Pasibaigus vos ne pusantro mėnesio trukusiai menų šventei (liepos 24 - rugpjūčio 30), parsivežus įspūdžių, idėjų ir gausybę informacinių leidinių, programų, įrašų, dabar dar sunkiau atsakyti į klausimą: kas per fenomenas toji festivalių karštligė? Kūrybinių tendencijų raiška, ambicijos, nusistovėjusi kultūrinio gyvenimo tėkmė, inercija ar jėga, tą inerciją griaunanti? Gal tai - dvasinės, socialinės, net pilietinės padėties atspindys, tada, kai ta padėtis pavirsta meninės išraiškos formomis? Turbūt galėtume atsakyti “taip” į visus šiuos klausimus ir drauge tai būtų abstraktus atsakymas.

Beje, festivalis - tai ne tik iš anksto skelbtų koncertų, spektaklių, literatūros vakarų rinkinys. Tai ir pokalbiai universiteto auditorijoje globalinėmis ar specifinėmis kūrybos temomis, įvairiausių krypčių dailės parodų atidarymas, susitikimai su klausytojais, žiūrovais, spaudos konferencijos.

Galima labai daug kalbėti apie festivalio struktūrą, jo vadovų rangus, bičiulių ir rėmėjų sistemą, kurioje šiuo metu aktyviausi amerikiečiai.

Viena iš jų pagalbos formų - sudaromos sąlygos aktyviau dalyvauti jauniems meno kritikams.

“Salzburger Festspiele” garsą palaiko ne tik gausios radijo ir televizijos kanalų transliacijos, kurių nuolat klausosi ir mūsų kaimynai lenkai. Šios menų šventės garbę kursto garso įrašų kompanijos, tokios kaip “Deutsche Grammophon”, “EMI classics”, “TELDEC classics” ir daugelis kitų.

Taigi ir festivaliuose, ir ne, muzikantams, operos artistams, dirigentams nepakanka būti genialiems. Svarbu ir geri įrašai - atlikėjų tobulumo dokumentai. Tad sutartys su garso įrašų institucijomis ar tik nebus svarbiausias atlikėjų gyvenimo faktas, kurį įvertindamas priešmirtinį žingsnį žengė net ir maestro Karajanas, sudarydamas sutartį su tada garsiuoju superkoncernu SONY, įsigijusiu geriausius dirigento įrašus iš paskutinių jo veiklos metų. Nors, deja, kelialapio į amžinąją šlovę pašėlusiai bėgantis laikas negali garantuoti nei geriausiam įrašui, nei taip masiškai dabar rašomiems memuarams.

O štai seras Simonas Rattle’as, Birmingamo orkestro vadovas ir dirigentas - dabar pačiame jėgų žydėjime ir kol kas įrašų dėka, sakoma, tampa legenda. Deja, pas mus lyg ir mažai girdėta. Tą legendą paskatino ir šiemetinis kritikų apdovanojimas už geriausius “EMI classics” įrašus: seras S.Rattle’is diriguoja G.Mahlerio 9-ąją simfoniją ir R.Strausso “Metamorfozes” Vienos filharmonijos orkestrui.

Beje, seras S.Rattle’is su Birmingamo simfoniniu orkestru, choru Zalcburgo festivalyje atliko visą Beethoveno simfonijų ciklą drauge kiekviename koncerte dalyvaujant šiuolaikinės muzikos ansambliui. Pavyzdžiui, prieš Beethoveno 9-ąją skambėjo Birtwislio “Laiko triumfas”, tarp Beethoveno 4-osios ir 7-osios du Knusseno kūriniai vargonams, tarp 8-osios ir “Pastoralinės” - Holto “Lilith”. O didžiojo klasiko 2-osios ir 5-osios simfonijų kaimynystėje buvo Matthews kūrinys “…per stiklą”. Visas šis koncertų ciklas pavadintas “Zeitgenosse Beethoven”.

Į klausimą spaudos konferencijoje, ar seras S.Rattle’is žadąs ir toliau likti Birmingamo orkestre, kai laukia tokios viliojančios sutartys, jis atsakė, jog orkestro veikla - labai svarbi miesto kultūros dalis ir ateityje turės ja likti, tačiau sunku apibūdinti šią veiklą iš anksto.

