Žengiant į antruosius muzikos penkmečio metus

1938 Nr. 9, Nikodemas Martinonis

Lietuvių Muzikų Draugijos užsibrėžto penkerių metų muzikinės veiklos plano pirmasai etapas baigiamas. Svarbieji pirmųjų plano metų darbai jau įvykdyti: surengtos rajoninės dainų šventės Klaipėdoje ir Ukmergėje, išspausdinta dainų švenčių repertuaro natų IlI-ioji serija, leidžiamas muzikos žurnalas. Draugijos valdyba jau pradėjo parengiamuosius darbus antrųjų metų planui įgyvendinti. Pagal planą 1939 metais numatyta surengti rajonines dainų šventes Alytuje, Rokiškyje ir Šiauliuose, išleisti du sąsiuvinius dainų pradžios mokykloms, vieną sąsiuvinį lygiems balsams dainų, pritaikytų jaunimui, įsteigti Panevėžyje žemesniąją muzikos mokyklą. Lietuvių Muzikų Draugijos valdyba jau nustatė tolimesnę chorų repertuaro dalį ir ateinančių metų rajoninių dainų švenčių programą, kuri skelbiama šiame Muzikos Barų numeryje. Ir naujojo darbo sezono, kaip ir apskritai pirmojo penkmečio plane, svarbiausią vietą turi chorinė veikla, chorų kultūros kėlimas, plačioje visuomenėje provincijoje skleidimas savosios dainos ir kito savojo muzikos meno, platesnių visuomenės sluoksnių muzikalinis švietimas.

Chorinėje veikloje pirmieji penkmečio metai nors davė vaisių, bet jie nebuvo visai patenkinami: nei rajoninėse dainų šventėse dalyvavusių chorų skaičius, nei jų pasirengimas nebuvo tokie, kokie turėjo būti. Visuomenė, tiesa, parodė domėjimąsi dainų šventėmis ir jas įvertino, bet, iš kitos pusės, rengiant rajonines dainų šventes iškilo aikštėn ir nemaža mūsų chorinės veiklos kliūčių, ydų ir negerovių. O užsibrėžtąjį planą turime ir galime įvykdyti. Mes mėgstame sakyti, kad Lietuva dainų kraštas, ir iš tikrųjų turime gražaus dainuojančio jaunimo ir gražių dainų, bet to dar neužtenka — reikia stropaus, planingo ir patvaraus darbo, kad galėtume savo dainą tinkamai parodyti.

Į paskelbtą spaudoje mano pasikalbėjimą su korespondentais po paskutinės dainų šventės, kur buvo pareikšta, kad buvusios rajoninės dainų šventės ne visai pateisino mūsų lūkesčius, kur buvo paminėta, kad nepakankamai veiklūs chorai bus viešai skelbiami, buvo atsiliepta ir žodžiu ir laiškais. Kai kurie chorvedžiai aiškinasi nepalankiomis darbo aplinkybėmis ir net kaikas prašė išbraukti savo chorą iš draugijos registrų. Taip reagavusiems chorų vedėjams ir chorų vadovybėms turiu pasakyti, kad jie yra atsilikę nuo gyvenimo, neina su dabartiniu gyvenimo tempu. Šiais laikais, kada jau tiek organizuota Lietuvos visuomenė, kai ne tik inteligentai, įvairūs specialistai, bet ir darbininkai, tarnaitės, kiemsargiai ir kiti turi savo organizacijas, nepateisinama muzikui ar chorui, gavus žodžiu nepalankią pastabą arba ją įžiūrėjus straipsnyje, trauktis iš organizuotos ir bendros muzikos veiklos. Kas pažiūri, kokiu tempu menas ir apskritai kultūrinis gyvenimas vystosi kituose kraštuose, kaip organizuojasi net didelėse valstybėse visokių profesijų žmonės, tam aišku, kad mes, nedidelė tauta atgimusioje mažoje valstybėje, turime savo kultūrinį tautinį darbą sudvigubinti ir sutrigubinti, kad galėtume eiti su gyvenimu, kad galėtume atsispirti pavojams. Ir Lietuvių Muzikų Draugija, ryžtingai siekdama savo tikslų, stengsis vis tvirčiau ir plačiau organizuoti muzikinę veiklą. Nusistatyta, kad šį sezoną neliktų nė vieno choro, neįregistruoto Lietuvių Muzikų Draugijoje. Kieno nors reikalavimai išbraukti kurį chorą ir atleisti nuo bendros veiklos todėl nebus patenkinami. Visi įsiregistravę chorai bus aprūpinti natomis, draugija teiks jiems reikalingų nurodymų, rūpinsis jų darbo sąlygomis, išrūpins papigintas keliones, apdovanos varžybose laimėjusius chorus ir chorvedžius, o tie chorai, kurie neparodys pakankamai veiklumo iš apsileidimo, bus taip pat viešai skelbiami.

