Svarbiausia - namų dvasia

1998 Nr. 16 (249), Andrius Žara

Vilniuje jau turbūt neatsiras nė vieno muziko, nežinančio apie jaukią Sauliaus Sondeckio namų oazę M.K.Čiurlionio gatvėje. Namų legendą stiprina ir tai, kad statybomis (senų namų rekonstrukcija) rūpinosi ir joms vadovavo violončelininkė Silvija Sondeckienė. Ar sunku pačiai muzikei tapti garsaus dirigento žmona, kuri savųjų talentų dalis paaukota, kad be rūpesčių klestėtų greta esantis didis žmogus. Apie tai ir kalbėjomės su ponia Silvija, mėgindami suprasti laimingo gyvenimo formulę.

Sauliaus Sondeckio namuose nepaprastai ramu ir gera. Toks jausmas, kad viskas čia sukurta ne tik pačių šeimininkų, bet ir kiekvieno net ir netikėtai užsukusio svečio patogumui. Ar namai alsuoja prabanga? Nepasakyčiau. Nes ne prabangos tuštybė, o jaukumas ir šiluma pagrindinis šeimininkų rūpestis. Todėl ir interjero prabangumą - išties didžio Lietuvos muziko viso gyvenimo triūso vertą - pastebi tik gerai įsižiūrėjęs į aplinką…

- Iš antikvariato daiktų pirkti nenorėjome, - pastebėjusi mano smalsų žvilgsnį įdėmiai klaidžiojant po namus, pilstydama kavą, prabilo namų šeimininkė. - Nes kiekvienas daiktas savyje turi kažkokią energiją - nežinai, ar gerą su savimi atsineš. Mums nelabai svarbi pačių daiktų vertė - svarbiausia, kad būtų patogu!

- Bet ar neapmaudu violončelę pamiršus rūpintis problemomis, kurioms gal net nesiruošėt jaunystėje? Pamenu Jus nuostabia balta suknia su orkestru griežiant Saint-Saënso "Gulbę". Tąsyk vaiko sąmonėje įstrigo neišdildomas įspūdis, kad nieko gražiau už moterį, griežiančią tokiu švelniu instrumentu, nė negali būti… Ar neskaudu savąją karjerą aukoti kitam?

- Iš pat pradžių žinojau, kad visas savo ambicijas privalau "įsikišt į kišenę". Taip, aš taip pat kažką dar dariau... Bet buvo aišku, jog pirmiausia mums turi rūpėti Sauliaus darbai. Turėjau jam padėti, jeigu norėjau likti šalia jo. O kiek garsių muzikų vien dėl profesinių ambicijų buvo priversti išsiskirti. Mačiau nesutarimus mūsų bičiulių Karine Georgian ir Vladimiro Krainevo, Gidono Kremerio ir Tatjanos Grindenko šeimose… Jeigu turi vaikų - vadinasi, jų neaugini, jeigu turi šeimą - ji apleista. Šeimoje vis dėlto turi būti vienas, apie kurį viskas suktųsi…

Lietuvoje ta ašimi šeimoje dažniausiai tampa moteris. Gal krašto tradicijos tokios…

- Saulių Sondeckį pirmiausiai pažinote kaip mokytoją. Koks jis buvo tuomet?

- Mūsų pirmasis susitikimas įvyko, kai buvau dar visai vaikas. Gal 1948 metais. Jis tuomet dirbo meno mokykloje koncertmeisteriu. Pamenu, mes gyvenome netoliese, tame pačiame miesto rajone ir susitikdavome labai dažnai. Mano mokytoju jis tapo vėliau - 1955 metais, kai atėjo vadovauti mokinių styginiam orkestrui. Tiesą sakant, niekad nė nemėginau svarstyti, koks buvo mokytojas Saulius Sondeckis. Tik žinojau, kad mes visi labai mėgstam orkestrą, kad bėgam į jį ir net neįsivaizduojam, kodėl šios valandos mums maloniausios mokykloje. Visiems buvo nepaprastai įdomu. Aišku, tai buvo paauglystė. O tas jausmas, matyt, jus dominantis labiausiai, tikriausiai atsirado ir susiformavo gerokai vėliau.
S.Sondeckis vaikus pavergdavo iš karto. Vaikai geriausiai jaučia, kas su jais dirba.

