Kas išgirs muzikų balsą?

1998 Nr. 9–10 (242–243), Paulius Butkus

Ar reikalinga Lietuvai Muzikų draugija, ar reikalingas muzikinei visuomenei žurnalas “Muzikos barai”, ar reikalingi LMD rengiami koncertai provincijos mokyklose - tokie klausimai kelti balandžio 25 d. Menininkų rūmuose (Rotušėje) vykusiame neeiliniame Lietuvos muzikų draugijos suvažiavime

“Savo” - muzikinio kiemo bėdos netruko peraugti į labiau apibendrinančius klausimus: ar Vyriausybė ir Kultūros ministerija turi bent kokią kultūros (drauge ir muzikos) taktiką ir strategiją, ar kada nors realiai funkcionuos mistinis dokumentas, skambiai pavadintas Nacionalinės kultūros politikos metmenimis, apie kurį visi kalba, bet niekas nėra nei rimtai analizavęs, nei pateikęs plačiajai visuomenei, ar kokiai nors instancijai dar rūpi kultūros sklaida provincijoje, ar rimtai patikėta, kad Lietuva - tai Vilnius ir kiti didieji miestai, o kultūros poreikį galima numalšinti milijonus kainuojančiais festivaliais ir koncertais, į kuriuos sunku patekti net Muzikos akademijos profesoriui, o ką jau kalbėti apie mažo miestelio muzikos mokytoją.

Sunkių minčių ilgai neprablaškė nė šventinės akimirkos: suvažiavime Lietuvos muzikų draugijos garbės nario vardas suteiktas Lietuvoje augusiam ir brendusiam violončelininkui Davidui Geringui ir įžymiam trimitininkui Timofejui Dokšiceriui. Lietuvos muzikų draugijos bičiulio rėmėjo garbės vardas suteiktas Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo direktorei pianistei Birutei Karosienei.

 

***
Apžvelgdamas prieš trejus metus atsikūrusios ir 600 narių (pusė jų - pedagogai - taigi betarpiškai su jaunosios kartos formavimu susijusi grandis) turinčios draugijos veiklą, jos prezidentas prof. Rimvydas Žigaitis paminėjo tik keletą svarbiausių nuveiktų darbų: 2-asis Beatričės Grincevičiūtės dainavimo konkursas, kartu su Akordeonistų asociacija surengti du Lietuvos akordeonistų festivaliai Palangoje, Didysis muzikų paradas Vilniuje.

Koncertinės meninės veiklos aspektu dirbama 21 muzikos ir 22 vidurinėse mokyklose, tarp jaunųjų Lietuvos gyventojų draugijos organizuojami keturi sezoniniai koncertai turi 6000 nuolatinių klausytojų.

Svarbią draugijos veiklos dalį sudaro leidyba - nuo “Muzikos barų” žurnalo iki natų, knygų leidybos. Lietuvoje, be Muzikų draugijos, mažai kas imasi tokio nepelningo darbo. Ką jau kalbėti apie kompaktinius diskus.

Net ir konspektyviai išvardyta tokia veikla atrodo pakankamai reikšminga kultūriniu požiūriu. Ypač turint omenyje provinciją, kur mokykla ar muzikos mokykla tėra vienintelis kultūros židinys. Tačiau reikiamos valstybės paramos jie nesulaukia. Net ir kviesti nei Švietimo ir mokslo, nei Kultūros ministerijos atstovai į suvažiavimą neatvyko.

Pasak prof. R.Žigaičio, 1997 m. iš Kultūros ministerijos draugija negavo nė cento dotacijos natų ir knygų leidybai, tačiau išleido 24 rinkinukus. Šiemet skirta 60 000 Lt - kukliais apskaičiavimais už tokius pinigus galima išleisti 4-5 knygas. “Muzikos barų” leidybai iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo prašyta dviejų trečdalių reikalingos sumos - 96 000 Lt. Skirta tik 50 000 Lt - trečdalis reikalingos sumos. Koncertinei meninei veiklai plėtoti Kultūros ministerijai pateikta 10 paraiškų, iš jų patenkintos dvi - nusipelniusiems atlikėjams pagerbti ir atminimui įamžinti (simboliška ir ironiška) skirta 6000 Lt bei Alytuje turėjusiam įvykti pučiamųjų festivaliui - 8000 Lt. “Aktualiausioms LMD programoms - sisteminei veiklai vidurinėse ir muzikos mokyklose, prezentaciniams mūsų atlikėjų koncertams Kultūros ministerijos dotacijos nėra”, - konstatavo prezidentas. Muzikų draugijai neatstovaujama nė vienoje kultūros gyvenimą reglamentuojančioje institucijoje: “LMD nėra Nacionalinių premijų komitete, LMD nėra Kultūros ministerijos Kultūros ir meno taryboje, LMD nėra SRTV RF taryboje. O juk šiandien draugija yra solidi organizacija, galinti atstovauti muzikams ir, labai tiksliai žinodama visą padėtį, spręsti vieną ar kitą klausimą”.

