Rimvydui Žigaičiui - 65-eri

Jubiliejams ir sukaktims skirti straipsniai ar pokalbiai dažnai būna panašūs į blizgančius, bet tuščius saldainio popierėlius: solenizanto paklausiama, kaip jis atėjo į muziką (dailę, literatūrą, teatrą), išvardijamos svarbiausios kūrybos ir biografijos detalės, nepamirštama paklausti apie ateities planus. Kompozitorius, organizatorius, Lietuvos valstybinės filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žigaitis, spalio devintąją švenčiantis šešiasdešimt penktąjį gimtadienį, nusipelnė daugiau. Todėl skaitytojų dėmesiui - ne tik straipsnis apie jį, bet ir draugų, kolegų, artimų žmonių nuomonės - be kupiūrų. Žinoma, asmenybės negalima sprausti nei į straipsnio, nei į reminiscencijų rėmus, tačiau iš paskirų dalelių dėliojama mozaika leidžia bent kiek išsamiau pažvelgti ir į sudėtingą epochą, ir į nevienareikšmį žmogų - kūrėją , turintį Dievo dovaną jautriau nei kiti girdėti pasaulį.

 

Ruošėsi būti vargonininku…

Rimvydas Žigaitis - antros kartos muzikas. Pats jo atėjimas į muziką buvo lydimas stiprių išgyvenimų: tėčiui, Kazlų Rūdos miestelio vargonininkui, susirgus jį pavaduoti galėjo tik paties šiek tiek pamokytas sūnus. Dešimties metų jis jau vargonavo per atlaidus: ant viškų susirinkę garbaus amžiaus choristai nustebę dairėsi vargonininko, o “vargonininkas” tuo tarpu pro choristų kojas brovėsi prie instrumento. Savo muzikalumu ir jau tada pasireiškusiais organizaciniais sugebėjimais dešimtmetis berniūkštis sugebėdavo priversti paklusti gerokai vyresnius už save žmones.

Po tėvo, J.Naujalio vargonininkų kursų klausytojo, mirties Kazlų Rūdos klebonas vienuolikmetį berniuką rekomendavo į tuometinę J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą studijuoti vargonų. Atvažiavus į Vilnių paaiškėjo, kad jis per mažas ir tikrųjų vargonų pedalų nepasiekia. Kol paaugės, Konradas Kaveckas pasiūlė pasimokyti kompozicijos.

 

... tapo kompozitoriumi

1949 metais R.Žigaitis atėjo į Muzikos teorijos skyrių, kuriame drauge mokėsi Vaclovas Paketūras ir Benjaminas Gorbulskis. Kaip prisimena kompozitorius V.Paketūras, “jis iš mūsų buvo jauniausias, labai energingas, gabus, kūrybingas, imlus vaikinas”... Pasimokęs porą metų, nebaigęs muzikos mokyklos, įstojo į tuometinės Valstybinės konservatorijos pirmą kursą.

Kaip tik tuo metu buvo buriama pirmoji Lietuvos studentų grupė studijuoti Maskvos P.Čaikovskio valstybinėje konservatorijoje. Sėkmingai išlaikęs egzaminus (į kompoziciją stojo šešiolika studentų, po egzaminų liko penki), R.Žigaitis tapo prof. A.N.Aleksandrovo kompozicijos klasės studentu. 1957 metais ją sėkmingai baigė - diplominis darbas buvo operos “Konradas Valenrodas” šeštasis veiksmas. Jo rezultatus puikiai įvertino Dmitrijus Šostakovičius, baigiamųjų egzaminų metu net išbučiavęs gabų studentą; R.Žigaitis ir dabar saugo Maestro pasirašytą diplomą.

 

Mokinių mylimas pedagogas

1957 metais grįžęs į Vilnių, R.Žigaitis pradėjo dėstyti Vilniaus M.K.Čiurlionio muzikos mokykloje solfedį. Pasak vieno iš jo mokinių, smuikininko Raimundo Katiliaus, buvo jaunas, optimistiškas, geranoriškas mokytojas. “Jo mokyme nebuvo jokio pykčio, tik geranoriškumas. Jo dėstymas paliko man šviesius atsiminimus - o aš nebuvau supergeras mokinys”.