- Mokyklos orkestre buvote violončelių grupės koncertmeisterė. Ar jau ir tada žinojote, kad šis mokytojas išskirtinis, ar buvo ir kitų, kaip kad dažnai paauglėms atsitinka - vertų dėmesio?..

- Jeigu mėginčiau sakyti, kad kažkuris mokytojas patiko… Kai su žmogumi visą gyvenimą nugyveni, tai jau ir į praeitį žiūri kitaip - atrodo, kad viskas tik taip ir tegalėjo vykti. Atmintyje tikrai tik jis vienas ir liko. Bet gal taip yra ir dėl to, kad bendro lavinimo dalykai nebuvo mums lygiai svarbūs - žinojome, kad muzikų kelią renkamės.

- O pirmoji meilė… Ar tai ir buvo Saulius Sondeckis?

- Matyt, vis dėlto taip.

- Bet ar tai supratote dar mokykloje, ar tik tuomet, kai grįžote po studijų ir aspirantūros Maskvoje?

- Manau, tas jausmas brendo ilgai. Gal net mintyse nebuvo formuluojama, kad tai jau ir yra "tai"… Bet simpatija, trauka prasidėjo labai anksti. Gal net ir abipusė. Šito aš nežinau. Viskas išsisprendė, kai grįžau iš Maskvos.

- O mokyklos orkestre smuikų - o drauge ir viso orkestro koncertmeisteriais Jūsų mokslo metais kas buvo?

- Audronė Vainiūnaitė, Danutė Pomerancaitė…

- Vien merginos! Tikriausiai violončelių grupės koncertmeisterė daugiau dėmesio susilaukė už kitas…

- Oi… Visoms vienodai dėmesingas buvo. Tikrai mokykloje nepastebėjau jokio išskirtinio dėmesio. (Visi namai suskamba nuo Silvijos Sondeckienės nuoširdaus juoko.)

- Bet juk mokytojas Sondeckis tuomet buvo dar labai jaunas, labai gražus - kokios nuotraukos! O Silvija Narūnaitė griežė su mokyklos orkestru solo…

- Ir tikrai nemažai. Bet ne tik aš - ir Vainiūnaitė, ir Pomerancaitė taip pat grojo. Visos trys mes ir buvome pagrindinės orkestro solistės visuose mokyklos koncertuose.

- 1960 metais baigėte mokyklą ir iš karto išvažiavote į Maskvą?

- Ne, dvejus metus mokiausi Vilniuje pas prof. Berkavičių. Tik vėliau stojau į Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją, kurioje mokiausi Mstislavo Rostropovičiaus klasėje.

1960 metais įsikūrė kamerinis orkestras - nuo pirmos dienos jame grojau. Grįžusi iš Maskvos taip pat dalyvaudavau ir repeticijose, ir koncertuose.

Iš Maskvos grįžau 1966-aisiais, o susituokėme 1967 metais.

- Ir tada griežėte tą man taip įstrigusią atmintin "Gulbę", nuostabią suknią vilkėdama…

- Oi, kiek audinio jai reikėjo!.. (vėl namų skliautais nuaidi nepakartojamas juokas). Vis dėlto violončelė tikrai ne moteriškas instrumentas. Kai prisimenu tuos tąsymus, keliones: apsikrovus dvigubai - lagaminai ir dar violončelė… Labai daug sveikatos tas atėmė…

- Bet juk vyras važiuodavo kartu - nejau ne jis nešdavo?

- Sunku apie tai kalbėti. Žinoma, jis man padėdavo. Bet juk kas nežino Sondeckio charakterio! Su visais jis turi pasikalbėti, o tos kalbos kaip sykis užtrunka. Tad dažniausiai ir būdavo taip, kad, kol kraustomės iš viešbučio į autobusą, jį kažkas užkalbina… Taip po truputį ir susinešdavau viską pati. O tada jau, žiūrėk, ir pats Saulius ateina. Tik paskutiniais metais tai tikrai padėdavo - mat pats padovanojo man tokį sunkų futliarą violončelei, kad pati jau nebepanešdavau. O man dar rankas skaudėti pradėjo. Tai tuomet jau tikrai Saulius nešiojo ir lagaminus, ir violončelę.