Taip kalbėjo vienas populiariausių Zalcburgo festivalio dirigentų, pasirašęs sutartis su žymiausiais Austrijos orkestrais, chorais. Šiame susitikime S.Rattle’is labai geru žodžiu minėjo L.Janáčeko operas ir ypač K.Szymanowskio “Karalių Rožerą”, kritikų pramintą lenkiškuoju Tristanu, kurią jis dirigavo festivalyje dalyvaujant Birmingamo orkestrui ir šio miesto chorui.

Angliškojo choro tradicijoms, Händelio didybei ir džiazo intelektualumui paklūstančią, o drauge, žinovų nuomone, ypatingu savitumu išsiskiriančią sero W.Waltono kūrybą - jo Pirmąją simfoniją ir “Belshazzaro šventę” 78 minučių “EMI classics” įrašuose festivalio metu pateikė seras S.Rattle’is.

 

* * *

Tikrai dar vis “Auksinės salės” vertas Vienos filharmonijos orkestras (Wiener Philharmoniker). Teko klausytis M.Jansono diriguojamos R.Strausso poemos "Taip kalbėjo Zarathustra" ir Luciano Berio liaudies dainų su ypatingo grožio mecosopranu Marjana Lipovšek.

Netikėčiausi įvairių laikotarpių ir stilių deriniai - toks, regis, ir artimiausioje ateityje išliks Zalcburgo festivalio koncertų ciklų sudarymo principas. Šiemet garsioji “Camerata Academica” derino Stravinskį ir Mozartą.

 

* * *

Zalcburgo festivalio publika…

Lyg ir išgarsinta kaip reikliausia pasaulyje. Gal ir taip, tačiau ir šiuo atžvilgiu nugali principas - festivalis kiekvienam. Žinoma, viltinga, kai minios eina klausytis klasikinės muzikos, ir turbūt nieko blogo, kai, pavyzdžiui, buvusios jojimo mokyklos salės (Felsenreitschule) garsiajame Karlo Biomo vestibiulyje išgerto šampano taurės dedamos prie garbaus maestro skulptūrinio portreto (kaip, beje, ir Vienos operoje prie R.Strausso), o koncerto besiklausantys brangiausių bilietų savininkai be garso siūbuoja nelabai pataikydami į taktą “Romantiškajai” Brucknerio simfonijai ir, su medžiotojo azartu pasidalydami žiūronais, stebi grojančius muzikantus taip, tarsi čia vyktų žirgų lenktynės.

Tokia nebyli scena vyko H.Soudano diriguojamo koncerto metu. Deja, net šio azarto fone Mozarteumo orkestras ypatingo įspūdžio nepadarė. O koncertas buvo sutiktas iš bendro šventinio entuziazmo, kurį galbūt šiame mieste subrandina jo ramus, atvykėlio akimis, tiesiog idiliškas gyvenimo būdas.

 

* * *

Netiesa, kad mūsų pašėlusiame amžiuje žmogui nereikia idilijos, iš kurios jis taip karčiai juokiasi, kad nereikia ramybės, kurią užtrenkia savo skubėjimo tempais. Kad viso šito reikia, galėtų paliudyti ir ypatinga Zalcburgo trauka, kurią nuo laiko tėkmės, regis, ištikimai tebesaugo kalnai, stūksantys pačiame jo centre, - kalnai su takų ir perėjų labirintais, su medžių tankme ant stačiausių šlaitų, aukštesnių už bažnyčių bokštus, kurie, sustoję tų kalnų papėdėse, kas rytą vakarą tebesišneka savo varpais…

Zalcburgas, gal kitados pavargęs nuo savo druskos išteklių, - saldžiausias pasaulio miestas su milijonais šokoladinių “mozartų” senamiesčio vitrinose, miestas, iš kurio pasklido po pasaulį saldžiausia “Tyliosios nakties” (Still Nacht) giesmė. Miestas gamtoje, kurios gelmingą trauką pajuto Georgas Traklis. Jo posmai, iškalti ir Mirabelės, ir Helburno sodų dienose, palydi keleivį į kalnų takus ir uolose esantį akmenų teatrą, į tas nelengvai prieinamas vietas, tarsi į kokią amžinųjų mitų buveinę. Ko gero, čia, labiau nei Bairoito teatruose, būtų tikresnė ir autentiškesnė Wagnerio “Valkirija”…

