Ženklus Davido Oistracho pėdsakas

1998 Nr. 16 (249), Undinė Jagėlaitė

Vienam žymiausių mūsų epochos muzikantų Davidui Oistrachui šį rudenį būtų sukakę 90 metų. Jau beveik ketvirtis amžiaus tyli didžiojo menininko smuikas.

D.Oistrachas - genialus smuikininkas, pedagogas ir dirigentas - ryškiausia šio amžiaus muzikos asmenybė, palikusi gilų pėdsaką smuiko pasaulyje. Šis pėdsakas veda ir į Lietuvą. Tačiau Lietuvoje nedaug telikę žmonių, turėjusių progą betarpiškai girdėti D.Oistracho smuiko skambėjimą, tiesiogiai patirti jo pedagoginio meistriškumo išmintį. Todėl norėtųsi priminti laiko negailestingai blukinamus istorijos faktus, nubraukti beatsirandančią užmarštį, kuri D.Oistracho vardą jaunajai kartai stumia į nežinojimą.

D.Oistrachas save visą atidavė smuiko muzikai, negalėdamas ir nemokėdamas savęs nei saugoti, nei taupyti. Per ilgametę koncertinę karjerą jis nėra atšaukęs nė vieno koncerto, nors koncertavo labai daug, o jo atliekamų kūrinių repertuaras aprėpė kone visą smuiko literatūrą. Į jo smuiko klasę susirinkdavo gausus talentingiausių jaunųjų smuikininkų būrys, o jo kolegos stebėdavosi, iš kur profesorius semiasi jėgų, kad jas dosniai dalytų jauniesiems. Jis buvo unikalus ir jo unikalumas plaukė iš širdies. Jis buvo muzikos tarnas, niekada neatsigręžęs į save patį, jokia forma ir jokiomis aplinkybėmis nedemonstravęs savo paties reikšmingumo, neprisilietęs prie pigių dalykų gyvenime ir profesinėje veikloje.

Garsieji D.Oistracho amžininkai neretai ėjo lenktynių, ieškodami žodžių smuikininko genijui paskelbti. D.Šostakovičius yra rašęs, kad D.Oistrachas - tai atlikėjiško meno epocha, muzikinės kultūros pasididžiavimas, visą savo didžiulį talentą, visą nesulyginamą meistriškumą atidavęs žmonėms, tarnavimui muzikai. Oistrachas ir smuikas, Oistrachas ir muzika - šios sąvokos tapo neatskiriamos, - teigė D.Šostakovičius. A.Chačaturianui D.Oistrachas buvo genialus smuikininkas, nuostabus muzikantas, visapusiškai išsilavinęs žmogus, kuris buvęs tiek talentingas, kad mene pakilo aukščiau už daugelį puikių šiuolaikinių atlikėjų. Koncerto, skirto D.Oistracho atminimui, įžanginiame žodyje E.Svetlanovas pasakė, kad mūsų laikų atlikėjiškas menas praktiškai nežino tokio rečiausio stabilumo, aukščiausio meistriškumo, pilniausio harmonijos ir tobulumo pavyzdžio, koks buvo Davidas Oistrachas. Jis buvo pripažintas smuiko karalius, pirmasis pasaulio smuikas.

D.Oistracho vaikystės ir jaunystės metai prabėgo Odesoje, šiame muzikalumu ir muzikantais garsėjusiame ir dabar tebegarsėjančiame mieste. Vos penkerių metų atkreipė prof. P.Stoliarskio dėmesį, kuris ir tapo pirmuoju ir, beje, vieninteliu D.Oistracho mokytoju. Lemtingas buvo šešiolikmečio jaunuolio susitikimas su kompozitoriumi A.Glazunovu, patikėjusiu atlikti savo koncertą smuikui ir leidusiu jaunajam smuikininkui anksti pasidžiaugti kūrybinio pasisekimo vaisiumi. Koncertai Odesoje ir Sankt Petergurge, diriguojant pačiam A.Glazunovui, tapo pirmuoju reikšmingu kūrybiniu triumfu.

Puikiai 1926 metais baigęs Odesos konservatoriją, D.Oistrachas pervažiavo gyventi į Maskvą. Ketvirtąjį dešimtmetį lydėjo svarbūs laimėjimai. Pergalės antrajame sąjunginiame jaunųjų atlikėjų konkurse, tarptautiniame H.Wieniawskio konkurse Varšuvoje ir E.Isaye konkurse Briuselyje D.Oistrachą pakylėjo ant viršutinių smuiko elito laiptų. D.Oistracho grojimas išsiskyrė intelektu, aiškia mintimi, optimistine pasaulėjauta, o būdingais atlikimo bruožais tapo ne efektingas virtuoziškumas, bet gilus stiliaus pojūtis, savotiškas taurumas. Lyrizmas jo griežime niekada nevirto sentimentalumu. D.Oistrachas atsiskleidė kaip menininkas-mąstytojas.