Salėje sėdėjusiems draugijos nariams drastiškai ir skaudžiai nuskambėjo prof. R.Žigaičio klausimas: “Ar mūsų veikla iš viso reikalinga. Draugijos juk nebuvo prieš trejetą metų. Ir niekam nereikėjo. Draugijos nebus. Ar kam nors reikės? Turbūt nereikės. Ar reikia “Muzikos barų”, teikiančių informaciją ir mokytojui, ir menininkui? Jų juk anksčiau nebuvo.

Mes prašom paramos ne draugijai, ne Žigaičiui. Mes prašom paramos Lietuvos kultūrai. Man labai dažnai kyla klausimas: ar Lietuvoje kas nors galvoja apie nacionalinę kultūrą. Ar kas nors susimąsto apie bendrą krašto kultūrą? Aišku, mes garsėjam, skelbiamės, didžiuojamės ir didžiulius pinigus gaunam didiesiems renginiams, festivaliams. Ten negaila nei šimto tūkstančių, nei kartais milijono...“

Pianistė prof. Aldona Dvarionaitė, išgirdusi apie galimą “Muzikos barų” žurnalo leidybos nutraukimą, net pasiūlė suorganizuoti rinkliavą žurnalui paremti...

***
Daugumos kalbėjusiųjų išsakytos mintys antrino pirmininko žodžiams. Prof. Kęstutis Grybauskas sakė: “Pastaruoju metu pastebimi nauji muzikinės kultūros kaip ir apskritai viso kultūrinio gyvenimo raidos reiškiniai. Žmonės veikia pavieniui, skatinami savo kūrybinių įsitikinimų bei poreikių. Veikia per įvairius fondus, draugijas, asociacijas. Žodžiu, įvykiai kultūroje skatinami iš apačios. Galima sakyti, kad šios jėgos užima laisvus plotus, kuriuos savo neveiklumu užleidžia valstybinės institucijos. Jos ne tik užima laisvus plotus, bet ir kuria bei įgyvendina naujas kultūros plėtros idėjas. Vienas ryškiausių šios veiklos pavyzdžių - Lietuvos muzikų draugija... Prof. R.Žigaičio ataskaitoje girdėjome, nors ir be ataskaitos žinome, kokius didžiulius uždavinius sau užsibrėžė Muzikų draugija, su kokia aistra ir kūrybine jėga siekia užsibrėžtų tikslų, kokius sunkumus nugali. Ar visi muzikai šiuos naujus reiškinius pastebi? Ar nori pastebėti, ar supranta jų reikšmę ir svarbą Lietuvos kultūrai? Dauguma - taip. Ar visos valstybinės institucijos pakankamai suvokia ir vertina didžiulę Muzikų draugijos atgimimo bangą? Žinoma, pirmiausia žvilgsnis natūraliai krypsta į Kultūros ministeriją, į ten besidarbuojančius žmones. Būtent į žmones. Juk dar nė vienoje pasaulio šalyje, nė viename mieste neteko girdėti, kad būtų pastatytas paminklas ministerijai arba komisijai. Dabartiniai Kultūros ministerijos atsakingų pareigūnų sprendimai muzikos klausimais, švelniai tariant, atrodo neatsakingi, o kartais muzikos kultūros plėtros požiūriu - ir diletantiški. Kad ir kuklius valstybės išteklius, skirtus kultūrai, valdo biurokratinių įstaigų valdininkai. Valdo neišmoningai, neįsigilindami, dažnai nė nenutuokdami apie plėtojamą kitų žmonių veiklą. Trūksta noro, pastangų suprasti naujai atsiradusių reiškinių reikšmę Lietuvos kultūrai”.

Alytaus muzikos mokyklos direktorė Nijolė Jasiukėnienė: “Siūlyčiau kreiptis į Prezidentą Valdą Adamkų su iniciatyva, kurią parengtų garbingiausi draugijos nariai. Mes matome, kokia gera yra jo darbo pradžia, kaip jis rūpinasi visomis institucijomis. Reikia eiti ir apie save garsiai kalbėti, galbūt tada ir ministerijos bus priverstos paklusti. Man atrodo, kad, nuėję pas Prezidentą, mes tikrai nepralaimėsime, o tik padėsime bendram darbui ir patys sau”.

Bene racionaliausios buvo dirigentų Sauliaus Sondeckio ir Juozo Domarko mintys. Abu maestro sutarė, kad reikia liautis kalbėti banaliomis frazėmis, kad valstybė nesirūpina kultūra, skiria jai per mažai pinigų...

