“Graikas Zorba” - nacionalinis ir dvasia, ir turiniu

1998 Nr. 9–10 (242–243), Audronė Žiūraitytė

Baleto premjeros “Graikas Zorba” pasirodymas Operos ir baleto teatre savotiškai pratęsia diskusijas, pradėtas “Muzikos barų” balandžio numeryje, kur kalbama apie ketinimą suteikti teatrui nacionalinio pavadinimą. Abejotina, ar jį reikėtų suvokti tiesmukiškai, kaip lietuviškų veikalų repertuaro atspindį. Su šiuo pavadinimu visų pirma sietina teatre rodomų veikalų kokybė, neišskiriant jų nacionalinės, epochų ar stilių priklausomybės, tačiau bent iš dalies rodančių bendrą Lietuvos kultūros mentalitetą. Deja, LVOBT, būdamas reprezentacinė įstaiga, palyginti su muzikiniu (lietuvišku ir ne) koncertiniu, rengiamų festivalių, rodomų spektaklių, dailės parodų kontekstu, dešimtmečiais lieka lyg atskira Lietuvos kultūros sala, - nedrįstu sakyti - nuošale. Besidomintys įvairiomis mūsų kultūros apraiškomis, čia patekę retai kada jaučiasi “kaip namie”.

Lietuviški veikalai didžiausioje mūsų teatro scenoje tikrai rodomi labai retai, bet ne visiems čia jų vieta, o tik geriausiems. Jų atsiradimas neįmanomas be intensyvaus, bent intensyvesnio teatro gyvenimo. Nenorint galutinai sužlugdyti lietuviškos teatrinės muzikos, neatidėliotinai, “skubos tvarka” turėtų rastis vadinamoji “eksperimentinė” scena. Tuo tarpu keliant aukščiausius reikalavimus Lietuvos autoriams, teatro meninis įvaizdis taip pat turėtų kilstelėti. Ar pajėgus tam pagelbėti “Graikas Zorba”. Žvilgtelėkime į baleto premjerą, jo muziką iš arčiau.

Kompozitoriams kūrinio finalo problema dažniausiai būna sudėtingiausia. Būtent jis dažnokai lemia viso kūrinio vertę, remdamiesi finalu darome išvadas apie autoriaus meistriškumą. Pagaliau kūrinio pabaiga geriausiai išlieka klausytojo atmintyje, užmarštyje palikdama ankstesnius nesklandumus. Taikant tokius kriterijus, baleto “Graikas Zorba” premjera palieka šventišką įspūdį. Žymiam graikų šokiui sirtakiui, skambant Mikio Theodorakio muzikai, abejingų nėra. Jis amžinas, suvenyrinis Graikijos simbolis. “Graiko Zorbos” grįžimas į Lietuvą turi retromomentą, primenantį 7-ojo dešimtmečio pabaigą, nes iš tiesų graiką Zorbą Anthony Quinno veidu, šokantį sirtakį Cocoyanio filme, pažino visas pasaulis. Rusų kilmės choreografas Lorca Massine’as (garsiojo rusų šokėjo ir choreografo Leonido Miasino, nuo 1947 m. daugiausia dirbusio Europoje, sūnus) 1988 m. festivalio “Arena di Verona” užsakymu perkėlęs “Graiką Zorbą” į baleto sceną, nemirtingojo sirtakio dėka antrą kartą užkariavo pasaulį.

Labai tiksliai Theodorakio muziką programėlėje apibūdino dirigentas J.Aleksa: “... baleto “Zorba” partitūroje turbūt neaptiksime įprastinių muzikinės dramaturgijos plėtojimo bruožų. Beje, taip šis veikalas ir pavadintas - baleto siuita. Gal vienas kitas besikartojantis motyvas lyg ir sudaro tam tikrą “repriziškumo” įspūdį. […] Pasitelkęs didžiulį orkestrą, chorą, dainuojantį poetišką tekstą (originalo kalba!), kompozitorius lyg ir nuskraidina klausytoją į tolimą, mįslingą Graikiją”.

Radęs progą pademonstruoti didžiulį simfoninį orkestrą ir chorą, M.Theodorakis jį vartoja akustiškai efektingai, bet labai vienaplaniškai, beveik išimtinai apsiribodamas unisoniniu choro ir orkestro skambėjimu. Be dalumo į atskirus numerius, jai būdingas glaudus, tiesioginis ryšys su liaudies muzika nesiekiant aukštesnio lygio apibendrinimo. Muziką tiesiog idealiai atliepia šokio kalba - taip pat labai paprasta, visai nepolifoniška. Disonanso nesudaro ir nepretenzinga nuosaikiai lokalinį koloritą atkurianti scenografija, lyg nuo saulės spindulių pageltę ar visai išbalę tiesių linijų kostiumai.

