Pradai, nūdiena, prasmė

1998 Nr. 16 (249), Algirdas Vyžintas

Jono Švedo 90-osioms gimimo metinėms (1908 10 09 - 1971 10 15)

Lietuvių tautinio meno puoselėtojas, kompozitorius, pedagogas, dainų ir šokių ansamblio “Lietuva” įkūrėjas bei ilgametis vadovas J.Švedas paliko mus eidamas vos 63-iuosius savo gyvenimo metus. Kai galvoji apie šio menininko lemtį, prisimeni, kad jo gyvenimas buvo be galo įtemptas, kupinas nerimo ir dvasinių išgyvenimų, net kančių - nuo Ylakių - vaikystės miestelio, Klaipėdos - studijų, jaunystės miesto iki Kauno ir Vilniaus - gyvenimo ir kūrybos brandos. Tokia buvo epocha, toks XX amžius, kuriame daugiau okupacijos, mažiau laisvės ir nepriklausomybės.

Vargu ar apsiriktume pastebėdami, jog okupacijos metai, ansamblio kūrimas ir jo balansavimas tarp “būti” ar “nebūti” pagreitino J.Švedo kelionę Anapilin. Ne paslaptis, kad kurdamas tokio tipo ansamblį ir jam vadovaudamas, J.Švedas patyrė daugiau nerimo bei sielvarto negu džiaugsmo. Džiaugėmės mes, to meto klausytojai ir žiūrovai, o vadovui teko nerimo dienos ir naktys, paskutiniaisiais veiklos metais - netgi teroras, spaudimas rengti tokias programas, kurios visiškai neatitiko meno vadovo nuostatų.

Vis dėlto išvydome tai, ko itin reikėjo - folklorišką, lietuvišką, truputį stilizuotą, nebūtą negirdėtą ansamblį. Galime tik įsivaizduoti, jeigu J.Švedui būtų buvę lemta dirbti Nepriklausomybės sąlygomis...

Karai, nelaisvės metai, valdančiųjų pretenzijos… O reikėjo išlaviruoti. Ką? Ogi lietuvybę, tautiškumą! Kiekvienu koncertu priminti Lietuvos gyventojams, kas buvome, kas esame, priversti susimąstyti ne vieną to meto miesčionį, skeptiką, pagaliau ir sovietinį ar vokiškąjį okupantą - kas vis dėlto mes… Ansamblio pasirodymai pažadino savo meto inteligentiją, primindami grėsmingą liaudies meno vertybių praradimo pavojų. Bandai suvokti, kad Liaudies ansamblio pradžia buvo liaudies meno renesanso pradžia, kad vis daugiau žmonių atsigręžė į tautines vertybes.

Juk nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos metų nutrūko natūralaus folkloro raiška. Pokario metų kaimas sparčiai tuštėjo: vieni į Sibirą, kiti į miestą, treti į kolchozus… Senąsias kaimo dainas pakeitė tremtinių ir partizanų dainos. Kaimo folkloro daigai vienur kitur kalėsi mieste, bet tai nebebuvo natūralu. Be to, kiekvienas ryškesnis judėjimas buvo nuolat slopinamas. Todėl manytume, jog Liaudies ansamblio apsireiškimas tomis 1941-ųjų sąlygomis buvo itin reikšmingas, gal net lemtingas. Reikėjo tokio meninio vieneto, kuris sugebėtų pateikti liaudies kūrybą scenoje ir kurio interpretacija atitiktų lietuvišką tautinę dvasią. Be abejo, tai įžvalgi ir drąsi mintis, turint omenyje to meto sąlygas. Tai priklausė visų pirma nuo J.Švedo asmenybės. Pajusti liaudies muzikos instrumentų išnykimo grėsmę, iškelti juos į atlikėjiškąją veiklą, surasti gyvą dainų ir šokių ansamblio raiškos formą, protingai reguliuoti meninį turinį su jo dvasinių savybių visuma - tai unikalus reiškinys, kuriam apibūdinti tiktų pasiaukojimo ir heroizmo sąvokos. (Visi žinome J.Švedo atsidavimą tautinei kultūrai, jo profesionalumą ir sveiką užsispyrimą.)