Į Zalcburgą labai gausiai renkasi jaunimas. Gal tai padiktavo ir jo festivalių režisieriams klajūno su kuprine įvaizdį, ypač operose. Nuo “Pagrobimo iš Seralio” Belmontės iki O.Messiaeno “Šv. Pranciškaus…” klajojančio angelo su smuiku kuprinėje vietoj sparnų. Tad ir skrenda, važiuoja čia žmonės iš viso pasaulio, kviečiami tos ypatingos Zalcburgo traukos. O šiemet “Salzburger Festspiele” pasiūlė pagalvoti - apskritai, ką reiškia miestas, jo klestėjimų ir nuosmukių kaita, kaip toje Kurto Weillio “Mahagonijoje…” - kas yra miestas kompozitoriui, dramaturgui, poetui? Tautos veidrodis ar daugiatautės bendruomenės simbolis? Ką reiškia Jeruzalė, Roma ar Babilonas?

Festivalis ne kartą suteikė progos pagalvoti apie teatro kilmę, prisiminti apeigą, misteriją, kaip akcentuotą, o gal tiesiog labiausiai vykusį reiškinį šių metų “Salzburger Festspiele” scenose, stipriau suaugusį ir su festivalių prigimtimi. Pats giliausias įspūdis - O.Messiaeno “Šventasis Pranciškus Asyžietis”. Nors programose parašyta - trijų veiksmų opera, - tačiau aptarimuose vis dažniau skambėdavo žodis “Mysterion”. Šis scenos veikalas - iš mokėjimo įsiklausyti į visatos ritmą, - modernaus šių laikų žmogaus, - kuriam diktavo muzikos garsus ir kosmosas, ir šventojo Pranciškaus gyvenimas, ir paukščių balsai, ir Tomo Akviniečio raštai, kalnų kristalo tyrumas ir jo mėgstamiausioji violetinė dangaus spalva, Beato Angeliko angelai, Paryžiaus Dievo motinos katedros vitražai. Opera (misterija) - iš visatos atodūsių magiškojo rato, jau mūsų pažįstamų Amen vizijų, gal net Turangalilos atgarsių.

O.Messiaeno “Asyžietis…” pirmą kartą buvo pastatytas Paryžiaus operoje su tuo pačiu atlikėju Jose Van Damu. Autorius Asyžiečio sceninį gyvenimą buvo sumanęs tarp senovinių freskų, bažnyčios skliautų. Ar būtų jis sutikęs statyti šį veikalą tarp neono šviesų ir televizorių ekranų, kaip padaryta šiame festivalyje? Sunku pasakyti, bet šį kartą tai buvo tas atvejis, kai erdvė, būtina veikalo gyvybei, savo esme ne mažiau autentiška negu autoriaus sumanytoji, tegu ir kitokia. O.Messiaeno kūriniui reikia dangaus kupolo, kalno amžinybės. Gilesnį įspūdžio kontekstą suteikė ir netoli esančios ankstyvosios krikščionių maldų vietos, iškaltos uolose, čia pat, tame kalne, netoli buvusios jojimo mokyklos, vėliau tapusios prestižiškiausia ir unikaliausia Zalcburgo festivalių sale. Tos mokyklos lodžijų arkos - taip pat išeinančios iš kalno - ir yra tas paslaptingas fonas, kuriame neono konstrukcijų kvadratai pavirsta į violetinius žaibus ar į kryžiaus pavidalus, o toje erdvėje sukabinti televizorių ekranai - kaip dangaus šviesuliai, išsidėstę Grįžulo Ratų pavidalu. Žemai - taip pat televizoriai, iš tolo primenantys gal žaidimų kaladėles, iš kurių bus sudėlioti vienuolyno vartai, langas ar net šventojo Pranciškaus mirties patalas. Visuose ekranuose - tas pats paukštis, žmogaus veidas, žolės stiebas, planetos nuotrauka, plaštakė, obuolys… Televizorių ekranai, ryškėjantys tamsoje, tarsi kokie langai tarp Žemės ir visatos, - vartai, pro kuriuos į vienuolyną įžengia klajojantis angelas su stebuklingu smuiku kuprinėje, o vienuoliai jo neatpažįsta. Lyg iš Amžinosios Bažnyčios vizijų čia dar yra trapi konstrukcija, pro kurią iš gilumos sklinda šviesa ir skamba muzika. Konstrukcija bažnyčios, talpinančios minią giedotojų ir angelą raudonais sparnais pačiame jos viršuje, kuris nusileidžia pas sergantį Pranciškų Asyžietį su dubeniu vandens atgaivinti nuo regėjimų įkaitusios jo galvos. Dirigentas - Kentas Nagano, S.Ozavos kolega, taip pat ryški muzikos pasaulio žvaigždė. Tobuliausias Arnoldo Schönbergo choras iš Vienos. “Manchester Halle” orkestras.