Bet jaunystėje aš grojau ne tik orkestre - 12 metų griežiau fortepijoniniame trio. Pradėjome dar Maskvoje su Eduardu Digriu ir Halina Radvilaite, o vėliau, Digriui pasitraukus, jį pakeitė Eugenijus Urbonas. Nemažai ir po užsienius trise važinėdavome: buvome Brno seminare, "Varšuvos rudenyje". Pirmieji Lietuvoje Bohuslavą Martinů grojome… Tikrai nemažai pakoncertuota.

- O kurioje savosios karjeros pakopoje buvo maestro Sondeckis, kai už jo ištekėjote. Ką reiškia "karjera" muzikų šeimoje? Sakėte, jog abu iš karto jos daryti negali… Bet kodėl karjerą darėte ne Jūs, o Jūsų vyras?

- Man visuomet atrodė, kad yra už mane geriau grojančių violončelininkų. Aš nelyginu savęs su pačiais garsiausiais, nors regioniniame konkurse ir buvau gavusi antrą vietą. Labai anksti supratau, kad P.Čaikovskio konkurse niekad nelaimėsiu nieko, kai yra K.Georgian, N.Gutman, kai iš užsienio atvažiuoja puikių violončelininkų… Pagaliau toje pačioje meno mokykloje, kurioje mokiausi, išaugo ir Davidas Geringas - į tą pačią M.Rostropovičiaus klasę įstojo. Aš visuomet labai gerai žinojau savo vietą. Gal Lietuvoje ir galėjau tapti "koncertuojančia" žvaigžde. Bet ne daugiau. Gal kartais net geriau nusileisti laipteliu žemyn ir gerai dėstyti, pagroti solo orkestre, kuriame grieži…

Atsimenu savo drauges - Mariną Čaikovskają ir Tamarą Garabašvili. Jos tarptautinių konkursų laureatės: net P.Čaikovskio konkurse prizines vietas pelnė. Jos turėjo teisę būti solistės. Tuo tarpu gyvenimas joms susiklostė gana liūdnai: sovietmečiu išvažiuoti į užsienį buvo nepaprastai sunku - ir jos važinėdavo po Sąjungą su vietinės reikšmės koncertais. Kijevas, Talinas, Minskas, Ryga - ir tai ne kasdien. Mažesniuose miesteliuose simfoniniai orkestrai labai nenoriai grodavo ką nors naujo ar rečiau atliekamo. O violončelės repertuaras - tai viso labo Dvořáko Koncertas, P.Čaikovskio rokoko variacijos, geriausiu atveju - Pirmasis D.Šostakovičiaus koncertas ar Saint-Saënsas… Visą gyvenimą taip jos ir "malėsi" tokiame mažame repertuare su prastais orkestrais. O kažkuriuo momentu mano draugės tikrai stebėjosi, kad aš griežiu Lietuvos kameriniame orkestre: "Kaip - tu sėdai į orkestrą?"

Bet juk aš grojau su žymiausiais pasaulio solistais, bendravau su žymiausiais pasaulio žmonėmis. Mes apvažiavome visą pasaulį… Aš nejaučiu jokio diskomforto: aš groju gerą muziką, su gerais muzikantais. Man tai visados teikė nepaprastą džiaugsmą.

Kai tuokėmės, Saulius jau daug metų buvo Muzikos akademijos katedros vedėjas ir orkestro vadovas. Tad aš labai gerai supratau, kuris iš mudviejų sieks savosios profesijos aukštumų.

Užversti Sauliui namų rūpesčius - būtų tiesiog juokinga… Tarp kitko, mano mama dėl to labai sielojosi ir netgi pykdavo… - aš gi vienturtė.

Laimei, pati nejaučiau dėl to diskomforto. Niekad nevertinau savęs labiau, negu buvau verta.

Stengiausi daryti tai, ką sugebu. Pedagoginė veikla, manyčiau, sėkminga: dabar orkestro violončelių grupėje vien mano mokiniai griežia. Ir kituose orkestruose jų nemaža.

- O sunkumų paklūstant vyro vadovavimui orkestre ar būdavo?

- Dvigubas emocinis krūvis būdavo: jaudindavausi ir dėl orkestro, ir dėl Sauliaus sėkmės. Tos emocijos kartais mane labai rimtai paveikdavo. Dabar tai suvokiu žvelgdama atgalios: kartais lyg kokį "pykčio džiną iš butelio" kas išleisdavo. Gal tuomet santykiuose su žmonėmis būdavau ne visuomet taktiška… Bet kažkaip iškentė mane kolektyvas trisdešimt metų…

- Kokį svarbiausią maestro Sauliaus Sondeckio charakterio bruožą išskirtumėt?