Minėtas mano intervju kai kam ypač dėl to nepatiko, kad ten buvo pasakyta, jog daugiausia priklauso nuo choro vedėjo. Ir dabar sakau: jei ir ne viskas, tai vis dėlto labai daug priklauso nuo choro vedėjo. Jeigu jis sumanus, veiklus, tai sugeba iškovoti ir pakenčiamas sąlygas choro darbui. Sakau: iškovoti, nes yra iš tikrųjų daug chorų, kurie turi nepavydėtinas darbo sąlygas. Bet kas gi tas sąlygas pagerins, jei choro vedėjas neveiks ir nereikalaus.

Vienas vargonininkas savo laiške aiškinasi, esą jo choro pirmoji pareiga yra giedoti bažnyčioje. Tai, žinoma, tiesa, ir dėl to nesiginčijama. Bet 60 su viršum procentų visų įsiregistravusių chorų yra bažnytiniai, ir man taip pat žinoma, kad visa eilė tų bažnytinių chorų, kurie yra įsiregistravę Lietuvių Muzikų Draugijoje ir vykdo jos nustatytą programą, geriau ir bažnyčioje atlieka savo pareigas, negu tie chorai, kurie bendrojoje veikloje nedalyvauja. Pagaliau, juoko vertas kai kieno argumentas, esą, tų ir tų miestų ar bažnytkaimių chorai seniau suorganizuoti ir gana toli pažengę, tai jis su naujai suorganizuotu choru nebesuspėsiąs. Tai primena anekdotišką vieno muziko tokį pasakymą: „Kam čia gaišinti laiką, jei aš gimiau vėliau už Bachą, Mozartą, Beethoveną, kai jau viskas padaryta“. Jei taip žmonės galvotų, tai progresas nebūtų įmanomas.

Praeitų ir šių metų rajoninės dainų šventės parodė, kad daugelis chorų nesuprato visos tų švenčių paskirties, nes dalis chorų savo rajono šventėje nedalyvavo, o suvažiavo daug chorų iš kitų rajonų.

Labai malonu, kad atvažiuoja chorai dalyvauti šventėje iš kitų rajonų, betgi kiekvienas choras savo rajono dainų šventėje turi jau būtinai dalyvauti. Kitame Muzikos Barų numeryje bus paskelbtos rajonų ribos ir praneštas terminas, ligi kurio reiks visiems dar neįsiregistravusiems chorams įsiregistruoti arba nustatyta tvarka persiregistruoti. Praėjus tam terminui, neįsiregistravę chorai bus viešai skelbiami. Po 1939 metų rajoninių dainų švenčių bus paskelbti tiek dalyvavę chorai ir laimėję dovanas, tiek ir tie chorai, kurie dar nebus supratę, kad turi dalyvauti bendrojoje Lietuvos chorų veikloje, kad turi rengtis ir dalyvauti bendrosiose Lietuvos dainų šventėse. Aišku, kad tie chorai, kurie nedalyvaus rajoninėse dainų šventėse, negalės tinkamai pasirengti ir visos Lietuvos dainų šventei.

Buvusios rajoninės dainų šventės taip pat parodė, kad ne visi visuomeninių organizacijų ir įstaigų atstovai švenčių komitetuose gerai suprato tų švenčių esmę ir reikalingumą. Atrodo taip, lyg kai kurie komitetų nariai būtų manę, kad užtenka duoti savo vardą ir atvaizdą ir tuo jo darbas baigtas. Nors komiteto nariai pasiskirsto pareigas, prisiima tam tikrus darbus atlikti, bet paskum kai kurie jomis visai nesirūpina ir šventės išvakarėse ir net pačią šventės dieną atsisako nuo prisiimtų pareigų arba ir nieko nepranešę lieka pasyvūs. Susidarė kai kur įspūdis, kad tos šventės laikomos tik Lietuvių Muzikų Draugijai reikalingomis. Buvo vietų, kur miesto savivaldybė, kuri, rodos, turėtų prisidėti darbu ir gal net lėšomis, nieku neprisidėjo dainų šventę rengiant. Kai tam ar kitam mieste rengiamos futbolo rungtynės, tai atsiranda ir mecenatų, kurie paskiria dovanų. Tuo tarpu yra buvę, kad rajoninėje dainų šventėje ne tik savivaldybės atstovas, bet ir šventės komiteto nariai net neateina į chorų varžybas.

Čia buvo suminėta nemaža mūsų kultūrinės veiklos kliaudžių ir trūkumų, kad iš praeities klaidų pasimokytume ir žengtume į priekį sparčiau ir tikresniais keliais. Šiaipjau yra ir šviesesnių reiškinių: yra ir darbščių chorų, gabių chorų vedėjų; dalis chorų yra žymiai pažengusi į priekį; atsiranda ir gerų talkininkų draugijai, būna ir veiklių dainų švenčių komiteto narių, ir platesnėje visuomenėje matyti domėjimosi dainų šventėmis, o vyriausybė remia Lietuvių Muzikų Draugijos veikimą ir medžiagiškai ir morališkai. Tai visa leidžia tikėtis, kad bus galima kliūtis nugalėti, veiklą suaktyvinti ir jau antraisiais plano metais pasiekti žymiai geresnių rezultatų. Lietuvių Muzikų Draugija dėkoja visiems parėmusiems jos darbą ir kviečia visus muzikus ir chorus į intensyvesnę bendrąją veiklą.

Beethovenui 250
Traviata