas. “Tai kiek specifinis požiūris, nes malonumą galime patys įžvelgti daugelyje dalykų, svarbu, kokia kryptimi į tai pažvelgsime. Sudėtinga todėl, jog neretai tenka laviruoti tarp šeimos ir orkestro, kartais tai vienam, tai kitam skiriant daugiau dėmesio”.

Vyresnioji šešiametė Vilijos dukra Ieva jau antrus metus rankose laiko smuiką. Vaikišku smalsumu jai nenusileidžia ir trejų metų Marija. Bandydama pamėgdžioti vyresnę sesutę, Marija jau “nugrojo” ne vieną stryką. “Manau, jog į savo vaikus reikia įdėti tai, ką pats geriausiai sugebi”, - mano Vilija.

 

Silvija Maceikaitė
arba tiesiog visų vadinama Silvutė. Orkestre griežia nuo 1991 metų. Ji - dviejų pripažintų smuiko pedagogų auklėtinė: mokėsi pas prof. S.Sondeckį ir prof. J.Urbą. Tarp profesinių Silvos laimėjimų - Respublikinio konkurso laureatės (1985 metais - I premija) vardas, griežta Pasaulio moterų orkestro seminaruose, su solinėmis programomis lankytasi Rusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Austrijoje, Japonijoje, griežta įvairios sudėties kameriniuose ansambliuose - duetuose, trio, kvartete, su “Vilniaus mušamaisiais”, koncertuota soliuojant su savu kameriniu bei Nacionaliniu simfoniniu orkestru, muzikuota pirmajame “Atžalyne” ir t.t.

Smulkutei Silvai pavydi ne vienas orkestrantas. Mat ji sugeba puikiai sutilpti ir gerai išsimiegoti susirietusi į kamuoliuką ant autobuso sėdynės. Daugelis ją vadina orkestro siela. Ji puiki aktorė, jaučianti humorą - net orkestro vyrai pripažįsta, kad Silvutė genialiai moka papasakoti ar net suvaidinti anekdotinę situaciją. Tarp daugybės Silvos atskleistų ir neatskleistų talentų (juos smuikininkė sakosi paveldėjusi iš mamos, B.Dvariono muzikos mokyklos pedagogės N.Maceikaitės, ir lituanistės močiutės) - mokėjimas puikiai improvizuoti tiek skambinant fortepijonu, tiek dainuojant įvairiais stiliais - ne vienas kolega buvo nustebęs, išgirdęs jos balsą. Lengvai bendraujanti Silva turi daugybę pažįstamų ir draugų įvairiose šalyse, todėl niekas nenustemba, kai kartais po gastrolių, turėdama keletą laisvų dienų, Silva “užsibūva” kur nors... tarkim, Švedijoje. Paklausta, ką jos gyvenime reiškia kamerinis orkestras, ji pirmiausia kalbėjo apie jame dirbančius žmones (ir, be abejo, su humoru): “Tai žmonės - broliai ir sesės, dėdės ir tetos, kurie vienas kitą pažįsta net iš žingsnių”, - ir čia pat jau rimčiau, kaip ir visi, pridūrė: “Tai lyg viena šeima”.

 

Zbignevas Žilionis
Kameriniame griežia nuo 1973 metų. Kelias į muziką nebuvo atsitiktinis. Tėtis - profesionalus smuikininkas, prieš karą baigė Kauno konservatoriją, dirbo Radiofone, apie 30 metų griežė Operos ir baleto teatre. Tėvo pėdomis pasuko ir abu sūnūs. Šešeriais metais vyresnis brolis, kaip ir pats Z.Žilionis, užaugo globojami maestro S.Sondeckio. “Jo įtaka mano gyvenime tikrai didelė. Visuomet imponavo maestro valingumas, kryptingas tikslo siekimas, platus akiratis ir tiesiog žmogiškumas. Tai iš tiesų neeilinis menininkas, puikus strategas. Dar vaikas būdamas žavėjausi, kaip puikiai maestro valdo fortepijoną. Jis viską akompanuodavo man pats”, - prisimena smuikininkas.

Didžiausias Z.Žilionio pomėgis - džiazas, ypač meinstream stilius. Būtent jis leido smuikininkui pažinti, o vėliau ir pamėgti dar vieną instrumentą - mušamuosius. Drauge su broliu, kurį daugelis žino kaip puikų vengrų muzikos atlikėją, muzikuota ir džiazo festivaliuose - 1-ajame tarptautiniame Talino, Elektrėnų festivaliuose. “Kažkada net nenumaniau, kad griešiu kameriniame orkestre. Labai mylėjau džiazą ir maniau, kad visą gyvenimą jį grosiu. Kamerinė muzika, anksčiau buvusi nežinomas man baras, tapo mano gyvenimu”, - sako Z.Žilionis.