Ilgainiui D.Oistracho griežtų kūrinių sąrašas apimtimi tapo unikalus. D.Oistracho repertuaras buvo tiek neaprėpiamas, kad kartais vieną jo koncertų ciklą sudarydavo net 30 stambios formos kūrinių. Greta solinės veiklos D.Oistrachas daug energijos paskyrė kamerinei muzikai. Ansambliai su pianistais L.Oborinu, S.Richteriu, trio su L.Oborinu ir S.Knuševickiu tapo ypatingais muzikinės visuomenės laukiamais įvykiais. D.Oistracho palikti įrašai - tai ištisas solinės ir kamerinės muzikos lobynas.

Didelis D.Oistracho nuopelnas stimuliuojant ir propaguojant naujus kompozitorių kūrinius. Nemažai S.Prokofjevo, N.Miaskovskio, D.Šostakovičiaus, A.Chačaturiano, D.Kabalevskio, T.Chrenikovo ir kitų to meto kompozitorių kūrinių gimė įkvėpti jo smuiko skambėjimo, jis pirmasis juos pristatė publikai, o vėliau įtraukė į koncertinę praktiką.

Kartą J.Cheificas D.Oistrachui pasakęs, kad smuikininkai kaip jis neturį teisės dirbti nuolatinio pedagoginio darbo, kad daugių daugiausiai galima būtų turėti 2-3 mokinius savo malonumui, jei jų talentas yra ypatingas. Nepaisydamas panašių patarimų, D.Oistrachas su stebėtinu pasišventimu atsidavė smuiko pedagogikai. Jau 1930 metų pradžioje jis pradėjo dirbti Maskvos konservatorijoje. Greitai subūręs didelę talentingiausių smuikininkų klasę, nuolat ruošdamas iš karto kelis studentus skirtingiems konkursams, šią veiklą plėtojo iki paskutinio atodūsio.

Pedagoginių principų požiūriu D.Oistrachas ypač akcentavo grojimo laisvę, atlikimo lengvumą ir optimizmą, paremdamas juos savo paties griežimo pavyzdžiu. Tačiau profesorius itin subtiliai derino asmeninio griežimo meno pavyzdį su studento individualybės pasauliu, niekada neprimesdamas mokiniams savosios kūrinių traktuotės. Visų pirma jis mokė savarankiškumo. Ir nors per pamokas stulbinančiai lengvai demonstruodavo sunkiausias ištraukas iš įvairiausių kūrinių, tačiau iliustracija klasėje buvo vien impulsas sunkumams įveikti, psichologinis fundamentas, ant kurio atsistojęs skleidžiasi jaunasis smuikininkas. Jo mokiniai iki šiol prisimena šiltą ir betarpišką atmosferą, vyravusią jo klasėje. Prof. V.Radovičius ją mėgdavo apibūdinti, sakydamas, kad D.Oistrachas visuomet buvo "lengvai prieinamas žmogus". Klasėje visada būdavo gausu žmonių, tad kiekviena pamoka atrodė panaši į jaudinantį kūrybinį veiksmą. D.Oistracho pedagoginį taktą, geranoriškumą ir išmintį glaustai atskleidžia žodžiai, pasakyti jo klasėje besimokiusiam G.Kremeriui: "Aš taip nedaryčiau, bet tu taip dažnai pasirodai esąs teisus…" Ilgą D.Oistracho mokinių sąrašą ženklina I.Oistracho, V.Klimovo, V.Pikaizeno, O.Krysos, G.Kremerio, L.Isakadzės, O.Kagano, A.Michlino ir daugelio kitų komentarų nereikalaujančių smuikininkų pavardės.