Pedagoginį R.Žigaičio talentą patvirtino ir tolesnė jo darbo patirtis, ir - jo mokinių bei kolegų prisiminimai. Negabių mokinių jam nebuvo - tiesiogine žodžio prasme… Kaip pasakoja dainininkė Giedrė Kaukaitė, klausiusi R.Žigaičio solfedžio ir harmonijos paskaitų Pedagoginiame institute: “Buvau be jokio muzikinio pasiruošimo, bet jis mus taip gerai mokė, kad po metų stodama į Konservatoriją, aš ramiai išlaikiau stojamuosius egzaminus drauge su tais, kurie buvo baigę tuometinius muzikos technikumus. R.Žigaičio duota pradžia buvo labai profesionali ir metodiška, o abi disciplinos - ir solfedis, ir harmonija - dainininkui yra be galo svarbios”.

“R.Žigaitis buvo mano solfedžio mokytojas Vilniaus 10-metėje muzikos mokykloje. Jis buvo labai tolerantiškas, reiklus, tačiau gerai suprantantis vaikų poreikius. Nekišo tuščiai žinių, o mokė to, kas buvo reikalingiausia. Gal todėl ir klasė jį mėgo”, - prisimena Vilniaus kvarteto smuikininkė Audronė Vainiūnaitė.

Užbėgant už akių galima pasakyti, kad ir šiandien profesorius R.Žigaitis labai įdomus pedagogas. Neteko girdėti ir studentų skeptiškų nuomonių, nors studentai visuomet turi priekaištų net pačiam geriausiam profesoriui. Nors dėsto sausus teorijos dalykus (orkestrą, elementariąją muzikos teoriją, muzikos kalbą), tačiau šiltu ir neformaliu bendravimu sugeba patraukti studentus. Tiesa, pasak Muzikos akademijos prorektoriaus Eduardo Gabnio, prof. R.Žigaitis savo reiklumu, pedantiškumu, patyrusio, pagyvenusio žmogaus atsakomybe kartais pagadina jauniems kolegoms nuotaiką. “ Man regis, su juo nėra taip paprasta dirbti - jis reiklus ir sau, ir kitiems”.

 

Trisdešimtmetis Filharmonijos meno vadovas

Šiandien panašus paskyrimas, ko gero, nelabai nustebintų, tačiau prieš trisdešimt penkerius metus kultūros ministrui Juozui Banaičiui prireikė nemaža pastangų įtikinti ir patį R.Žigaitį, ir gausius oponentus, kad ši kandidatūra - tinkamiausia į Lietuvos TSR valstybinės filharmonijos meno vadovo postą. Nežinau, ar šitą dieną prisimena pats maestro R.Žigaitis, tačiau 1963-iaisiais prasidėjo dvidešimt trejų metų trukmės epopėja, turėjusi nemažai įtakos tuometinei Lietuvos muzikinei kultūrai ir jos tradicijoms - kaip viename pokalbyje juokavo maestro, “atėjau su naujaisiais Filharmonijos vargonais”.

Po metų, 1964-aisiais, tas pats J.Banaitis iš Peterburgo konservatorijos pasikvietė penktojo kurso dar nebaigusį Juozą Domarką - būsimąjį Nacionalinio simfoninio orkestro dirigentą. Filharmonijos meno vadovas ir Simfoninio orkestro dirigentas - itin glaudžiai susijusios figūros, todėl nenuostabu, kad netrukus tarp dviejų jaunų žmonių užsimezgė artima ne tik dalykinė, bet ir asmeninė draugystė, nenutrūkstanti ir po šiai dienai…