Vienas iš ryškiausių J.Švedo, meno vadovo, bruožų - išlaikyti ansamblį lietuviškai tyrą, liaudišką, su visa mūsų krašto regionų maniera, intonacija, dialektu, apranga, su viskuo, kas artima kaimo ar miesto žmogui ir visa tai jautriai įprasminti scenoje. Bandai suprasti, kodėl J.Švedas ilgą laiką ansamblyje vengė autorinės - savo kolegų - kūrybos, o kolektyvą tarsi laboratoriją nukreipė liaudies menui, o ne kompozitorių kūrybai eksperimentuoti. Pirmieji bandymai - pagal liaudies dainininką, muzikantą… O jų dešimtys! Ir atsargiai, oi kaip atsargiai taikė bet kokias harmonizacijas, vakarietiškus jų dėsnius. Vėliau recenzentai rašys: “Atsižvelgiant į dabartinio laiko sąlygas, visai suprantamas ir pateisinamas tautosakos medžiagos apdorojimas, kai kuris jos pritaikymas dabarties kultūros reikalavimams, svarbu tik tai, kad liktų gyva folklorinė - liaudinė jos dvasia ir nebūtų sudarkyta liaudinė jos forma…” (Čia pasitelkiame J.Švedo kruopščiai rašyto Liaudies ansamblio darbo dienyno mintis. Literatūros ir meno archyvas. Fondo Nr. 394).

J.Švedas vaizdžiai nupiešė pastangas siekti ansamblio liaudiškumo bei savitos atlikimo manieros:

“Kai kas sako: kuriems galams valgyti košę mediniu šaukštu, kad geriau metalinis, kam vargti su muziejiniais instrumentais, kad turime ištobulintas simfoninio orkestro priemones… Tačiau mes esame giliai įsitikinę, kad liaudies muzika turi ne mažiau susikristalizavusio grožinės tiesos turinio negu individualinė kultyvuotoji muzika. Jos kukliose formose ir priemonėse slypi didelė dalis būdingiausių savybių. Brangindami savo senovės kultūrą, buvome palikę bejėgiai kovoti prieš nebesulaikomą jos nykimą. Tad Liaudies ansamblis ir užsimojo valdžiai parodyti nykstančius mūsų tautos papročius, dainas, instrumentinę muziką ir šokius (…). Mūsų uždavinys - ieškoti liaudinių išraiškos priemonių. Todėl nuolat tenka griebtis įvairių eksperimentų. Vieną dieną dainuojame vienu balsu kaip dzūkai, kitą - pritardami (tūravodami) kaip aukštaičiai, o kai kuriais atvejais tarimą tenka net harmonizuoti liaudiniu būdu (…).

Liaudies instrumentai dar nepakankamai ištirti - tenka patiems tyrinėti. Žmogus gauna instrumentą ir pats juo eksperimentuoja, ieško priemonių reikiamam garsui gauti. Visas kolektyvas dirbame solidariai ir išraiškos būdo ieškome tol, kol mums pasirodo, kad liaudinį išraiškos charakterį atitikome. Repetuojant ansamblio dalyvių akys tai juokiasi, tai verkia - tai pareina nuo dainos nuotaikos. Mūsų pastangos perduoti jausmą eina ligi sugestijos. Įsijautimas į atliekamą kūrinį pas mus dainininkui svarbesnis už balso duomenis ir išsilavinimą, o muzikantui - už savojo instrumento techninį apvaldymą (…).

