Aldona Dvarionaitė skambina romantikus
Nauji lietuviški CD
Gyvename laikais, kai muzikos interpretatoriaus-atlikėjo meną reprezentuoja ne vien koncertinė veikla, kad ir kokia plati ji būtų. Ne mažiau, o gal dar labiau svarbūs jo kūrybai, įvertinimui ir autoritetui muzikanto-atlikėjo palikti įrašai, perteikiantys jo meną, talentą, meistriškumą neribotam klausytojų ratui, išliekantys ir istorijai. Ypač tai tapo aktualu dabar, kai įrašų technika leidžia atkurti skambančią muziką ne blogiau (o kartais net geriau!), nei ji skamba gyvai atliekama koncertų salėje. Todėl kiekvienam atlikėjui įgrota kompaktinė plokštelė (CD), be abejonės, įvykis jo kūrybiniame kelyje. Tuo labiau, jeigu tai dar tik pirmas ar antras CD artisto diskografijoje. Manau, tai pasakytina ir apie šiemet išleistą pianistės Aldonos Dvarionaitės kompaktinį diską, kuriam parinkta programa raiškiai atspindi mums gerai pažįstamos artistės meninę individualybę, jos atlikėjišką profilį.
F.Schuberto, J.Brahmso ir F.Liszto sonatos - tai rimta, sudėtinga ir ambicinga programa, reikalaujanti iš interpretatoriaus artistinės brandos, stiliaus pojūčio, emocinės jautros. O be to, dar ir gero skonio, saikingos dinaminių ir agoginių išraiškos niuansų paletės. Visa tai ypač ryškiai pianistė pademonstravo skambindama F.Schuberto Sonatą A-dur, op.120. Jos atliekama I sonatos dalis (Allegro moderato) alsavo pavasariu dvelkiančia nuostabios melodijos ramia tėkme, švelnia, daininga kantilena, tokia būdinga Schuberto lyrikai. Į “Forelės” ir “Gulbės giesmės” kūrėjo ilgesingą ir grakštų pasaulį mus perkelia pianistės labai subtiliai atliktos II (Andante) ir III (Allegro) sonatos dalys, kurios, palyginti su kadaise į plokštelę įrašyta ta pačia sonata, ypač ryškiai atskleidžia traktuotės ir atlikimo brandą. Dėkinga A.Dvarionaitei kaip interpretatorei ir artima jos meniniam braižui ir didžioji penkių dainų J.Brahmso Sonata f-moll, op.5, tvirtai įėjusi į pianistės repertuarą. Tiršta, masyvi šio kūrinio fortepijoninė faktūra, gilaus tono ir sodraus instrumento skambesio reikalaujančios plačios tarsi kalbančios melodinės frazės ir linijos, plati dinaminė skalė, taip pat laisvai plėtojama agogika ar net tragizmo, patetikos spalvomis tapyta muzika. Dar daugiau šių bruožų, atspalvių yra paskutiniame šios programos numeryje - F.Liszto Sonatoje-fantazijoje “Perskaičius Dantę”.
Laisva šio kūrinio forma, nevaržyta muzikos tėkmė ir plėtotė, dinamikos kontrastai, siekiantys audringą kulminaciją, ir tarsi ašaros vos girdimos lamentacijos - visa tai ryškiai atkurta pianistės ir garso režisieriaus meniškai atliktame skambėjimo audinyje. Bet ir nebloga įrašymo aparatūra, ir garso režisierius (deja, paliktas anonimu) negalėjo paslėpti visų “Vartų” galerijos instrumento (matyt, tai ne “Steinway”) silpnųjų, ypač aukštutinio registro, savybių. Kompaktinio disko perteikiama skambesio amplitudė reikalauja ypač puikios tono kokybės ar bent jau nepriekaištingo derinimo. Nemaža ko palinkėtume ir šios kompaktinės plokštelės metrikos redagavimui (bent jau vienodai rašyti vardą “Franz”!) šiaip jau neblogai apipavidalintame CD (iš serijos “Lietuvos didieji”). Juk toks epitetas įpareigoja ir atlikėjus, ir leidėjus.