“Grįžimas į misteriją”, - kategoriškai sprendžia vienas festivalio leidinių “Friend’s magazine” apie O.Messiaeno “Asyžietį…”, nenusakomo žanro, tačiau tvirtos konstrukcijos scenos kūrinį, labiau žavėjusį nei Mozarto, Beethoveno operų pastatymai, kuriuose nūdienos aktualijų vardan išguita tų operų laiko dvasia. O “Asyžietis…” taip, rodos, paprastai išsprendė sunkiausią amžinąjį klausimą - prieštaras tarp dvasios ir gyvenimo, kuriomis ypač paženklintas mūsų laikmetis.

“Pranciškus Asyžietis” - tai ir proga prisiminti misteriškąją teatro kilmę, ir graikų dramas, susijusias su teologinėmis mysterion, kurias vėliau, sakoma, romėnai pavertė grubiu ir banalėjančiu realizmu. Taip teatron, istorikų žodžiais, vis labiau tapdavo spectaculum. Ar sąmoningai bėgant nuo jų, ar ne, tačiau vėl grįžtama prie bažnytinės liturgijos, kuri pilna dramatiškiausių įvykių.

Šiemet O.Messiaenui būtų sukakę 90. Vienas įspūdingiausių festivalio renginių - tai sukakčiai atidaryta paroda (H. von Karajano aikštėje), skirta kompozitoriaus gyvenimui ir kūrybai, jo įkvėpimo šaltiniams, jo mokytojams ir mokiniams. Spaudos ir leidybos kultūros pavyzdys - šiai parodai išleistas beveik pustrečio šimto puslapių katalogas. Parodą išsamiai komentavo ir universitete paskaitą apie O.Messiaeno kūrybą skaitė Thomas Danielis Schlee. Jam maloniai sutikus, visus jo pokalbius įrašiau į magnetofono juostą. Šiuos ir kitus įrašus vokiečių kalba norėčiau palikti Austrijos literatūros skaitykloje Trakų gatvėje Vilniuje, kur kaupiama visiems prieinama informacija ir apie Zalcburgo festivalius, ir garsiosios KULTUR KONTAKT veiklą. Čia vis daugėja galimybių sužinoti apie šios nuostabios šalies kultūrą, muziką.

 

* * *

Vertos ypatingo dėmesio festivalio intelektualinio patarėjo prof. Ivano Nagelio mintys apie poezijos, prozos, kitų literatūros žanrų integravimą į šią menų šventę. Tai, jo įsitikinimu, ne pagalbinės švietėjiškos priemonės, bet savarankiškas menas. Tai ir labai aišku, ir drauge keista. O literatūros kūrėjas šiam festivaliui buvo pasirenkamas iš senų miesto tradicijų, apie kurias rašoma, kad “didis aktorius ilgais žiemos vienatvės vakarais atradęs knygose didelį poetą, skaito jo kūrybą jau vasaros vakarais susirinkusiems”. Tokie nuo seno yra Zalcburgo žemės teatro (Landestheater) sekmadieniai: vieni eina į mišias, kiti - klausytis poezijos. Šią vasarą dauguma aktorių poezijos ir prozos skaitymams pasirinko labiausiai diskusijų ir ginčų sulaukusią rašytoją Elfriede Jelinek, kuri vėlgi atranda ir pristato savo kūrybos brolius bei seseris. Vienas tokių - tragiško likimo šveicarų poetas Robertas Walseris, rašęs taupiausiomis priemonėmis pačius giliausius savo posmus. Robertas Walseris, negyvas gulintis sniege, - ši jau tapyto paveikslo nuotrauka iš Ciuricho archyvų buvo E.Jelinek literatūros vakarų plakatas.