Pasak J.Domarko, pagrindinis R.Žigaičio bruožas, visai nepasikeitęs metams bėgant, sąžiningumas. “Niekada nesu matęs, kad jis savanaudiškais tikslais kokį “šmugelį” darytų - ar moralinį, ar materialinį. Antras jo būdo bruožas - suvalkietiškas užsispyrimas. Kartais gal ir ne visai tikslingai užsispyręs būna, tačiau jei jau toks jo įsitikinimas - lengvai jo nepakeisi. O jis niekada nedarydavo to, kuo nebuvo įsitikinęs. Per daugelį bendravimo metų visko yra buvę - esame ir susibarę, ir susipykę, ir nesišnekėję. Aš irgi nesu paskutinis lepšis: jis suvalkietis, aš žemaitis, taigi kiekvienas turime ką pasakyti. Bet tai nesvarbu, nes šiltas mūsų bendravimas išliko iki antrosios mūsų gyvenimo pusės ir aš žinau, kad galiu R.Žigaičiu pasikliauti, nes jis manęs nepakiš kur nereikia... Beje, jis labai ilgai atsimena ir gera, ir bloga - prireikus dienų ir valandų tikslumu gali pasakyti, kada ir kokia forma jis buvo nuskriaustas ir apkalbėtas. Jei tokio charakterio žmogus būtų užprogramuotas pykčiui, būtų galima sulaukti baisių dalykų. Tačiau kadangi jis savo genetiniu kodu yra gerietis, vadinasi, negali būti blogietis”.

 

Savitas muzikos sklaidos modelis

R.Žigaičio vadovaujamos Filharmonijos koncertinė veikla privalėjo apimti visą Lietuvą, todėl jis ir kūrė savitą muzikos sklaidos modelį - kiek apie tai galima kalbėti turint omenyje buvusios TSRS tvarką, kai bet kokiai iniciatyvai reikėjo “pramušti” leidimą iš viršaus. Kito kelio nebuvo. Kaip prisimena Lietuvos kamerinio orkestro dirigentas Saulius Sondeckis, norint ką nors pasiekti, reikėjo, kad tavo sumanymas būtų akceptuotas “viršuje” ir nuleista “apačioms” jau kaip valdžios idėja. “Kitaip Žigaitis būtų išlėkęs pirmas, o visi kiti irgi nubausti. Nes visada pirmas klausimas buvo”kas leido?”, o antras - “kam jums to reikia”.

Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo orkestro dirigentas Donatas Katkus sako, kad prieš R.Žigaitį meno vadovu Filharmonijoje dirbęs Mendelsonas buvo labiau susijęs su administravimu nei su menu, muzika, kultūra. “R.Žigaitis, atėjęs chruščiovinio atšilimo pabaigoje, buvo naujo tipo žmogus. Viena pirmųjų jo iniciatyvų - koncertai Katedroje, tuometinėje Paveikslų galerijoje. Buvo rizikinga rengti koncertus buvusioje bažnyčioje… R.Žigaitis buvo atviras visiems, ypač jauniems atlikėjams, stengėsi padėti, suorganizuoti koncertus. Tikras muzikinio kultūrinio dalyko entuziastas, visą laiką degęs naujomis idėjomis”.

Ko gero, mylimiausias R.Žigaičio “kūdikis”, dėl kurio jam teko patirti ir pašaipos, ir atviro nesupratimo - vadinamosios muzikos dienos - koncertų ciklai kolūkių centruose, rajonų kultūros namuose. Žinoma, formaliai jas organizuodavo rajonų valdžia, neretai įsivaizdavusi tas šventes kaip ištisinį balių, tačiau daugybei žmonių periferijoje tai buvo vienintelė proga pamatyti “gyvus” Sondeckį, Kaniavą, Prudnikovą. Rengti koncertai - monografijos, skirti įvairių kompozitorių ir atlikėjų sukaktims.

Ypač svarbi R.Žigaičio vadovaujamos Valstybinės filharmonijos švietėjiška misija - darbas ir dėmesys vidurinėms mokykloms. Vilniaus kvarteto smuikininkas Petras Kunca prisimena, kad kvartetas jautėsi labai tinkamas tokiam darbui. “Ir mūsų repertuaras - nuo miniatiūrų iki šiuolaikinių kūrinių - tai leido. Vienas iš didžiausių mūsų išgyvenimų per koncertus mokyklose buvo K.Pendereckio kvarteto atlikimas. Kas galėjo pamanyti, kad toks XX a. autorius kaip Pendereckis bus su tokiu entuziazmu sutinkamas mokinių Lietuvos mokyklose. Kur bevažiuodavom, vaikai, paklausti, kas labiausiai patiko iš mūsų repertuaro, visada sakydavo: “Tas kūrinys, kurį pagrojote gale koncerto”. Buvo įvairių aiškinimų, ką jie girdėjo K.Pendereckio muzikoje, juos tikriausiai patraukdavo netikėti kontrastingi sąskambiai... Vienas pasakė: “O man atrodo, kad šita muzika vaizduoja uodų karą”...