Apskritai jokios konservatorijų konstitucijos mums nėra evangelija, bet tai, ką lietuvis jaučia, ką mėgsta, ką supranta. Yra dalykų, kurių Vakarų Europos muzikos priemonėmis visai negalima pavaizduoti. Europinė prizmė kai kada deformuoja mūsų buitį: daug reiškinių įgauna visai kitą reikšmę. Yra tikra, kad senajai lietuvių muzikai, dėl kurios apibendrinimo dar ir mūsų specialistai nesutaria, nesurandame priemonių įsprausti į Vakarų Europos muzikos rėmus. Antai mūsų muzikai būdingos senovės graikų gamos, kurių Vakaruose nerandame. Vakarai žino horizontalinę polifoniją ir visai nežino vertikalinės polifonijos, sutinkamos mūsų skudučių muzikoje. Variantų sistemą lietuviai visai kitaip perduoda (…)”.

J.Švedo asmenybėje ryškiai juntamos menininko ir mokslininko paralelės. Meno vadovo pozicija - atvira, polemiška, demokratiška. Jis nuoširdžiai naudojosi Tautosakos archyvo direktoriaus prof. dr. J.Balio patarimais, kvietė į ansamblį prelegentus: prof. B.Sruogą, nes žmonėms reikėjo daugiau žinoti apie lietuvių dainų poetiką, prof. M.Biržišką - reikėjo daugiau žinoti apie darbo dainų genezę, jų esmę, prof. V.Mykolaitį - apie liaudies dainų ir individualiosios kūrybos santykius, J.Čiurlionytę, Z.Slaviūną ir kitus mokslininkus - reikėjo suprasti senąsias sutartines, jų atlikimo būdus, muzikos instrumentus, mūsų muzikos santykius su kitų tautų menu ir t.t. Ir vis gilyn į liaudies meno reiškinius, į praeitį, iš kurios nutiesė gražų ir patikimą tiltą į ateitį.

Vyresniosios kartos ansambliečiai, o ir visi, kurie prisimena ano meto ansamblio pasirodymus miestuose ir miesteliuose, vieningai teigia: ansamblis niekada nebuvo bolševikų įrankis ar sovietinių ansamblių kopija. Jis be galo lietuviškas, liaudiškas, savas, užtat susilaukė tokio neregėto pasisekimo. Ir pokariu, nepaisant partinių ideologų reikalavimų kurti sovietinio turinio programas (kai kuriose jų buvo tokio pobūdžio kūrinių), ansamblis iš esmės ėjo savo užsibrėžtu keliu iki pat J.Švedo didžiojo konflikto su oponentais, kada pats sau prisiekė: gana, toliau taip negaliu! Ir atsisveikino su kolektyvu.

Po kiek laiko profesorius rašys savo mokytojui Juozui Žilevičiui: “…Ką groti, kaip harmonizuoti ir instrumentuoti? Kaip visa tai perkelti į sceną, kad nepranyktų liaudies dvasia, specifinis koloritas, kad užgrojus, uždainavus pakviptų lietuviškų pievų šieno kvapu… Ir šioje srityje kai ką pavyko išspręsti, o kai ką besprendžiant teko ir suklysti…

Ir vis dėlto savo didžiausia klaida laikau tai, kad po 22 metų darbo, ieškojimų, laimėjimų ir klydimų teko pasitraukti, nes nenumačiau, kur link pučia naujų laikų vėjai. Jie pūtė dekoratyvine, pramogine - virtuozine, išoriškai efektinga linkme, o aš buvau įsimylėjęs mirštančias tradicijas, graudų liaudies dainų lyrizmą, truputį naivų liaudies humorą ir nesudėtingą, bet kaip krištolas aiškią miniatiūrinę formą (…). Ansamblis išoriškai sublizgėjo naujais (kartais per daug sudekoratyvintais) rūbais. Atsinaujino kolektyvas, ištobulino virtuoziškumą, tačiau man atrodo, kad iki šiol nerado lietuviško liaudiškumo paslapties…” (Laiškai J.Žilevičiui // Jonas Švedas. P. 239).