Daugelį metų, nuo pat vaikystės, D.Oistrachas turėjo svajonę diriguoti simfoniniam orkestrui. Tačiau svajonė išsipildė tik tada, kai įžymusis smuikininkas peržengė penkiasdešimtmetį. Dirigavimą D.Oistrachas įvardijo kaip daugiau nei malonumą, daugiau nei poilsį nuo kasdienybės. Tai išplečia horizontus, kelia naujas užduotis, atskleidžia naujus pasaulius, o kas gali būti puikiau nei senatvėje pažinti nauja, sakė D.Oistrachas. Paklaustas, kas sunkiau - groti ar diriguoti, - D.Oistrachas yra atsakęs, jog sunkiausia tapti dideliu menininku, nes juo tapti dažniausiai nepakanka gyvenimo, bet juo tapus - lengviau diriguoti. D.Oistracho diriguojamose programose skambėjo W.A.Mozarto, K.M.Weberio, J.Brahmso, F.Schuberto, P.Čaikovskio, G.Mahlerio, D.Šostakovičiaus, S.Prokofjevo ir daugelio kitų kompozitorių kūriniai.

D.Oistracho veiklos gijos veda ir į mūsų kraštą. Pirmoji pažintis su didžiuoju menininku įvyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1936 metais D.Oistrachas su Valstybiniu teatro orkestru, kuriam dirigavo L.Hofnekleris, atliko P.Čaikovskio Koncertą D-dur ir grojo rečitalį pianisto G.Ginzburgo talkinamas. Antrą kartą Lietuvoje D.Oistrachas koncertavo 1937-aisiais po pergalės E.Izaye konkurse. Dar vėliau, 1940 metais, mūsų klausytojai turėjo progą išgirsti jo griežiamą F.Mendelssohno Koncertą, diriguojant B.Dvarionui. Po karo genialiojo menininko smuikas skambėjo mūsų salėse dar tris kartus. Paskutinį kartą Didysis Maestro buvo atvykęs koncertuoti į Lietuvą 1968 metais Rusijos Federacijos literatūros ir meno dekados metu. Tąkart įvyko pirmoji ir paskutinė pažintis su D.Oistrachu dirigentu, kurio vadovaujamas Maskvos filharmonijos simfoninis orkestras atliko D.Šostakovičiaus Dešimtąją simfoniją.

Lietuvos muzikų ryšys su D.Oistracho smuiko mokykla ir jos mokiniais, kurių daugelio pavardė papuošia geriausių pasaulio estradų afišą, niekada nėra nutrūkęs. Jau daug metų su Lietuvos kameriniu orkestru ir jo vadovu prof. S.Sondeckiu kūrybinę ir asmeninę draugystę puoselėja garsieji D.Oistracho mokiniai, o jų koncertai Lietuvoje ir užsienyje tampa muzikine švente pačiam reikliausiam klausytojui.

Gražia ir prasminga tradicija buvo tapę D.Oistracho apsilankymai Valstybinėje konservatorijoje, dabartinėje Muzikos akademijoje, kurios profesorius neaplenkdavo kiekvienos viešnagės Lietuvoje metu. Vyko susitikimai su stygininkų profesūra ir studentais. 1960 metais D.Oistrachas buvo pakviestas susitikti su Konservatorijos studentų simfoniniu orkestru. Yra išlikusi fonograma, kurioje D.Oistrachas, pritariant studentų orkestrui ir diriguojant tuometiniam orkestro vadovui prof. J.Fledžinskui, atlieka W.A.Mozarto Koncerto A-dur 1-ąją dalį, daro interpretacines pastabas, kalba apie atlikimo stilistiką. Konservatorijos Styginių instrumentų katedros vedėjo profesoriaus S.Sondeckio iniciatyva ir pastangomis 1983-iaisiais prasmingai paminėtos Davido Oistracho 75-osios gimimo metinės, o į iškilmingus koncertus ir susitikimus į Lietuvą buvo atvykęs būrys jo mokinių: I.Oistrachas, Ch.Achtiamova, O.Krysa, O.Kaganas, M.Rusinas.

D.Oistracho smuiko meno tradicija Lietuvoje skleidžiasi ir dabar. Ilgus metus, derindami darbą Valstybinėje konservatorijoje su aktyvia koncertine veikla, vaisingai dirbo jo mokiniai A.Livontas ir V.Radovičius, o nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos iki darbar sėkmingai darbuojasi A.Vainiūnaitė. Jau daugelį metų D.Oistracho mokinė, Maskvos Gnesinų instituto prof. Ch.Achtiamova, yra nuolatinė valstybinių egzaminų Muzikos akademijoje pirmininkė. Gausų profesorių A.Livonto, V.Radovičiaus, A.Vainiūnaitės mokinių būrį galima pavadinti D.Oistracho vaikaičiais, kurių dalis taip pat yra tapę dėstytojais ir mokytojais - didžiojo smuikininko ir pedagogo tradicijos tęsėjais.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!