R.Žigaičio vadovavimo metais šalia Simfoninio ir Lietuvos kamerinio orkestrų Filharmonijos programose ir afišose atsirado nemaža naujų vardų: Vilniaus, M.K.Čiurlionio kvartetai, Pučiamųjų kvintetas, Senosios muzikos ansamblis. Pradėti rengti jaunųjų atlikėjų festivaliai, sekmadienio koncertai ne tik Arkikatedroje, bet ir Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Nidos, Juodkrantės salėse, Šiaulių senosios muzikos festivaliai, nuolatiniai koncertai penkiolikoje Filharmonijos filialų įmonėse ir kolūkiuose. Naujametiniai vakarai, šiais laikais rengiami visose bent kiek didesnėse koncertų salėse, anuomet taip pat buvo drąsi ir radikali naujovė. Viską išsamiai paliudyti gali nebent to meto spauda ir archyvai.

R.Žigaičio iniciatyva 1967 metais buvo surengtas Kamerinės muzikos festivalis - pirmasis tokio tipo renginys tuometinėje TSRS, kiti festivaliai - “Maskvos žvaigždės”, “Maskvos žiema”, Leningrado “Baltosios naktys” - atsirado gerokai vėliau. Kamerinės muzikos festivaliuose dalyvaudavo tokios įžymybės kaip E.Gilelsas, D.Baškirovas, I.Bezrodnas, Borodino kvartetas, R.Bašrajaus vadovaujamas kamerinis orkestras! Pasak S.Sondeckio, tokius renginius ne taip paprasta buvo daryti: dabar, jei tik turi pinigų, gali pasikviesti ką nori, o tada reikėjo leidimų, pritarimų iš viršaus - vietos CK, Maskvos CK, Kultūros miniterijos. “Mažiausias pajudėjimas reikalavo aibės energijos, įtikinėjimų - viskas turėjo būti koncentruota Maskvoje ir Leningrade. T.Nikolajeva Lietuvoje yra grojusi ištisus ciklus… Tokius įžymybių “bukietus”, kuriuos suburdavo R.Žigaitis, dabar sukviečia nebent “Vilniaus festivalis”.

 

Sprangi vadovo duona

Visi be išimties kalbinti buvę kolegos ar atlikėjai, kurių “patronas” du dešimtmečius buvo R.Žigaitis, pabrėžė maestro atsidavimą darbui, idealizmą, entuziazmą, kruopštumą, kartais net ribojantį, su pedantizmu Filharmonijoje visi solistai, kolektyvai buvo suregistruoti, meno vadovas puikiai žinojo, kas ir kokias kūrybines užduotis turi atlikti, gilinosi į kiekvieno atlikėjo ar kolektyvo veiklą.

Repertuaro, programų rengimas - taip pat meno vadovo kompetencija. Ir ne tik Filharmonijoje - ši organizacija buvo vienintelė valstybės įgaliota ir finansuojama struktūra, kuruojanti bet kokias koncertinio gyvenimo apraiškas. Nė vienas mokamas koncertas nei Sporto rūmuose, nei kur nors kitur negalėjo įvykti be Filharmonijos žinios. Meno vadovo vizos reikėjo net cirko pasirodymams! O įvairaus žanro koncertų Filharmonija per metus surengdavo keliasdešimt tūkstančių.

Pasak maestro J.Domarko, “meno vadovas ptivalėjo ne tik sudarinėti programas, bet ir dirbti su choro vadovu, Simfoninio orkestro vadovu, Kamerinio orkestro vadovu, trimis kvartetais, kurie turėjo savo nuomonę, savo kaprizus ir planus, o meno vadovas dar priklausė nuo cenzūros, nuo Glavlito, nuo CK, nuo Partijos komiteto. Jei programoje nėra 30-40 proc. tarybinės muzikos (Čaikovskis ar Prokofjevas čia netiko, pageidautina buvo Chrenikovas), jį jau kviečia ant kilimo. Jeigu prieš kokią religinę šventę programoje atsiranda Requiem - taip pat kas nors būtinai įžvelgs ideologinę diversiją. Reikėjo laviruoti ir R.Žigaitis tai gana sumaniai darydavo - nelįsdavo bėdai ant ragų, bet ir aklai nepaklusdavo”.