- Gal… Nepaprastą atsakomybę viskam, ko jis imasi, ir labai gilų požiūrį. Ko imasi - viską išstudijuoja, susipažįsta iš esmės. Kol apsisprendžia, kol jo mintyse kas subręsta - būna ilgas svarstymų ir savotiškų kančių periodas. Domisi, gilinasi, analizuoja. Jis nieko nedaro paviršutiniškai. Absoliučiai nieko!

- Ar kartais neslegia tai, jog per daug sudėtingai žiūrima net į paprasčiausias situacijas?

- Slegia. Aš neturiu kantrybės laukti, kol jis ką nors nuspręs. Saulius juokiasi: jis visuomet svarsto, nes jis “Svarstyklės”, o aš “Skorpionas”, tai iš karto puolu “visa galva”.

- Ar Jūs labai paklusni žmona?

- O! Šiaip jau - labai paklusni… Bet buityje kartais, dažniausiai nesulaukusi begalinių svarstymų galo, - imu ir padarau taip, kaip manau esant teisinga.

- O ar nesunku visą gyvenimą būti kartu? Turiu omenyje tai, kad kai kiti sutuoktiniai eina į skirtingas darbovietes, bent tuo tarpu pailsėdami vienas nuo kito, Jūs ir maestro Sondeckis eidavote į tą pačią - Lietuvos kamerinį orkestrą. Kaipgi tuomet sugebėjote neatsibosti vienas kitam?

- Atvirkščiai! Aš neįsivaizduoju, ką daryčiau, jei būtume skirtingų specialybių. Apie ką gi tada kalbėti? Apie perskaitytas knygas, išgirstus koncertus ar pamatytus filmus - ne tiek daug jų būna… O mes - gyvename tarytum vieną gyvenimą. Muzika - ta specialybė, kuri tiesiog okupuoja žmogų, o kai ją pasirenki gyvenimo būdu, tai ir nebejauti, kur prasidedas darbas, o kur jis baigiasi ir prasideda buitis, kasdienybė. Gal jeigu Saulius nebūtų tokios plačios veiklos, būtų sudėtingiau. O dabar - labai lengva ir gera… Niekad nepritrūksta nei kalbos, nei problemų, nei švenčių. Juo labiau, kad ir vaikai pasirinko tą patį kelią - taigi vaikų problemos - dvigubos mūsų problemos. Neįsivaizduoju savo gyvenimo su kitos profesijos žmogumi.

- Kaip vertinate žmonos vaidmenį? Šiandien tokios madingos niekur nedirbančios žmonos - puošmenos… Kokios žmonos palinkėtumėt savo sūnums?

- Man sunku pasakyti kokios. Bet aišku viena - tikrai norėčiau, kad ta moteriškė mokėtų gaminti valgį, nors tas ir atima labai daug laiko, energijos. Norėčiau, kad ji prižiūrėtų namus. Tačiau viskas priklauso nuo paties vyro požiūrio į šeimą. Yra vyrų, kurie džiaugiasi ir nieko neveikiančia žmona. O žmonų - lėlyčių nepažįstu. Mano aplinkoje tokių nebuvo.

Manau, nesvarbu, ką žmonės (turiu omenyje sutuoktinius) veikia, svarbu, koks jų tarpusavio santykis. Jeigu vyrui tokios lėlytės reikia - jis ją turi. Jeigu žmogui reikia draugo - jis turi draugą, o jei tik žaisliuko - turi žaisliuką. Gyvenime svarbiausia - suteikti laimę mylimam žmogui, o visa kita…

- Koks mėgstamiausias Sauliaus Sondeckio patiekalas?

- Bulviniai blynai, šaltibarščiai. Žuvį mėgsta. Nepasakyčiau, kad aš jį patiekalais labai lepinu - maisto gaminimas atima labai daug laiko. Tik ypatingomis progomis pagaminu ir įmantrių patiekalų - mano mamytė buvo puiki šeimininkė, tad moku. Bet, kas be ko, vis dažniau įvertinu ir dabartinės kulinarijos prašmatnumą - nusiperkam jau paruoštų gaminių.

