Dešimtas netekties pavasaris…
In memoriam Liudmila Grybauskienė
Prisimenu Jos juoką. Skardų, jaunatvišką. Toli nuaidintį Muzikos akademijos skliautais… Kai užgriūva itin neramios, apniūkusios dienos - dar ir dabar, regis, jį išgirstu. Nes Ji nemėgo - tiesiog neleido greta esančiam liūdėti. Būdavo, atėjai į pamoką - ir visus savo rūpesčius palikai kažkur labai toli. Likdavai tik tu ir muzika. Ir Jos juokas. Ar bent šypsena - kiekvieną pastabą Ji pateikdavo tarsi nerimtai, tarp kitko, juokais… Tačiau būtent taip pateiktos jos pasiekdavo tikslą stebėtinai greitai.
Neprisimenu Jos liūdnos, paniurusios. Tik gražią, valingą, mylinčią žmones ir gyvenimą. Atidi ir motiniška, santūri ir elegantiška - iki pat paskutinio koncerto, paskutinės fortepijono pamokos…
***
“Ne vienas lietuvių muzikos žanras yra patyręs stimuliuojantį atlikėjų poveikį, - 1974-ųjų kovo 23-iąją savaitraštyje “Literatūra ir menas” rašė profesorius Algirdas Ambrazas. - Palyginti neseniai lietuviškos muzikos žanrų įvairovę papildė fortepijoniniai duetai. Su šio žanro gimimu betarpiškai susijusi talentingų pianistų pora - Liudmila ir Kęstutis Grybauskai”.
Toliau tame pačiame straipsnyje profesorius pabrėžia, kad “grojimas keturiomis rankomis - nuo seno mėgstama namų muzikavimo forma, o taip pat dėkinga pedagoginė priemonė būsimųjų atlikėjų ansambliškumo įgūdžiams lavinti. Simfoninių bei kamerinių kūrinių transkripcijos keturioms rankoms (kol nebuvo paplitusi garso įrašų technika) duodavo galimybę susipažinti su pasaulinės muzikos šedevrais. Mažiau yra koncertinio pobūdžio kūrinių, specialiai parašytų dviem atlikėjams. Tuo tarpu fortepijoninis ansamblis padeda visapusiškiau panaudoti instrumento techninių ir išraiškos galimybių skalę, atskleisti naujus ritminius, dinaminius, tembrinius niuansus”.
***
Fortepijoninis duetas - tai darnumas. Ir saviti temperamentai. Šis muzikavimas reikalauja visai kitokio požiūrio į ansamblį, kitokio girdėjimo būdo. Tembrinis dviejų instrumentų panašumas išplečia dinaminę skambinimo skalę, suteikia didžiules galimybes visapusiškam kūrinio struktūros atskleidimui, o ir patys kūriniai šia prasme yra sudėtingesni ir įvairiapusiškesni.
Kamerine specifika fortepijoninis duetas artimas styginio kvarteto žanrui. Juk ir šiame tembriniame vienodume svarbios atlikėjų individualybės, reikšmingas preciziškas ir aiškus partitūros perskaitymas.
Liudmilos ir Kęstučio Grybauskų kelias į muziką iš tikrųjų labai “duetiškas”. Abu mokėsi Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje - M.Alšlebėnaitės, o po to Konservatorijoje - prof. S.Vainiūno klasėje. Abu pedagogai. Abu pradėjo tą darbą J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, tęsė Vilniaus pedagoginiame institute, o vėliau Muzikos akademijoje.
***
“Grybauskų muzikiniam augimui nėra būdingi kokie nors išoriniai bruožai. Kuklumas ir atsakingas požiūris į savą meno sritį, neieškant trumpalaikio populiarumo, nulėmė nuoseklų, bet tvirtą ir aiškų jų kūrybos augimą. Realiai matydami savo galimybes, jie tobulino technines priemones, brandino interpretacinį meistriškumą. Grybauskų “specializacija” prasidėjo ir vėliau gilėjo šiuolaikinėje muzikoje. Toks
kelias pasirinktas neatsitiktinai. Fortepijoninio dueto perspektyvos kaip tik glūdi šiuolaikinėje kompozitorių kūryboje. Antra vertus, jų muzikavimas kompozitoriams atskleidė dideles išraiškos galimybes. Grybauskai paskatino mūsų kompozitorius rašyti muziką dviems fortepijonams. Ir šiandien jiems jau parašytas gausus repertuaras.
Grybauskų skambinimui būdingi keli bruožai. Matyt, S.Vainiūno mokykla įskiepijo polinkį į tembriškai išdailintą, spalvingą fortepijono traktavimą, savotiškai koloristinį, net impresionistinį faktūros išryškinimą. Būdingas šiam duetui ir santūrumas. Ir vis dėlto tas savotiškas racionalizmas (manau, kilęs iš ansamblinio grojimo reikalavimų) nesulaiko pianistų temperamento prasiveržimų. Žinoma, abu atlikėjai skiriasi: L.Grybauskienė labiau atviresnė, K.Grybauskas valingesnis ir santūresnis. Tačiau bendras interpretacinis tikslas šiuos bruožus darniai sujungia”.
Donatas Katkus. PRIE DVIEJŲ FORTEPIJONŲ (“Kalba Vilnius”, 1973 06 22)
***
1964 m. pradėję drauge skambinti, du talentingi pianistai, prof. S.Vainiūno auklėtiniai, Lietuvos muzikos akademijos (anuomet - Konservatorijos) pedagogai, Liuda ir Kęstutis Grybauskai 1989-aisiais būtų minėję 25 metų veiklos sukaktį. Deja, jubiliejinis koncertas neįvyko. 1988 m. gegužės 17 d. Liuda Grybauskienė mirė…
Tai būta tikros pedagogės, kuri sugebėjo matyti ne vien savo mokinių rankas, bet ir jų sielas. Buvusiems studentams bei kolegoms išliko toji dvasios šiluma, o visai muzikinei visuomenei - pianistės su išmanymu ir kruopštumu redaguoti gaidų leidiniai, jos ranka rašyti straipsniai, įrašai Lietuvos radijuje, plokštelės.