Borisas Pokrovskis save vadina diktatorium

Netikėtai per “Svobodos” radiją išgirdęs, jog tuos bus kalbamasi su Borisu Pokrovskiu, spustelėjau įrašo klapanėlį. Kaip bebūtų, tai legenda. Aštuoniasdešimt šešerių metų operos režisierius tebesidarbuoja. Nemažai kas prisimena jo “Kunigaikštį Igorį” ir “Toską” Vilniaus scenoje. Pokalbyje šis teatro aistros tebevaldomas menininkas pažėrė ir ausį rėžiančių teiginių, ir esmingų įžvalgų. Kiek visa tai tarpusavyje dera, tesprendžia skaitytojas. Manau, jis atkreips dėmesį ir į anai epochai būdingą toną, kai principus manifestuojant iš anksto pasmerkiama kad ir menkiausia abejonė. Čia apstu “vietos bei laiko” spalvų ir jos iš tiesų ryškios.

Su Borisu Aleksandrovičiumi klabėjosi Maskvos savaitraščio “Ekrane i scena” apžvalgininkė Nina Amiton ir vokiečių žurnalo “Praktika” bendradarbis Gustavas Neuzingeris. Jų klausimus kai kur patrumpinau arba praleidau.

Borisas Pokrovskis: Mano tėvai - vidutiniai inteligentai. Tėvas buvo mokytojas. Jie garbino Dailės teatrą, operą. Šaliapinas, Sobinovas, Neždanova - jų dievaičiai. Vidutinio inteligento šeimoj būtinas gramofonas. Aš nuo vaikystės vis tai girdėjau ir pamilau. Kai buvau aštuonerių, devynerių, dešimties metų, į Didįjį teatrą vaikščiodavau nemokamai. Į “galiorką”. Nei vienas kapeldineris manęs nestabdydavo. Dar paragindavo: “Paskubėk, tuoj prasidės, gali pavėluoti”. Tai būdavo lyg ir kokie stebuklai. Vėliau tapau vyriausiuoju to teatro režisierium. Buvau su juo susipažinęs geriau, negu bet kuris kitas.

Skirtumai tarp operos ir dramos režisūros sietini su skirtinga dramaturgija. Kas operoj svarbiausia? Galima sakyti, jog muzika arba kokie kiti niekai, bet yra visai ne taip. Opera tai teatras. Taip pasakė Verdi, taip pasakė Čaikovskis, Musorgskis, Mozartas, ir aš tą kartoju labai drąsiai. Visi mane plūsta, bet aš turiu gerą širmą, kurią čia ir paminėjau. Pavyzdžiui, Verdi naujam “Aidos” spektakliui La Scalos teatre reikalavo paslėpto orkestro, nes jis publikos dėmesį atitraukiąs nuo veiksmo. Žinoma, čia Verdi nebuvo pirmasis. Sužinojęs apie Wagnerio teatrą neteko žado. Ir orkestras, ir dirigentas ten paslėpti, mes matome tik tai, kas vyksta scenoje. Taigi, teatras yra teatras. Bet dramaturgija skirtinga. Yra vadinamoji muzikinė dramaturgija. Tai gan naujas mokslas. Buvo Leningrade toks Asafjevo mokinys Mityj. Gerai jį pažinojau, drauge būdavom pas Asafjevą. O pas mus buvo Akulovas. Dirigentas, GITIS’o profesorius. Būtent jų tyrinėjimų objektas buvo muzikos dramaturgija. Tą reikia žinoti. Šito reikia mokyti. Tą reikia treniruoti. Reikia analizuoti. Negalima imti tekstą ir pagal jį režisuoti. Tai ne dramaturgija. Viskas randama viduj, operoj. Naivūs žmonės ginčijasi - ar “Pikų dama” turi būti pagal Čaikovskį (taigi, apie meilę), ar pagal Puškiną (apie lošėją). Kai dar buvau berniukas, Mejercholdas statė “Pikų damą”. Bakstelėjo mane pirštu ir paklausė: “Sakyk, Germanas lošėjas ar meilužis?” Aš žinojau, ką atsakyti - kad lošėjas. Turėjau įtikti Mejercholdui. Ir tą pasakiau, verkšlenančiu balsu. Bet juk žinojau, kad Germanas meilužis. O genialiausias režisierius Mejercholdas (tarp kitko, dar ir muzikaliausias žmogus) nenutuokė apie muzikinę dramaturgiją. Tada jos dar paprasčiausiai “nebuvo”. Ir todėl jis spektaklį pastatė nuostabiai, tačiau neteisingai. O juk dar Stanislavskis kažkada kalbėjo, jog pirmiausia spektaklį reikia pastatyti teisingai. I ar jis bus nuostabus, ar ne - pasakys istorija.

