Fortepijoninės technikos slėpiniai

1938 Nr. 9, Ignas Prielgauskas – Giedaugas

Redakcijos pastaba prie mano straipsnio „Fortepijoninės technikos slėpiniai“, Muzikos Barų 3-me numeryje davė man progą pagalvoti, kiek jos pasakymas yra suderinamas su mano siekimu fortepijoninės technikos problemą išspręsti.

„Nežinomo mokinio“ laimėjimais tikėjaus išdėstyti visą fortepijoninės technikos kursą, bet jei spręsti iš redakcijos pastabos, kad straipsnyje paliečiau tik fortepijoninės technikos pradus, tai turiu prisipažinti, kad atsidūriau priešingoje savo intencijai pozicijoje.

Muzikos technikos formavimosi reikia ieškoti dvasinės potencijos gelmėse; jos pradas glūdi žmogaus prasidėjime, buvimo energijoje. Žmogaus kūnas ir jo dalelės per dvasią pasireiškia visokeriopai ir galingai. Jei muzikos veikalo kūrėjas, protu neištirtais keliais eidamas, garsu, ritmu ir dinamika siekia aukščiausio buvimo tikslo, tai muzikos vykdytojas savo vibruojančiu ir jautriu kūnu, su begaliniu atidumu ieško kūrybos kelią ištirti ir muziką įgyvendinti. Pamildamas muzikos grožį, pamilsta jis ir priemones, kuriomis muzika pasireiškia. Ši meilė, šis atsidavimas menui atskleidžia jam naujus pažinimo horizontus, kurie ragina muzikos vykdytoją kilti ir atsirasti laimėjimo taške. Jei įsigilinsime į meilės sąvoką, suprasime, kad joje slepiasi ieškojimo sąvoka. Tikroji meilė yra absoliuti, tai toki, kuri neskiria blogo nuo gero. Blogiausieji mylimo asmens žygiai yra mylinčiam — muzikališkai tariant — painių komplikuotų vietų patikrinimas, nagrinėjimas, ir iš gilaus įsitikinimo jų vertingumu reprodukavimas pakelta nuotaika. Deja, civilizacija su savo griozdiškais industrijos miestais ir mechanizuotomis gyvenimo formomis išbraukė iš žmonių sugyvenimo tikrosios meilės sąvoką. Egoizmas, neapykanta, nepasitikėjimas vieno kitu, pavydas, kerštas, — tai šių dienų stipriausi veiksniai. Tik menas, kaipo kūryba, paliko ištikimas savo tradicijai. Bet jei kalbėsime apie reprodukcinio priėjimo formą, tai, manau, neklysiu, jei pasakysiu, kad materialistinė pasaulėžiūra giliai įleido savo šaknis į kūrinio vykdymo procesą. Kas iš mūsų nėra girdėjęs šūkių: „Reikia dirbti, reikia kartoti!“. Menininkas verčiamas dirbti, kartoti. Ar tai ne ironija? Menininkas, iš žodžio manyti, priešinasi tai sąvokai. Menininkas kuria, iš žodžio kurti, kuras. Dvasia amžinos ugnies liepsna pasirinko sau kūną, per kurį ji įvairiausiai pasireiškia. Kalbėdami apie muzikos techniką susiduriame su tam tikru kūno ir jo dalelių vibracijos dėsniu, kuris siekia žmogaus egzistencijos pradą. Tas vibruojantis ,,aš“, susiliedamas su muzikos veikalo kūrėjo intencija, sukelia veikalo vykdytojui vadinamą „techniką“. Menininkas vykdytojas turi suprasti, kad jo mechanizmas, kuriuo jis veikalą reprodukuoja, yra vidinis, nematomas, yra pats gyvenimas; kad išpildymo tobulumas atsiranda jam dvasia sustiprėjus. Technika eina gyvybinio principo keliu. Ne kovos, ne prievartos, bet atsipalaidojimo keliu įvyksta technikos plėtojimasis. Iš pasąmonio išsiskverbia ji į sąmonės paviršių ir lyg pasakiška karalienė skleidžia ji žmonėms užburtas garsų pavidalu dovanas.

Tas, kuris kalimo būdu techniką „dirba“, lygus tam, kuris, važiuodamas, to vyksmo procedūrai stato tokią aksiomą: kadangi ratai sukasi, tai arklys bėga.

Ne, mielieji! Nusižeminę prieš Amžinybės neišvengiamumą technikos atžvilgiu, išsižadėdami savęs, stebėkim viską aplink save, pastebėtą užfiksuokim, užfiksuotą ištirkim, ištirtą meskim į širdį, kur, lyg rytmetinės aušros belaukdamos, transcendentaliai renkasi brangenybės, kad aušros šviesoj vertingu turiniu papuoštų išilgusią sielą.

Muzikos technika yra žmogaus protu neapčiuopiama, transcendentali, iš pastebėjimų kilusi, kaip gyvenimas, nematomai kintanti, kvėpavimu paremta, išsilaisvinusi potencija, kuri pasireiškia pirštų ir rankų judrumu. Amžinybės dialektu kalbant, techninių muzikos dalykų reprodukavimas, vis tiek, kokio sunkumo jie būtų, įvyksta be mažiausio nuovargio, nes kosminė energija yra nuolatinė ir neišsibaigianti. Grojąs rankų išplėtimu ir susiaurinimu, pirštų ištiesimu ir surietimu užbrėžia lyg muzikos figūrų šešėlius, jo jautrioji krūtinė, pasiduodama vazomotorų veikimui, atlieka veikalo vykdymo metu technikos reguliatoriaus rolę.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!