- O jeigu prisiminsime, kad trumpiausias kelias į kiekvieno vyro širdį - per skrandį, ar tokiu būdu į savo vyro širdį ėjot?

- O, čia jau Sauliaus reikia klausti. Aš tikrai nežinau. Nors, ko gero, ne…

Negaliu pasakyti, kas jį patraukė į mano pusę. Gal grojau neblogai, gal išvaizda patiko… Nežinau. Kas man jame imponavo - žinau.

- O kas?

- Jo rimtumas, mąstymas, su juo nepaprastai įdomu bendrauti. Manau, kiekvieną jis sugeba sudominti. Susižavėti Sondeckiu tikrai nėra sunku.

- Kaipgi tuomet jaučiatės, žinodama, kad Sondeckiu labai lengva susižavėti, o jis praleidžia su pašnekovais labai daug laiko - jis gi tiesiog pamiršta laiką bendraudamas su žmogumi! Su juo gali išbūti šešias, septynias valandas ir nejausti, kad jos prabėgo... O tarp "bendraujančių" užmirštant laiką labai daug moterų…

- Aš labai džiaugiuosi, kad jis su kažkuo gali pamiršti laiką. Ir kad jis ne vien man gali atnešti džiaugsmo… Žinoma, neperžengiant gero elgesio ribų… O kas be ko, bendravimą kaip “piktai žmonai” kartais tenka ir pakoreguoti: jeigu pritrūksta laiko.

Nežinau, kokias blogybes mano vyras įžiūri manyje ir kaip jis prie jų taikosi, o aš iš tų jo savybių, kurios manęs netenkina, didelių problemų nedarau. Manau, kad tai ir yra mūsų bendro gyvenimo pagrindas - mes priimam vienas kitą tokius, kokie esame. Idealiai sutampančių žmonių, manau, net negali būti. Galėčiau aibę ydų išvardyti, iš kurių galima buvo padaryti istorijas ir paversti tai šeimyniniais konfliktais. Bet šitas žmogus turi tiek daug to, už ką galima jį gerbti, jog kelios smulkmenos tik paįvairina visus teigiamus jo bruožus.

- Jūsų bendrame gyvenime tiek daug profesinės sėkmės. Ar švenčiat? Šampanas, konjakas, svečiai, lūžtantys stalai… Kažkas įvyko!

- Būdavo kažkas panašaus anksčiau. Bet švęsdavome ne kažkokią ypatingą sėkmę, o vos ne po kiekvieno koncerto grįždavome į namus su svečiais. Kad mes ką nors specialiai švęstume dviese - ne, manau to nebuvo. Sėkmė - vardo suteikimas ar premija, ordino įteikimas - visa tai susiję su oficialiu priėmimu. Su aplinkiniais žmonėmis ir atšvęsdavome. Mūsų gyvenime tiek daug švenčių …

- O vedybinių metinių dieną švenčiat?

- Neseniai buvo trisdešimties metų bendro gyvenimo sukaktis. Bet… Kelionės, koncertai. Gal net ne tokios šventės svarbiausios gyvenime… Štai Trakuose buvome, Richardo Strausso “Salomėją” žiūrėjome. Sėdėjo šalia Prezidentas Valdas Adamkus. Vakaras žvarbus buvo, tai net kelis sykius jis taip paprastai, nuoširdžiai žmonos pasiteiravo: “Ar tau nešalta?” Toks rūpestis, tiek žmogiškos šilumos! O iš kitos pusės sėdėjo Algirdas Brazauskas su dukra. Irgi taip pat: “Ar tau nešalta?” - net keletą kartų klausė...

- O maestro Saulius Sondeckis Jūsų kiek kartų paklausė, ar nešalta?

- Mes labai šiltai apsirengę buvome…

- Ar maestro jautrus netvarkai?

- Jautrus. Jis labai tvarkingas.

- Bet tiek darbų turėdama… Netikiu, kad visuomet spėjate visas dulkeles nuvalyti.

- Dulkių jis nemato. Jis mato išmėtytus daiktus. Beveik visuomet turėjau pagalbą. Nors ir pati labai daug dirbadavau… Vaikai labai netvarkingi…

- Kokia Sauliaus Sondeckio įtaka auklėjant vaikus?