Gustavas Neuzingeris: Borisai Aleksandrovičiau, Jūs ką tik kalbėjot apie Didįjį teatrą. Kiek žinau, jį kai kas kritikuoja ir būtent už pastatymų tradiciškumą. Ypač, kai juos lygina su, pavyzdžiui, operos “Helikon” spektakliais, kuriuos labai giria. Ką Jūs apie tai galvojate?

B. P.: Matote, operą “Helikon” aš gerai pažįstu. Tiksliau - gerai pažįstu jos režisierių ir vadovą. Tai tiesiog Dima, vienas iš kelių šimtų mano mokinių. Geras vaikinas, gabus ir t. t. Aš negaliu jį kaltinti. Bet “Helikoną” šlovinančių žmonių man gaila, nes jie paprasčiausi nešvankėliai. Nešvankybė suvokiant operą, tą didį meno reiškinį, netoleruotina. Taigi, Dima mano draugas, o jį giriantys man netgi ne priešai, o paprasčiausi vargšai. Jiems reikia užsidirbti, jie trokšta parodyti savo išprusimą, todėl ir kalba apie tai, kas nesuprantama. Panašiai juk pasakė Čechovo Aplombovas.

Irina Amiton: Leiskit paklausti. Jus juk faktiškai iš Didžiojo teatro išvijo. Ir nors dabar daug kas bėdą verčia ant tos arba kitos valdžios, Didžiajam teatre, man regis, buvo labai žymi dalis artistų, personalo, cechų meistrų, nenorėjusių Jūsų matyti. Tai jie ir kurstė valdžios nepasitenkinimą Jumis. Ar atleidote skriaudėjams? Kodėl sugrįžote ir vėl intensyviai Didžiajame teatre dirbate?

B. P.: Pirmiausia Didysis teatras ne šiaip teatras, o savotiška mūsų dvasios šventovė. Mano senelis buvo šventikas. Kai aš lioviausi lankyti cerkvę ir per išpažintį jam tą pasakiau, jis pasiteiravo: “Kodėl?” Pasakiau, jog pradėjau lankyti Didįjį teatrą. O jis į tai: “Dievas tau atleis, nes tai šventovė dvasios mūsų. Tą aš visada žinojau, to nepamiršau. Pasijausti Didžiojo teatro įžeistam naivu ir kvaila. Tai pirma. Antra - nėra tokios jėgos, kuri mane nuo Didžiojo teatro atskirtų. Tą irgi visada žinojau, tą visi žinojo. Ir dabar žino. Koks nors aktorius... Juk jie manęs nevijo. Negaliu ant jų pykti. Tuo metu jie veikė natūraliai. Atsivėrė plyšelis, pro kurį galima pralįsti užsienin, ten dainuoti Massenet, Leoncovallo, Mascagni, dar geriausiu atveju Verdi. Taip sakant, užsienio operas. O aš vis verčiau juos dainuoti Prokofjevą, Šostakovičių, Stravinskį. Aišku, dar Čaikovskį, Glinką arba, tarkim, Borodiną. Vis tai - šventa. Čia ir kildavo rimti konfliktai. Nenorėjau statyti senamadiškų veikalų, o dar ir suvokiau, jog nusileisti nebeturiu teisės. Tai buvo ir mano asmeninis principas. Tad ir nusprendė mane pašalinti, juos palaikė vyriausybė. Tačiau trumpai. Po metų mane pakvietė grįžti. Po metų mane pakvietė grįžti. Man paprasčiausiai paskambino: “Borisai Aleksandrovičiau, kodėl jūs ignoruojate Didįjį teatrą?” Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad įmanoma mane nuo to teatro atskirti. Po šito aš vėl reguliariai režisavau Didžiajame teatre. Ir dabar, žiūrėk, vėl ims ir paskambins: “Ar negalėtumėte pastatyti...” Man baisiai stinga laiko, dar gal ir sveikatos... Bet negaliu atsisakyti. Tai juk Didysis teatras - mano namai, mano universitetas, mano šventovė. Ir todėl jam tarnauti - būtent tarnauti - aš privalau. Tą visada darau džiaugsmingai, padedu kaip įmanydamas. Ant vyriausybės nepykstu, nes būtent ji žinojo, jog tai kvaila, tačiau nenorėjo gadinti santykių su artistais. Bet ir šie nutuokė kvailybę. Kai po metų sugrįžau, pasipriešinimo nebepatyriau.