Ryškesnės žvaigždės, nusipelnę meno veikėjai, susitarę dėl koncertų, galėdavo staiga atsisakyti groti - pavyzdžiui, dėl gastrolių užsienyje. Gaisrą gesinti tekdavo meno vadovui.

 

Nebaigta opera

Paties R.Žigaičio kūryboje nėra ypač stambių veikalų, tačiau tie, kurie parašyti, ypač kamerinio žanro, patrauklūs ir mėgstami publikos - ir profesionalų, ir mėgėjų. Gaila, kad taip ir neužbaigta liko opera “Konradas Valenrodas”, kurią pradėjo dar Maskvoje.

Labiau išplėtoti savo kaip kompozitoriaus veiklą jam trukdė ir vadovo pareigos tokioje didelėje “mašinoje” kaip Filharmonija. Kiekvieną vakarą vien Vilniaus salėse vykdavo apie dešimt koncertų! O meno vadovas visur dalyvaudavo...

R.Žigaičio kūrybinėje bibliografijoje - daugiau kaip 200 įvairių žanrų kūrinių: šešios kantatos, oratorija - misterija “Atminimo varpai”, simfonijetė, uvertiūra simfoniniam orkestrui “jaunystė”, iškilminga muzika berniukų chorui, vargonams ir styginių orkestrui, poema “Prie paminklo” - ši pjesė ir dabar yra Kamerinio orkestro repertuarinis kūrinys, baladė styginiam orkestrui, koncertino “Allegro festivo” vargonams, sonatina ir šešių preliudų ciklas fortepijonui, pastoralių triptikas birbynei ir fotepijonui, daugybė harmonizuotų liaudies dainų… Jo muzikinė kalba brandi, rafinuota - S.Sondeckio vertinimu, R.Žigaitis labai talentingas kompozitorius, turintis aukštą muzikinį išsilavinimą, puikus profesionalas, bet kurioje muzikinio gyvenimo srityje galėjęs pasiekti labai daug. “Apsiribojęs viena sritimi, jis aukodavo savo talentą, dažnai atsisakydamas atsidėti vien kūrybai”.

 

Sudie, Filharmonija

Dauguma pašnekovų, paklausti, kokiomis aplinkybėmis R.Žigaitis paliko Filharmonijos meno vadovo postą, taktiškai nutylėdavo arba pridėdavo daugiareikšmišką pastabą “ne spaudai”. Gal ir pagirtinas lietuviškas santūrumas, tačiau paradoksas tas, kad 1983 metų gruodį R.Žigaitis susirinko visus įmanomus apdovanojimus ir įvertinimus kaip geriausias vadovas, o kitų metų sausį paliko savo darbo vietą. Ir priežasčių tikriausiai ne viena: dvidešimt trejus metus išdirbęs viename poste, R.Žigaitis, matyt, įkyrėjo savo idealizmu, paaukštintais standartais. Ir - savo teisybe.

Jis ir šiandien negali nurimti, kad kažkur Akmenėje vaikas negirdės muzikos. Jis įsitikinęs, kad muzika padeda gyventi ir kad ten, į Akmenę, turi važiuoti Prudnikovas, Noreika, Vilniaus kvartetas. Tačiau ne visi nori ir tada norėjo koncertuoti Akmenėje - geriau važiuoti į Berlyną ar Paryžių. Tai labai žmogiškas pasirinkimas. Ir tada visai nereikalingas idealistas meno vadovas, manantis, kad visoje Lietuvoje žmonės turi klausytis muzikos. Tą pačią idėją R.Žigaitis puoselėja ir Muzikų draugijoje, skirtumas tik tas, kad anuometinė Filharmonija gaudama dideles valstybės dotacijas, kaip ir galėjo be ypatingų rūpesčių įgyvendinti savo misiją. O Muzikų draugija tokiai veiklai lėšų išvis negauna…

 