Taigi Liaudies ansamblis buvo vienas esminių J.Švedo kūrybinės veiklos barų, davęs impulsą dešimtims tokio pat pobūdžio meno kolektyvų. Kita veiklos sritis - muzikinė kūryba, liaudies dainų harmonizacijos, kurių principai atitinka Liaudies ansamblio dvasią. Kompozitorius padėjo tvirtus pamatus tolesniam liaudies instrumentinės muzikos ugdymui.

Tam tikra dalis originaliosios kūrybos buvo skirta sovietinei tematikai. Tačiau šiandien gerai suvokiame, jog ne LTSR himnas, kantatos, “Daina apie Spalį” ar “Kolūkio pirmininkas” nusako J.Švedo asmenybę ir jo kūrybos pobūdį. Greičiau ši tematika pagelbėjo kaip alternatyva esminei veiklai. Toks buvo metas. Suprantama, priekabiauti galima, tik reikėtų atsiminti, kad be “Kolūkio pirmininko” nebūtų nei “Sadutės”, nei kitų liaudiškų perlų. Nebūtų nei Liaudies ansamblio. Greičiausiai ir Švedas būtų atsidūręs Sibiro platybėse. Juk ne vien tie kūriniai apibūdina asmenybę.

Teisybę pasakius, kai šių eilučių autorius rengė knygą apie J.Švedą (1978), tuometiniai redakcijos “cenzoriai” išbraukė visas kompozitoriaus herojinės bei religinės tematikos kūrinių nuorodas (“O Vytaute didis”, “Garbė tau, Viešpatie”, “Gloria in excelsis Deo”, “Pulkim ant kelių”, “Garbė Dievui aukštybėse”, “Betliejaus prakartėlėj”, “Tėve mūsų”, “Sveika Marija” ir kt.). Išėmė taip pat reikšmingą straipsnį “Rečitatyvinio giedojimo pagrindai”, išspausdintą “Muzikos baruose” (1939, Nr.1).

Kita vertus, jau išėjus knygai, Klaipėdoje buvo atrasta dingusi pati didžiausia J.Švedo partitūra - muzika Kazio Jurašiūno inscenizuotai dramai “Eglė žalčių karalienė” simfoniniam orkestrui, chorams, solistams. Šis kūrinys (pavadintume jį liaudiška opera) daugybę kartų su pasisekimu atliktas Klaipėdos ir Kauno muzikiniuose teatruose. Jau išėjus knygai buvo surasta (Partijos istorijos instituto archyve!) vieno pagrindinių Liaudies ansamblio darbo dienynų rankraštis. Taigi turime visus J.Švedo laikų “Ansamblio darbo dienynus”, kurių medžiaga rengiama spaudai. Po profesoriaus mirties sukaupta nemaža vertingos papildomos medžiagos, susietos su asmenybės įamžinimu - jubiliejiniais minėjimais, konferencijomis, straipsniais, prisiminimais, renginiais, būdingais memorialiniais akcentais Ylakiuose, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Pažymėtinas V.Stulgos iniciatyva pastatytas paminklas J.Švedui Tautinių muzikos instrumentų muziejaus kiemelyje Kaune. Gražia tradicija tapo J.Švedo respublikiniai jaunųjų atlikėjų konkursai, taip pat J.Švedo premijos kompozitoriams už geriausius kūrinius liaudies instrumentams bei šių kūrinių atlikėjams.

…Pradai, nūdiena ir prasmė! Šiandien liaudies muzikos instrumentai, jų ansambliai užima itin savaimingą vietą kultūroje. Pagalvoji - koks prasmingas kelias - nuo kaimo gryčios iki koncertų salės. Tai specifinė, analogų neturinti nacionalinio meno sritis, epochos reiškinys, reikšmingas Valstybei, jos įvaizdžiui pasaulyje, prestižui, reprezentacijai.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!