I. A.: Jūs sakėt, kad žmones šiandien reikia guosti, kad jiems reikia ramybės. Ar todėl statote Massenet?

B. P.: Galvoju, kad ramybė visų reikalingiausia. Kai žmogus ramus, tada jis ir protingas, doras, geras. Kad vėl sugrįžtų gerumas, meilė, grožis, reikia truputį aprimti. Man malonu, kai žmonės į spektaklį ateina nujausdami galimybę nusišypsoti, atsidusti, nubraukti ašarėlę. Juk taip malonu pasielvartauti... Opera juk panaši į mamos lopšinę. Mama dainuoja apie piktus žmones, pabaisas, raganas, bet jums nebaisu, nes čia juk mama dainuoja. Nepasakoja, o dainuoja. Todėl ir operoj visos baisybės, kančios, mirtys - malonios, džiugios. Juk nuostabu regėti mirštantį Lenskį. O Karmen! “Eikim į “Karmen” - sakom džiaugsmingai - vėl pamatysim, kaip nuostabiai ji paskutiniame veiksme miršta!” Tai - opera. Kitame mene šito būti negali. Kaip sakė Vsevolodas Dimitrovičius, operoj svarbiausia kontrapunktas. “Muzikoj viena, o tu pastatyk ką kita”, - pasakė jis. Aišku, teatrologai arba muzikologai gali tvirtinti, jog tai kvaila, bet aš žinau - tai išmintinga. Juk kompozitoriai irgi tą darė - muzika groja linksmą intonaciją, o scenoj miršta gera moteris. Kompozitoriai tokius dalykus išmanė, nes jie dramaturgai. Didieji muzikos dramaturgai. Verdi. O Puccini! Čaikovskis! Na, o Musorgskis? Juk neišsemiamas, tiek jis gilus. Visa tai nuostabu, visa tai turime saugoti. Turim melstis, kad pajėgtume suvokti. Ir nereikia papildymų. Kažkokių lovų, gašlybių, kurios įvardintos darosi bjaurios. Juk operoj apie jas nedainuojama, jos nutuokiamos. Ir apskritai, žmogus sakąs “aš tave myliu” yra nedoras. Nei Romeo, nei Džiuljeta - tą nuolat kartoju - nė karto šito vienas kitam nepasakė.

G. N.: Man, kaip vokiečiui, įdomi Jūsų nuomonė apie mūsų kompozitorius. Apie Wagnerį, kursi sovietų laikais čia nebuvo itin populiarus. Gal todėl, kad jį mylėjo fašistai.

B. P.: Jis dalyką puikiai išmanė. Tikras dramaturgas. Ir dramaturgiją ypač sureikšmino. Labai mėgstu Wagnerio klausytis, bet statyti bijau. Aš paprasčiausiai stokoju temperamento. Neseniai Wagnerio spektaklį žiūrėjau Vienoj. Išėjau nesibaigus, nes nebuvo emocinės jėgos - režisieriaus, dirigento, artistų. Taigi, nebuvo Wagnerio temperamento teatrinio atitikmens. Juk tai ne šiaip žmonių gyvenimas, o titanų susidūrimai. Visada! Emocijų titanai, kentėjimų titanai. Džiaugsmų, pergalių, žlugimų titanai. Visur jie. Mes į titanus galime žvelgti iš šalies, bet juos scenoje sutverti labai sunku. Aš... Aš paprasčiausiai to bijau.

