Senovės ir viduramžių krikščionių choralas

II

Choralo mokslo tyrinėjimai daugiausia remdavosi graikų teoretikų raštais. Šalia šių darbų gana ankstyvai stengtasi natų rašybą tobulinti.

St. Galleno vienuolis Tuotilo (-915) yra vadinamųjų tropų kompozicijos išradėjas. Šiuo kompozicijos būdu viduramžių menininkų buvo po ilgų melizmatiškų melodijų pavieniais tonais dėstomi paaiškinančio teksto skiemens ir taip pasielgiama ne tik su Kyrie, bet, išskyrus Credo, ir su kitomis mišių dalimis. Štai Tuotilos tropų pavyzdys.

Įterpiamasis tekstas buvo sustatomas ne tik jambais, trochėjais ir hekzametrais, bet ir paprasta proza, dėl to kai kada ir prosula vadinamas.

Gradualuose matome alleluja, baigtą ilga melodija, vadinamąja jubilus, giedamą balsiu a. Notkeras Balbulus, St. Galleno vienuolis (-912), remdamasis bizantiniais pavyzdžiais, ėmė taip pat po šių ilgų melodijų pavieniais tonais dėstyti tam tikrą tekstą ir tuo būdu komponuodavo vadinamąsias sekvencijas. Šį vardą jos gavo nuo jubiluso, kuris, būdamas allelujo tolesnė dalis (sequentia), kai kada ir taip pat buvo vadinamas. Kadangi sekvencijų tekstas neretai būdavo be griežtos simetrijos sudėstytas, tai jis vadinamas ir proza. Notkero duota sekvencijai klasiška forma bei ištobulinimas. Jo kūriniai yra kilnaus melodinio turinio ir rodo didelį supratimą ir mokėjimą senovės choralo lytis išvystyti. Viduramžiais sekvencijos buvo labai mėgiamos. Notkero ,,Media vitae“, liaudies kalba išversta, ir šiandien vokiečių giedama. Anais laikais buvo daugybė sekvencijų: kiekviena šventė turėjo jųjų po vieną arba kelias. Šių dienų liturgijoje jųjų tiktai penkios beliko, būtent: Victimae paschali, Veni sancte Spiritus, Lauda Sion, Stabat mater ir Dies irae. O tropai dėl įsiskverbusios netvarkos jau seniai iš liturgijos išmesti.

Viduramžių tono sistema yra teorinio muzikos mokslo vaisius. Ją randame Alkuino, Hucbaldo, Notkero Labeo, Guido Aretiečio, Hermano Contracto ir k. viduramžių teoretikų raštuose. Aukščiau buvo minėta, jog choralo tonų sistema atitinka graikų muzikos pagrindus. Kadangi į lotynišką bažnytinį giedojimą VIII ir IX amžiuose darė nemažą įtaką Bizantijos giedojimas, tai tikriausiai šiam pastarajam tarpininkaujant graikų muzikos sistema į vakarų kraštą atėjo. Sakoma, kad dar Karolio Didžiojo laikais abiejose Bažnyčiose buvęs tas pats giedojimas, tik lotynų Bažnyčia jį tvirtai išlaikiusi, o graikų nuo jo nutolusi. Panašią padavimo eigą rodo ir vadinamieji bažnytiniai tonai, kurie taip pat buvo ir viduramžių pasaulinėje muzikoje vartojami. Jų pavadinimai yra senovės graikų, būtent: dorinis, friginis, lidinis ir miksolidinis, tačiau IX ir X amžių teoretikai, pasiremdami Boethiu, vardus pakeitė, pavyzdžiui: bažnytinis dorinis tonas yra senovės graikų friginis ir atvirkščiai. Šių tonų sistemos padavimas, gal būt, ėjo tarpininkaujant Sirijos (Jono Damaskiečio oktoeohos) ir taip pat Bizantijos muzikos mokslui. Šią bažnytinių tonų teoriją, iki šiol teoretiškai ir praktiškai išsilaikiusią, randame jau Glarcano Dodekachordone.