Apie E.Jelinek Lietuvoje dar nebuvo girdėję net kai kurie literatūros profesoriai. Tą nežinojimo spragą užpildė, kaip dabar dažniausiai būna, tokių mūsų leidyklų kaip “Alma littera”, “Tyto Alba” kūrybinės iniciatyvos. Pastarosios lietuviškai ką tik išėjusią, Austrijos kultūros ministerijos paremtą E.Jelinek knygą “Geidulys” leidėjai man prašant atsiuntė per patį festivalio įkarštį.

Tai kontroversiškiausia knyga, sukėlusi nuomonių audrą ir pačioje Austrijoje bei klausimus - kiek galima didžiuotis tuo tabu panaikinimu ir ieškoti katarsio, nusiplėšus ne tik drabužį, bet ir odą, kiek dar galima klykti iš nevilties tame bevardžių ir beveidžių manekenų pasaulyje? Tokia pat sarkastiškiausiai atvira ir “be tabu” - “Alma litteroje” išėjusi E.Jelinek knyga “Mylimosios”. Įteikiau jas festivalio spaudos centro vadovei Reginai Wohlfarth kaip ženklą, kad ir mūsų iniciatyviausi leidėjai yra pagavę tą sudėtingąjį Europos dvasinių problemų ritmą, kuris įvairiais pavidalais taip koncentruotas Zalcburgo festivalyje, o šių metų jo spauda dar primena, kad austrų rašytoja E.Jelinek, tebekelianti tiek daug ginčų ir diskusijų, Vokietijos kalbos ir poezijos akademijos bus apdovanota G.Büchnerio 60 000 DM premija. Žymiausias vokiečių literatūros apdovanojimas jai bus įteiktas Darmštate spalio 17-ąją.

 

***

Ne iš noro griauti tabu - priminsiu Robertą Lepage’ą, - 41 metų režisierių kanadietį, šiuolaikinio teatro dievuką, kurio milžiniška nuotrauka - veidas tarsi iš B.Angeliko freskos - kabojo virš išėjimo į Didžiuosius festivalio rūmus šalia tokio pat dydžio E.Jelinek portreto. R.Lepage’as dar tebepristatomas pasauliui kaip nepaprastų vizijų ir tvirto realybės jausmo menininkas, kiek kinematografiškai komponuojantis savo spektaklių scenas, režisavęs ne vieną operą ir išgarsėjęs 1987 metais spektakliu “Drakono trilogija” (Dragon’s Trilogy). Teko matyti tik “Stebuklų geometriją” (Geometry of miracles), regis, vieną paskutiniųjų jo darbų, kurio pagrindas - dviejų labai skirtingų asmenybių įtaigos jėga, nors rašoma, kad tai “vaidinimas (Eine Theaterperformance) apie amerikiečių architekto F.L.Wrighto ir Kaukazo mistiko G.I.Gurdijevo gyvenimą”. Gal prieš porą dešimtmečių jis ir būtų nustebinęs savo prasmėmis ar kildinimu iš graikų teatro tradicijų, tačiau dabar vis prisimindavau E.Nekrošių, prieš kurio metaforas R.Lepage’as, deja, man pasirodė tik iliustratorius. Pradedant F.L.Wrighto architektūros spiralių ir lėkščių motyvais (jis projektavo ir garsųjį Gugenheimo muziejų Niujorke) ir baigiant Wakso firmos rašomąja mašinėle, kurią imituodamas aktorius šoka labai profesionalų stepą ant stalo šalia damos, vaidinančios mašininkės judesius. Šią detalę su tokiu įkvėpimu aptarinėjo festivalio entuziastai. Kaip ir graikų dramos ištakas R.Lepage’o šokančiuose choruose, kurie labai primena mechaninius ritmo judesius. Tai tokios buvusios “ex Maxina” detalės.