 

KVARTETAS ORKESTRE
Irma Bakševičienė (tarptautinio H.Elerio konkurso I premijos laureatė),
Ramūnas Zakaras ir Dainius Misiūnas - jauniausi orkestro šeimos nariai. Tai tarytum kolektyvas kolektyve, nes visi jie ir Dalia Suraučiūtė greta orkestro dar griežia kvartete.
Kažkada prof. S.Sondeckis svajojo, kad kameriniame orkestre gyvuotų dar ir kvartetas. Irma, Ramūnas ir Dainius besimokydami Muzikos akademijoje drauge su smuikininke E.Orlenyte (vėliau išvykusia į JAV) sėkmingai koncertavo kaip LMA, vėliau LMD ansamblis. Šiandienis kvartetas, vadinamas Dailės muziejaus kvartetu, yra dalyvavęs ne vienoje programoje - ir kultūros paveldo, ir “Baroko kelio” ir kt. “Kamerinė muzika tokia graži, jog jos tiesiog neįmanoma negriežti”, - mano muzikantai.

 

Eugenijus Urbonas
Orkestre nuo 1972 metų. 1973-1988 metais buvo ir kamerinio orkestro primarijus.

Daugelis orkestrantų tiesiog įsitikinę, kad jeigu scenoje negriežia E.Urbonas, orkestre tarsi kažko trūksta.

Kai po karo tėvai nupirko trofėjinį “Blütnerį” ir paklausė Eugenijaus, kuo šis norėtų būti - pianistu ar smuikininku, jis lyg pirštu į dangų duręs atsakė - smuikininku. Taip ir prasidėjo muzikos kelias - nuo muzikos mokyklos iki prof. V.Radovičiaus klasės Konservatorijoje. Čia ir buvo laimėta 1-oji premija tarprespublikiniame kvartetų konkurse Rygoje, kuriame greta E.Urbono griežė anksčiau buvę kamerinio orkestrantai L.Gordonaitė, A.Pšibilskienė ir A.Šivickis. “Man labai patiko kvartetinė muzika, todėl kurį laiką svarsčiau, ką pasirinkti - orkestrą ar kvartetą”. Ilgą laiką E.Urbonas muzikavo trio drauge su prof. S.Sondeckiene bei pianiste H.Radvilaite, griežė ir solines programas su kameriniu orkestru. “Ne taip paprasta buvo suderinti gastroles, įtemptą darbą orkestre su kita muzikine veikla - kameriniais ansambliais ar įrašais. Be to, 1972-1978 metais dirbau M.K.Čiurlionio meno mokykloje, apie dešimtį metų dėsčiau Konservatorijoje. Grįžus iš gastrolių, tuoj pat pasipildavo skambučiai: dėstytojau, jau grįžote? Kada bus pamokos? Rytais keldavausi ir su siaubu galvodavau: Dieve, kaip čia viską suspėti? Šiandien mes esame kur kas laisvesni nei anuomet”, - prisimena smuikininkas.

Kolegos sako, jog E.Urbonas turi unikalią atmintį, nepaprastų matematinių sugebėjimų. Daug kas jį vadina vaikščiojančia enciklopedija. Jei kalbama apie kokį nors kūrinį, E.Urbonas visuomet būna girdėjęs ne vieną jo interpretaciją. Mėgsta dailę, todėl kone iš kiekvienų gastrolių parsiveža įvairiausių albumų ar knygų apie meną. Gali valandomis “užstrigti” kur nors knygyne. Ne vienas iš orkestrantų pripažįsta, jog E.Urbonas turi puikų humoro jausmą. “Visas mūsų gyvenimas panašus į humorą. Humoras - tai juk tiesos sakymas”, - filosofiškai mąsto smuikininkas. Kai kolegos ypač pavargsta gastrolėse, kai nesiseka ir visi suirzę, E.Urbonas visada paguos, tarsi išelektrins susidariusią slogią atmosferą. Galų gale visi žino jo pamėgtą frazę: “Vis geriau, negu…”

“Kamerinis orkestras - puikus kolektyvas. Manau, jog tai mūsų maestro nuopelnas. Jis sugeba suvienyti skirtingų pažiūrų, amžių žmones, uždegti juos darbui”. Tėčio pėdomis sėkmingai seka dukra Monika. Devintokė M.Urbonaitė - jau dviejų tarptautinių konkursų laureatė.

 

Kuriozai (iš kamerinio gyvenimo)
Vyksta televizijos transliacija Maskvai. Orkestras scenoje pradėjo griežti G.F.Händelio Pasakaliją. Staiga visi nuščiūva - boso partija sklinda iš užkulisių. Kažkas pavėlavo į sceną…

Koncertas Archangelske. V.Jacunskas pamiršo koncertinius batus. “O mano batai buvo kažkokie šviesūs, beveik geltoni. Prisiminiau kito kolektyvo orkestrantų patirtį. Ant savo batų apsiaviau juodas kojines ir laukiu išėjimo į sceną. Kolegos stovi, juokiasi. Prieina maestro S.Sondeckis ir klausia: “Ko tokie linksmi?” Niekas nieko nesako, o S.Sondeckio akys nukrypsta į mane ir besileidžiantis žvilgsnis sustoja ties mano kojomis… Šypsena dingsta. “Vytai, tu ką, su veltiniais į sceną susiruošei”, - klausia priblokštas maestro…”

Koncertas Paryžiuje. Orkestro programoje - M.K.Čiurlionio Preliudai ir Variacijos lietuvių liaudies dainos tema “Bėkit, bareliai”. Kažkaip atsitiko, kad vieni pradėjo griežti Preliudus, kiti “Barelius”. Tai bent liaudies daina išėjo. Po pirmos variacijos vis dėlto laimėjo tie, kurie griežė “Bėkit, bareliai”.