Grigališkojo choralo melodijoms žymėti buvo vartojamas graikų alfabetas, kurį maždaug X amžiuje pakeitė lotyniškasis. Kitas, gal būt, jau šv. Grigaliaus Didžiojo laikais įsivyravęs, melodijoms žymėti būdas buvo vadinamasis neumų raštas. Pats vardas neuma ir pavienių neumų pavadinimai, kaip antai: quilisma, climacus, kephalicus, epiphonus ir k., aiškiai nurodo jųjų graikišką kilmę. Naujausiais J. Thibaut tyrinėjimais (Origine bizantine de la notation neumatique de l‘egalise latine, Paris 1907) lotynų Bažnyčios neumų raštas kilęs netiesiogiai iš bizantinių ekfonetinių ženklų rašto (liturginių skaitymų žymėjimo evangelijų ir epistulų knygose), iš kurio išsivystė bizantinė natų rašyba. Paprasta šios rašybos atmaina esanti lotynų neumų raštas, kuris apie VIII amžiaus vidurį į vakarų kraštus atėjęs. Neumų rašto pavyzdžiui čia dedame X amžiaus St. Galleno 339 kodekso iškarpos pamažintą faksimilę.

Kadangi senovės papročiu dar viduramžiais kantoriai įvairiais rankų mostagavimais (cheironomija) chorus vesdavo, tai gali būti, kad šie ženklai yra ir tų vadovaujamų judesių išvaizdos. Neumos skiriamos į akcentų (kirčių) ir kablelių neumas. Pastarosios yra, rodos, taip pat rytų kilmės ir vartojamos įvairiems giedojimų pagražinimams žymėti. Akcentų neumos buvo pagaliau pakeistos punktų neumomis. Iš šių išsivystė dabar vartojamos kvadratinės natos, o iš akcentinių neumų — vokiškoji, arba gotiškoji, choralo rašyba. Šie ženklai buvo statomi ties teksto skiemenimis, kad būtų lengviau tradicija išmoktų melodijų atsiminti. Nei griežtų intervalų, nei tikslaus tonų ilgio neumos nenurodydavo ir mokyklos, tradicijos reiškėjos, nieku būdu pavaduoti negalėjo. Dėl to buvo pamažu stengiamasi ši netobula ir netiksli neumų rašyba pagerinti griežtu intervalų žymėjimu, diatematine rašyba. Tam tikslui pirmiausia buvo vartojami keturi pagrindiniai į raides panašūs ženklai, vadinamoji dasia rašyba, toliau St. Galleno vienuolio Romano raidės ir Hermano Contracto (-1054) intervalų žymėjimas raidėmis. Garsiame XI amžiaus choralo kodekse, vadinamajame Montpelliero tonaryje, randamos raidės nuo a iki p po neumomis, dviejų oktavų tonams žymėti. Svarbų mėginimą su linijomis padarė Hucbaldas (- ~930) iš Flandrijos St. Amand miesto, rašydamas teksto skiemenis ant šešių linijų, aukščiau ir žemiau, pagal giedotinų tonų aukštumą, ir raidėmis S arba T, linijų pradžioje pastatytomis, pustonius (semitonus) ir tonus pažymėdamas. Jo buvo vartojami tiktai linijų tarpai, vėliau imta ir linijose tonai žymėti. Šiuo būdu natūraliai susidarė nuo vienos iki antros linijos tercijos intervalo atstumas.

Šiais įvairiais mėginimais neumos pamažu gavo tarp diastemijos ir cheiranomijos esančią išvaizdą. Kai kuriose vietose dar lig XIV amžiaus buvo vartojama tam tikriems tonams žymėti tik viena linija, pergamente įbrėžta ir paskiau įvairiai nudažyta. Fa linija buvo dažniausiai raudona, do — geltona arba žalia. Be to, kiekvienos eilės pradžioje buvo raide arba tašku linijų melodinė reikšmė griežtai nustatyta. Čia matome vadinamųjų raktų pradžią. Pagaliau, svarbiausį žingsnį šioje srityje padarė savo tiesiog epochiniu išradimu vienuolis Guido iš Arezzo (apie 995—1050). Pasinaudodamas ligi tol padarytais melodijoms žymėti pagerinimais, jis išrado keturių linijų natų rašybą, leidžiančią giesmininkui melodijas, kurios seniau reikėdavo atmintinai išmokti, ir be mokytojo pagalbos tiksliai giedoti. Ši rašyba sudarė pagrindą ir šių dienų natų sistemai. Savo naujai išrastu būdu Guido perrašė visą Antiphonarijų. Šį tiksliai atliktą darbą pagyrė popiežius Jonas XIX ir liepė pagaminti naująja rašyba ir kitas giedojimų knygas. Tačiau neumų rankraščių turime dar XII, XIII ir XIV amžių, o cheironomines neumas rasime net ir XVI amžiaus epistulų ir evangelijų knygose. Pirmoji choralo natų spauda pasirodė mišių knygoje, išspausdintojoje Ryme 1476 m. Ulricho Hano iš Ingolstadto.