I. A.: Kaip Jūs priimate dabarties pasaulį? Tą “už lango”. Sakote, jog į teatrą ateinančius reikia paguosti...

B. P.: Mėgstu televiziją. Žmona iš manęs juokiasi. Žinias irgi žiūriu. Ten pasakoja visokias šlykštynes - apie mūsų gyvenimą, mūsų kentėjimus. Nedarbas, neviltis, žudymai... Nuolatinės apgavystės. Visokių lygių konfliktai. Ir kyla noras imti ir statyti Rossini. Jiems! Aš noriu ginčo su šituo pasauliu. Dar juk gerai žmogaus sielą gaivina Violetos mirtis. Kas toji Violeta... Graži moteris su gražia siela. Ji miršta. Ir taip prakilnu, ramu sieloj. Ne todėl, kad miršta, o kad ji miršta operoj. Dramoj ji mirtų siaubingai. Net jei pastatytų Mejercholdas ir vaidintų Zinaida Rach. Bet operoj visa tai nuostabu. Opera juk visai kitoks menas.

Turėjau draugą, bičiulį. Labai jį mylėjau ir dabar su juo mintyse susitikinėju. Ji jau, deja, miręs. Tai Tovstonogovas, puikus dramos režisierius. Drauge mokėmės, nuo tada ir draugavom. Visą gyvenimą jis iš manęs šaipėsi, kad aš statau operas. Tai esanti nesąmonė. Sakė, jog aš ne koks nevykėlis, privalėčiau imtis dramos. Net kvietė į savo teatrą. Žiūrėk, sako, čia gyvi žmonės, o pas tave kažkokie griozdai vaikšto. Ir tik žymiai vėliau išgirdau, jog ir jis stato operą. Taigi, noriu Jums pasakyti: bet kuris talentingas dramos režisierius būtinai svajoja apie operą. Būtinai. Dramoj nepramuši... O pramušti reikia lubas ir išvysti dangų. Štai tas dangus ir yra opera. Tairovas man sykį prisipažino svajojęs pastatyti operą. Tai natūralu. Ir Tovstonogovas... Kai susitikom aš ir klausiu - kaip tai, operą Suomijoj pastatei? Juk, sakau, nieko neišmanai, nesimokei šito. Ko lendi ne į savo daržą? Jis atsakė, jog mokėsi iš mano knygutės. O knygutę aš parašiau todėl, kad daviau jam žodį tą padaryti. Taigi, gyvenimas taip viską supina... Aš neabejoju, kad jis gerai tą operą pastatė.

I. A.: Bet apie kasdienį gyvenimą taip ir nepakalbėjom... Sakykit, kaip gyvuoja Jūsų Kamerinis teatras. Atsirado juk nauja scena. Ar dar tik įsikūrinėjate, ar jau ten esate namie?

B. P.: Taip, tai aštrus klausimas. Aš už jį dėkoju. Nes jaučiuosi privaląs imtis darbo. Aš tarsi nusišalinau, kad įsibėgėjęs įveikčiau aukštį. Nusišalinau į Stanislavskio teatrą, į Didįjį teatrą. Dar ketinu vykti į Tverę. Bet aš, žinoma, turiu sukaupti jėgas ir stumtelėti Kamerinį teatrą, kuris natūraliai nupeipo. Ne tik stokodamas mano dėmesio, bet ir dėl to naujo pastato, keliančio neįprastus reikalavimus. Beje, su jais aš ne visai sutinku, todėl tuoj prasidės konfliktas tarp manęs ir to pastato. Dabar aš rengiuosi pastatyti Monteverdi “Popėjos karūnavimą” ir esu verčiamas priimti sąlygas, kurias kelia ši mažutė patalpa. Pirmiausia turėsiu visur išsklaidyti orkestrą. Man sakys, kad šitaip labai sunku groti, o aš sakysiu, kad taip groti reikia. Taigi, visas Kamerinis teatras man sutelpa į vieną žodį - reikia. Pavyzdžiui, niekur nemačiau, kad Don Žuanas serenadai pats mandolina akompanuotų, o pas mus taip yra. Ir tai natūralu, jis pats privalo tą daryti, jeigu šitaip Mozarto parašyta. Negalima su juo ginčytis. Mozartas yra Mozartas. Bet dabar tą sugrąžinti dar nelengva, teatras tik pradeda įsisiūbuoti. Prieš šuolį reikia persižegnojus įsibėgėti. Jau metas. Gal net gerai, kad jie nuo manęs truputį pailsėjo. Su manim dirbti ne labai lengva. Bet jau teiraujasi, kokia mano sveikata. Jau nori repetuoti. O repeticijos... Jos džiaugsmingai įtraukia, bet kiek energijos pareikalauja... Kitaip tariant - turi prakaituoti.