- Sūnūs prisirišę prie tėvo. Aš manau, kad mes visuomet su vaikais rasdavome bendrą kalbą ir niekad nepajutome esą “atgyvenos”…

Tai rodo, jog kontaktas su vaikais visuomet buvo ir tebėra. Namų atmosfera turi labai daug įtakos vaikų auklėjimui. Ir šiandien galiu drąsiai daryti išvadą, kad vaikus reikia auklėti ne kalbomis, o savo pavyzdžiu.

Vaikais skųstis negaliu.

- O kas nusprendė, kad jie bus muzikai?

- Paulius nuo vaikystės du pagalius pasiėmęs muzikuodavo, grodavo. Vėliau, kai jau buvo paaugęs Vytas, pasisodindavo ir jam diriguodavo… Norėjome, kad jis mokytųsi dirigavimo, tačiau kategoriškai atsisakė.

Kai jie pradėjo mokslus, vienintelė apolitiška profesija anoje sistemoje buvo muzika - taigi ne tokia pavojinga kaip kitos… O jau 7-8 klasėje patys pasirinko muzikų kelią…

- Su Jūsų sūnumis bendraujant visuomet atrodo, kad juos pažįsti mažiausiai šimtą metų. Iš kur jų bendravimo lengvumas, paprastumas?

- Saulius labai lengvai bendrauja net ir su nepažįstamais žmonėmis. Mano mama, kuri su anūkais labai daug laiko praleisdavo, taip pat buvo linkusi bendrauti… Gal ir aš ne taip sunkiai bendrauju.

Be to, šeimoje nuolatos būdavo žmonių - o dar kokių garbingų! Man atrodo, jog mokėjimas bendrauti - gabių žmonių požymis. Jie tiesiog domisi aplinka.

- Ar nesunku gyventi taip kaip dabar: vienas sūnus Austrijoje, kitas - Vokietijoje, vyras nuolat kelionėse?..

- Visiškai nesunku ir neliūdna. Aš džiaugiuosi, kai vaikai suvažiuoja, bet kai jų nėra, mes taip pat jaučiam kažkokį ryšį, lyg būtume kartu. Kai žmogui nuobodu - jis pats kaltas. Tiek daug yra įdomių dalykų - kiek reiktų perskaityti, parodų nespėju aplankyti, o koncertai… Ne! Tikrai neliūdna.

Darbas, namo statyba… Taip būnu vakarais pavargusi, kad liūdėti nebeturiu nei jėgų, nei noro.

- O kas padėjo atrasti potraukį statyboms?

- Pats gyvenimas. Mačiau, kad mes nebegalime gyventi savo senajame bute - nepatogu, per ankšta. Pradėjau ieškoti išeities. Neturime nei fabriko, nei verslo. Viskas uždirbama nuolat koncertuojant - taigi labai nelengvai. Labiausiai, ko bijojau, - suklysti. Švaistytis tuo, ką uždirbam, negalėjome. Reikėjo viską kuo geriau investuoti. Aš iš tų žmonių, kurie linkę rizikuoti. Saulius nuosaikesnis. Jis labai to nenorėjo.

Dabar rezultatas parodė, jog viską darėm teisingai. O juk kai tik pradėjom namų rekonstrukciją, net buvo neaišku, ar vėl netapsime “kolektyvizuoti” ir “nacionalizuoti”.

Užsiėmusi statybomis, net ir paskaitas vienu metu lankiau. Labai daug žurnalų esu perskaičiusi, domėjausi visur, kur tik galėjau. Visą laiką galvojau, kas man buityje trukdė, kas man buvo nepatogu, ko reikėtų mūsų gyvenimo sąlygomis...

Rūpinausi, kad ne tik mes patys gerai namuose jaustumes, bet ir mūsų svečiams būtų patogu.
Daug ką savo mąstymu pasiekiau.

- O ar yra dabar namuose, kas nepatogu?

- (Ilga pauzė) …Viskas labai patogu. Nebent kai ką kitaip būtume darę - pinigus dar labiau taupyti galėjau. Bet kai ko tada nežinojau…

Kol kas namuose viskas patogu: ir šeimininkauti, ir bendrauti, ir ilsėtis - tiesiog idealios sąlygos. Jeigu dar kartą reikėtų viską pradėti - net nežinau, ką keisčiau.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!