S. Sondeckis sakė: “neturtinga mūsų valstybė per daug pinigų skiria kultūrai. Per daug dar kultūros institucijų Lietuvoje egzistuoja. Paimkite bet kurį mūsų laikraštį, pažiūrėkite, kiek kultūros renginių kiekvieną dieną vyksta. Už kiekvieno to renginio slepiasi tam tikra pinigų suma. Galime kalbėti tik apie kitką: ar visur racionaliai skirstomi tie pinigai. Ar jie patenka reikalingam adresatui? Ar jie atsiduria ten, kur, gatvės žargonu tariant, yra “sava chebra”. Kad taip yra, aš matau, nes yra renginių, kurie dosniai finansuojami, tačiau už juos aš neduočiau nė cento, dar pareikalaučiau sumokėti didžiulius mokesčius, kad jie vyksta”.

maestro buvo itin susirūpinęs, kad Muzikų draugija neatstovauja kultūrinei veiklai reglamentuojančiose institucijose, “Muzikos barų” likimu. Todėl viena iš jo minčių buvo pervadinti Muzikų draugiją sąjunga ir šitaip suteikti muzikų sambūriui daugiau svorio - bent jau biurokratų akyse. Šiam klausimui svarstyti taip pat skirta nemaža laiko - apie tai šnekėjo ir Meno kūrėjų sąjungų asociacijos prezidentas V. Martinkus...

***
Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos ministro patarėjas Audris Grybauskas buvo, ko gero, vienintelis oficialiosios valdžios atstovas Muzikų draugijos suvažiavime. Todėl labai atidžiai buvo išklausytos jo mintys apie Regioninės plėtros programą, valdymo reformą Lietuvoje ir su ja susijusias galimas Muzikų draugijos pozicijas formuojant krašto kultūrą: “Artimiausiu metu Vyriausybei bus teikiami Lietuvos regioninės plėtros programos metmenys. Liūdnai atrodo šis dokumentas, kuriame nėra net užuominos apie mokslą, švietimą ir kultūrą... Esame toli gražu ne toliaregiška valstybė, palikdami likimo valiai, neatsakingiems ar nepajėgiems valdininkams savo kultūros reikalus...

Muzikų draugija, kaip visuomeninė organizacija, turi labai gražias perspektyvas. Visa mano minėta integracijos į Europą strategija draugijai, kaip nevyriausybinei organizacijai, skatinančiai tautos dvasinį vystymąsi, suteikia ypatingą reikšmę ir statusą. Jūsų rankose ministerinių funkcijų dalinio perėmimo iniciatyvos. Jūsų rankose viešosios nuomonės formavimas ir galimybė ją teikti visoms, be išimties, organizacijoms. Jūsų statutas leidžia apeliuoti į bet kurią vietinę ir tarptautinę instituciją prašant paramos...

Vis dėlto šio laikotarpio draugijos pirmiausias uždavinys - tinkamai suformuoti Lietuvos kultūrines bei ekonomines strategijas artimiausiu laikotarpiu. Teikti visoms - ir valstybės, ir visuomeninėms organizacijoms radikaliausius, detaliai konkretizuotus, atitinkančius savo kompetenciją pasiūlymus”.

* **
“Muzikos barų” redaktorė Audronė Nekrošienė: “ matyt, mums norint, kad draugija pagarsėtų, galbūt reikėtų nusipirkti pozicijas tuose pačiuose garbinguose dienraščiuose, toje pačioje Lietuvos televizijoje ir kiekvieną iš vadovų, pradedant gerbiamu mūsų Prezidentu V. Adamkumi ir baigiant galbūt “Lietuvos ryto” redaktoriumi ar TV vadovu, paprašyti, kad atsakytų į klausimą, ar, milijoną litų skiriant “Vilniaus festivaliui”, į kurį suvažiuos gausybė atlikėjų iš pasaulio šalių, nereikia drauge paremti vieno koncerto vaikų muzikos mokykloje. Štai Akmenėje nedarbas pasiekė tokį lygį, kad vaikai negali už litą nusipirkti bilieto į koncertą. Tas koncertas tekainuoja 400 Lt. Ar nereikia, kad toks žurnalas kaip “Muzikos barai”, kurio sąmata pasiutusiai menka būtų metams užprenumeruojamas į kiekvieną vidurinės mokyklos muzikos kabinetą. Mokyklai tai tekainuotų 60 litų. O prenumerata “Muzikos barams” būtų kaip oras, duona ir vanduo. Pasiūlymus turėtų apgalvoti tie, kas būtų įpareigoti Muzikų draugijos suvažiavimo vardu juos konstruktyviai parengti ir išplatinti.

***
Suvažiavimo dalyviai nutarė dar sykį parengti prioritetinių programų sąrašą ir kreiptis į Vyriausybę bei Prezidentūrą paramos, ieškoti kitų finansavimo šaltinių, pasiūlyti Kultūros ministerijai bendradarbiavimo sutartį. Draugija taip pat sieks turėti savo atstovus Kultūros ir meno taryboje, Nacionalinių premijų komitete, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde ir kitose institucijose, tvarkančiose kultūros reikalus. Didžiausiuose dienraščiuose bus mėginama pirkti plotą, Lietuvos televizijoje - laiką. Padedami visuomenės informavimo priemonių, muzikai kalbėsis su valdžia...

***
Suvažiavimas baigėsi. Aptartos problemos. Priimti nutarimai. Tačiau ar duos jie realių rezultatų, ar totalaus nesusikalbėjimo situacijoje Muzikų draugijos balsas netaps šaukiančiu tyruose? Juk kuo daugiau kalbančių žmonių, tuo mažiau dėmesio į jų išsakomas mintis kreipia tie, kurie turėtų klausyti... Klausimų daug, tik nėra kam jų pateikti.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!