Pats Lepage’as viename interviu pusiau juokais prisipažįsta esąs daugiau idėjų katalizatorius nei inscenizatorius.

Tikrai, pasigilinę į “Stebuklų geometrijos” potekstes, ko gero, rastume idėjų net ironiškam žvilgsniui į tradicines Fausto ir Mefisto prieštaras.

Spektaklio veiksmas vyko viename iš gausybės nurašytų sandėlių, kuriuose ieško savęs ir kūrybos laisvės šimtai režisierių. Šiam spektakliui ir H.Hartley vaidinimui “Soon” - apie pasaulio pabaigos laukimą - buvo pasirinkta gana apleista turistus viliojančio miestelio Halleino vieta su jos absurdiškiausiu reginiu - tiltu išilgai upės ir be paliovos zujančiais automobiliais šiaip jau, atrodytų, gana idiliškame kalnų prieglobstyje netoli buvusių druskos kasyklų. Į tuos senus sandėlius (ar garažus) dabar čia suvažiuoja instaliacijų žinovai. O tradicijas laužantys novatoriai H.Hartley su savo “Sonn” ar R.Lepage’as su “Stebuklų geometrija” net ir čia negalėjo pasislėpti nuo tradicinės juodai iškilmingai pasipuošusios publikos ir jos ritualinio šampano prieš spektaklį, kurio apibūdinimui taip pat buvo nepagailėta žodžio “misterija”.

Šis apibūdinimas taikomas ir “Jedermanui” - spektakliui pagal H. von Hofmannsthalį. Tai pasakojimas apie turtingą žmogų, kurį, tačiau, neišvengiama situacija - akistata su mirtimi paverčia tokiu kaip visi. Ir jo vardas - Jedermanas - jau tarsi nulemtas šitos situacijos.

Kas tai per vaidinimas - vėlgi primenąs, kaip sakyta, misteriją, o gal ir graikų dramos ištakas, - vaidinimas, pirmą kartą pastatytas Berlyne, Cirko arenoje, 1911 metų žiemą ir su pertraukomis iki pat šių dienų prigijęs Zalcburgo festivaliuose Maxo Reinhardto pastatymais. O cirko arena, beje, ar ne labiausiai ir yra panaši į antikinio teatro veiksmo vietą?

To paties statytojo dėka ilgam įsigyveno “Jedermanas” Zalcburgo Katedros papėdėje. Maxas Reinhardtas sukūrė šį spektaklį 3-iajame dešimtmetyje Marijos Dangun ėmimo šventės proga, pataikydamas tą paros laiką, kai Mirties rankai nusileidžiant ant Jedermano krūtinės, saulė pasislepia už varpinės bokšto, uždengdama šešėliu Katedros aikštę. Šalia jos didybės ir kapų tylos po skliautais ir rūsiais “Jedermanas” sutraukia minias žmonių, o bet kokios pastangos jį sumoderninti nueina niekais, atsimušdamos turbūt į paprastą ir neišvengiamą dalyką, - į kiekvieno laukiančią akistatą su jam skirtu mirties mostu, kuris paženklina žmogaus vienatvę jam pradingstant po amžinybės skliautais, nesvarbu, kokio stiliaus mes juos įsivaizduotume. Tokie mirties filosofo H. von Hofmannsthalio tema - ta neišvengiamoji realybė - be jokių prebarokinių memento mori.