Baleto spektaklis įvairialypis. Vieną, pirmajame veiksme vyraujantį, sluoksnį sudaro tarsi ištraukos iš repertuaro liaudies dainų ir šokių ansambliui - stilizuotus graikų liaudies šokius, dainas ratelius darniai, su pietietišku užsidegimu šoko kordebaleto artistai. M.Theodorakio muzika sustiprino tokį įspūdį. Dirigentas ir orkestrantai bei choristai ją taip pat atliko nelietuviškai temperamentingai, meistriškai.

Antrasis baleto turinio lygmuo - savo tikroviškumu estetiškai artimas pirmajam. Tai realistinės choreodramos linija, aktyviausiai plėtojama antrajame veiksme. Choreodramos - šio baleto žanro pagrindinė išraiškos priemonė - pantomima nuosaikiai siejama su šokio elementais. Jos stilistika iš baleto artistų reikalauja aktorinių sugebėjimų, taupių, bet charakteringų judesių atlikimo įtaigos. Vis dar įspūdingas tokiame amplua ir kol kas, atrodo, nepakeičiamas V.Chlebinskas - Zorba (gal tik persistengta kuriant charakteringą grimą), savo artistiškumą kaip Madam Hortense vaidmens atlikėja atskleidė J.Sodytė (kalbama apie pirmosios premjeros atlikėjų sudėtį). Choreodramos raidos kulminacijos - šių veikėjų duetai, Hortense scena “mirties patale”.

Trečiasis su genetinėmis baleto savybėmis labiausiai susijęs “Graiko Zorbos” sluoksnis - lengvai modernizuotas klasikinis šokis. Jis skiriamas pagrindinių veikėjų - Marinos, Johno, Yorgo meilės “trikampiui”, lyriškiausiems baleto puslapiams atskleisti. Klausytojui primenama filmo muzika bei 7-ojo dešimtmečio melodijos, rodomas dosnus lyrizmas. Klasikinis šokis, šiame spektaklyje labiausiai apibendrintas, nors kuriamas realistinės dramos sąlygomis, taip pat paįvairintas pantomima, liaudiškais elementais, kaip minėjome, moderniosios plastikos elementais. Šokio meistriškumą monologuose ir duetuose demonstravo Ž.Baikštytė, R.Maskaliūnas, turėjo progą atsiskleisti, atlikdamas mažesnės apimties vaidmenį, ir A.Daraškevičius.

Visi trys turinio lygmenys - liaudiškasis, pantomiminis ir klasikinio šokio - spektaklyje sąveikauja, nėra griežtai atskirti, kurdami veikalą, kuriame susilieja muzika, šokis, literatūra (1943 m. sukurta Nikos Kazantzakio apysaka), drama, choro ir - viename epizode - net solo dainavimas. Programėlėje skaitome, kad tai “opera omnia (omnium lotyniškai reiškia “visų”, “visiems”, bet kodėl šiuo atveju opera?), kad muzika ir šokis sukuria dramą, kurios pagrindas yra laisvė, meilė, draugystė. Ryškiausia visų turinio sluoksnių sąveikos kulminacija - finalas, minėtasis sirtakis. Liaudišką kordebaleto siautulį čia papildo klasikiniai Johno šuoliai bei charakteringasis Zorbos šokis. Neįprastas ir naujas finalas tuo, kad pagrindinė arena atiduodama pagrindiniams veikėjams vyrams (moterys numirė). Apskritai vyrišką spektaklio pavadinimą pateisina sukurtų vyriškų vaidmenų svoris, retokai toks didelis kaip šiame spektaklyje.

Baleto partitūra, ir muzikinė, ir choreografinė, nepaisant egzotiškų graikiškų pradų, skamba kaip gerai pažįstama. Be jokios abejonės - tai chrestomatinis vadinamosios “demokratiškos” muzikos ir choreografijos kalbos pavyzdys, etaloniškos tarybinei pokario kultūrai ir, matyt, nepakeičiamos “festivaliniuose” renginiuose, ten, kur, sakykime, po atviru dangumi renkasi daugiatūkstantinė klausytojų bei žiūrovų minia, pavyzdžiui, Vingio parke ar festivalyje “Arena di Verona”. “Graikas Zorba” nėra šiandien madingasis retro. Spektaklyje stiprokai jaučiamos laiko apnašos, pasenę atrodo estetiniai kriterijai, perdėm primityvus mąstymo būdas.

Spektaklis buvo sukurtas seniai ir pasaulyje žinomas toks, koks yra. Jo pasirinkimas įtvirtina mūsų teatro įvaizdį - jis toks, koks yra, kaip minėjome, menkai tesusijęs su kitais Lietuvos kultūros laimėjimais, toli gražu netampantis orientyru, į kurį reikėtų lygiuotis Lietuvos kompozitoriams ir baletmeisteriams. O atlikėjai padarė viską, kad spektaklis atrodytų kaip tikras iš Graikijos atvežtas suvenyras.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!