Kam reikalinga Muzikų draugija

1987 metais Lietuvoje įkurta Muzikų draugija buvo analogiškos masinės TSRS organizacijos padalinys. Tai buvo formalus tarybinių nomenklatūrininkų žingsnis. Ir tik vėliau pasirodė, kad pas mus iš tiesų organizacija buvo atkurta - 1990-aisiais ji pavadinta Lietuvos muzikų draugija, o po metų įteisintas prieškario draugijos veiklos tęstinumas. Nepaisant garbingų tradicijų, 1992-1995 metais draugija merdėjo. Anot E.Gabnio, “subrendo tikra revoliucinė situacija: tuometinis draugijos pirmininkas Vidas Bakas negalėjo, o draugijos nariai nebenorėjo dirbti taip, kaip buvo dirbama”. 1995-ųjų gegužės mėnesį surengtas LMD suvažiavimas draugijos tarybos pirmininku išrinko R.Žigaitį. Jau po metų sušauktas naujas draugijos suvažiavimas konstatavo draugijos atgimimą, realią ir turiningą veiklą.

“Tapęs draugijos prezidentu, R.Žigaitis su didžiule energija puolė tvarkyti visų reikalų, kurie, galima sakyti, buvo embrioninės būklės (jei ten išvis gyvybė ruseno). Po poros metų jo vadovavimo padėtis ženkliai pasikeitė. Gaila, žinoma, kad pas mus neatsiranda valdžios žmonių, kurie suprastų, kad tokia organizacija reikalinga. Kultūros ministerijos valdininkai samprotauja: “Žigaitis mums nepatinka, tai ir draugijos nereikia”. Čia jau “šiltas” lietuviškas bruožas”, - mąsto J.Domarkas.

 

Savi namai - geriausi namai

Sakoma, iš arti žvelgdamas, nepamatai svarbiausio. Sakoma, namai - pragarai. Sakoma, kad niekas negali tavęs skaudžiau sužeisti nei artimi ir mylimi žmonės. Tačiau yra ir antroji medalio pusė, ir antroji išminties dalis, teigianti, kad be namų negerai ir kad niekas tavęs geriau nesupras už tuos - pačius artimiausius.

R.Žigaičio dukra Audronė Žigaitytė-Nekrošienė prisipažįsta labai anksti supratusi, kad tėtis - ne tik geras, važinėjantis drauge su dviratuku po parką, skaitantis knygeles ir perkantis ledus. “Nuo šešerių metų jutau žiaurų pavydą “savo sesutei” - nors šeimoje esu vienturtė, taip juokais vadinau Filharmoniją. Tėtis, kaip tikras idealistas, į darbą puolė stačia galva ir iš Filharmonijos beveik neišeidavo. Nuo tokio darbo, aišku, kentėjo ir šeima, ir kūryba. Todėl nuo šešerių metų aš buvau nuolatinė Filharmonijos koncertų klausytoja - tai buvo vienas iš šansų būti šalia tėčio, kurio man taip reikėjo… Taip gyvenimas virto darbu, o darbas - gyvenimu. Tėčio sąjungininkė buvo ir mama, ir aš, pradėjusi mokytis muzikos mokykloje. Ką jau kalbėti apie tai, kas vyksta dabar, kai R.Žigaitis yra Muzikų draugijos prezidentas, o šeima - tam tikras darbovietės filialas. Toks yra gyvenimo būdas…”

Pasakodama apie šeimą, A.Žigaitytė-Nekrošienė vis prisimena mamą, kuri buvusi namų geroji dvasia. “Be jos mes negalėjome nė žingsnio žengti, ji buvo pagrindinė mūsų darbų vertintoja, jos autoritetas šeimoje buvo neginčijamas. Visos tėčio darbo problemos buvo gvildenamos namuose, jo bendradarbiai buvo dažni mūsų namų svečiai. Labai anksti sužinojau menininkų gyvenimo ir problemų kuluarus, nes visos problemos buvo sprendžiamos nekreipiant dėmesio, kad kažkur šalia sukinėjasi vaikas… Mamos įdiegtas įprotis tartis su šeima svarbiausiais klausimais išliko ir dabar, jos netekus. Juk ir “Muzikos barų” kaip žurnalo idėja kilo ne kur kitur, o šeimoje, sėdint prie šventinio Kūčių stalo…Tėtis įsitikinęs pats, o savo ryžtu ir kiekvieną kitą pajėgus įtikinti, kad Lietuvai toks leidinys būtina ir nevalia leisti jam išnykti. Taip ir gyvenam visi drauge, dažnaineskirdami kur darbo, o kur šeimos problemos. Ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip”.