Hofmannsthalis buvo vienas talentingiausių poetų, išgarsėjęs savo ankstyvosiomis “Mirties tercijomis”, menininkas, kentėjęs estetinę ir dvasios krizę dviejų šimtmečių sandūroje, krizę, kurią jis yra išreiškęs “Lordo Čandos laiške”. Minėtai versijai apie turtingo žmogaus Jedermano mirtį Hofmannsthalis naudojosi Hanso Sachso 1549-aisiais parašyta komedija, klajūnų dainomis ir A. Dürerio poema. Neišvengiamo mirties realumo tema “Jedermane” persipina su amžina visais laikais turto aistra. Ir šiuose vaidinimuose iš atvertos geležinės skrynios kaip džinas iš butelio iššauna vis didėjantis auksinis stabas, kalbantis savo amžinosios galios monologą. Tai tikras “ex Maxina”, - drauge su tuo vos ne renesansiniu scenografijos spindesiu, puotos linksmybių stichija, staiga sustingstančia į gyvąjį paveikslą atėjus siaubui ir, atsitokėjus visiems bebėgant, paliekant išvartytus stabus bei mirties aplankytą, staiga likusį vienišą, populiariausią savo žmogų Jedermaną.

Sakoma, jog jis įspūdingas todėl, kad artimas bažnytiniams vaidinimams tarp barokinių Katedros skulptūrų ir tolumoje dunksančios pilies, tarp skambančių varpų, kitų bažnyčių kaimynystėje. Galbūt. Tačiau taip pasitaikė, kad tą dieną lijo, kai ėjau į šį spektaklį, ir, kaip tokiu atveju numatyta, vaidinimas buvo perkeltas į Didžiąją festivalio salę. Bet tai, manau, taip pat turėjo savų privalumų - giliai juodoje didžiulės scenos erdvėje taip dosniai spindėjo auksinės spalvos, - toje linksmybių ir panikos stichijoje, Šėtono šokyje, angelų choro rimtyje, - angelų, tarsi nužengusių iš Giotto freskų. Beje, Giotto taip pat buvo viena ir festivalio poteksčių. Jo Padujos, Asyžiaus, Florencijos kopijos - festivalio plakatuose, solidžiausių programų leidiniuose.

 

***

Kaip jau įprasta Europoje, rengiant spektaklį, koncertą, operą, misteriją tiek festivaliui, tiek ne - parengimą lydi išsamiausias pristatymas. Taip ieškoma atsakymų į klausimus kiekvieno tokio veikalo premjeroje, - ką jis reiškia bendrosios kultūros kontekste? Prisimenu panašia proga rengtą seminarą Paryžiaus Bastilijos operoje. Pasirodant Berliozo “Fausto pasmerkimui”, susirinko Goethe’s instituto kviečiami Fausto tema rašantys specialistai. Buvo įdomu, ką pasakys ir apie Thomą Manną. O jis, seminaro dalyvių nuomone, taip ir liko iškiliausias mūsų šimtmečio autorius Fausto tema.

Fausto, - šio neramaus Europos žmogaus, - atėjimą į Lietuvos kultūrą priartino ir Thomo Manno festivaliai Nidoje, ir Berliozo “Fausto pasmerkimo” ypač sėkmingas koncertinis atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. Temai pratęsti tikriausiai ne vieną progą ras ir įsikūręs Goethe’s instituto Vilniuje padalinys, ir “Tyto Alboje” išėjusi prof. D.Saukos knyga, ir A.Šnitkės kūryba. Fausto atėjimais galėtume pavadinti ir jau paskelbtus kitiems metams “Salzburger Festspiele” ryškiausius pastatymus: Ferrucio Busoni “Doktor Faust”, La Fura dels Baus “F@UST VERSION 3.0”, Hectoro Berliozo “La damnation de Faust”… Nežinau, kiek visa tai bus susiję su festivalyje pavykusiomis misterijomis: tendencijos ir atsitiktinumai prognozuojami kitąkart sunkiau negu artėjantys audrų ciklonai. Taip pat jau dabar susidomėjimą kelia tai, kokia gi bus Luciano Berio veikalo “Azione Sacra”, pavadinto viena raide “R”, premjera ateinančiame Zalcburgo festivalyje. “R” kuriamas 47-iems solo instrumentams, 56-iems solistų vokalistų ir choro partijoms. Dalyvaus A.Schönbergo choras. Veikalas truks 90 minučių. Žanras iš anksto neapibūdinamas. Tačiau penkios jo dalys - “Apsiaustis”, “Bokštas”, “Laukas”, “Buveinė”, “Aikštė” - vėl savaip primena, kad misterijų metas dar nepraėjęs.