I. A.: Sako, Jūs per repeticijas rėkiate ant artistų. Ar tai tiesa?

B. P.: Taip, taip!

I. A.: Kodėl, Ar žmoniškai su jais susikalbėti neįmanoma?

B. P.: Matot, žmonės ir riksmu bendrauja. Jei aš pulsiu Jus užmušti, Jūs rėksit. Jūs nepradėsit: “Borisai Aleksandrovičiau, aš labai Jūsų prašau, palikite mano galvą ant mano pečių”. Juk neįkalbinėsite mane šitaip. Jūs rėksit. Todėl norint priartėti prie operos, o ne burbėti po nosim (kaip dabar kai kuriuose dramos teatruose) reikia ir šitokio pabendravimo. Nes ištisai - stoka aktyvumo, stoka emocijų, stoka žodžio. Nėra energijos. Dabar toksai metas. Bent jau operoje. Dramoj dar galima pasakyti: “Labas, kaip gyveni?” - “Šiaip, nieko...” - “Sudie”. Uždanga Operoje tai neįmanoma. Operoj kiekvieną akimirką turi siela virpėti.

G. N.: Dmitrijus Šostakovičius, kurį Jūs asmeniškai pažinojot, 1942-aisiais užbaigė Leningradui dedikuotą simfoniją. Žinau, jog daug Jūsų kartos žmonių prieš Leningrado pervardijimą. Kaip Jūs į tai žiūrit ir kaip apskritai vertinat dabartines kalbas apie sovietinę praeitį?

B. P.: Aš negaliu būti objektyvus, nes taip vadinamais sovietiniais laikais aš buvau jaunas. Be to, aš iš tėvo paveldėjau klusnumą įstatymui. Tik niekada neleidau, kad iš manęs pasigriebę kokį menkniekį jį išpūstų. Todėl aš niekada nebuvau komunistas, nebuvau komjaunuolis, pionierius, spaliukas. Nebuvau, nes nenorėjau, kad man galėtų įsakyti atvykti į partkomą. Norėjau, kad prireikus man skambintų ir klaustų, ar aš neatrasčiau laiko su jais susitikti ir kuo nors padėti. Suprantan? Ir todėl, nepaisant gan reikšmingų mano postų, visi iki Stalino imtinai žinojo, kad aš nepartinis. Ir visi su manim elgėsi pagarbiai. Tai palengvindavo mano darbą. Todėl anas metas man buvo gana palankus. Bet aš negaliu pamiršti, kad lazdomis mušė Mejercholdą. Šito atleisti negaliu. Galvoj nesutelpa... Dar suprasčiau, kad Mejercholdą galima sušaudyti, galima kankinti. Bet lazdomis Mejercholdą mušti! Iki kokio išsigimimo reikia nusmukti! Štai šitokia šalis man kelia pasibjaurėjimą. Šitokia. Tačiau buvo anuomet ir daug gero - požiūris į teatrus, į meną, nemokamas švietimas. Aš juk baigiau mokslu, gavau darbą. Man tikrai visos durys buvo atviros, mano darbus rėmė vyriausybė. Tą aš prisimenu.

G. N.: Pervardijimą Jūs priimate ramiai?

B. P.: Žinot, man visada juokingi įvairūs pagerinimai. Dabar nori atrasti kažkokį himną. Bet juk himno pas mus būti negali! Himnas tai tradicija. O jei jis keičiamas kas dešimt metų, tai ir tradicijos nėra. Spraktelkit prancūzų berniūkščiui pirštais, ir jis užtrauks Marselietę. Pats nepastebėdamas, kad ją dainuoja. Ir spektakliuose panašiai nemėgstu pakeitimų. Įsivaizduokit kokios nors scenos visuotinį plebiscitą! Nereikia man šito. Aš diktatorius. O Leningradą taip ir toliau vadinu. Jis man suaugo su Šostakovičium, su mano ir Samosudo, didžio dirigento, bendrais darbais. Su Leningradu susieta didžiulė kultūra, kurios už borto neišmesi. Suprantat? Nors kai sako Sankt Peterburgas, tai irgi labai gražu. Bet artimesnis Leningradas. O blokada! Ji vis dar mūsų širdyse. Sankt Peterburgo blokada - tai kažkas komiška. Čia reikia būti atsargiems. Ir apskritai, gerinti reikia labai atsargiai. Net ir politikoj, ekonomikoj.