Kristups prabilo

Keli mano gyvenimo dešimtmečiai prabėgo kultūros verpetuose. Kai kas mane vadina kultūrologu. Tegul ir taip. O jei kas paklaustų, kas, tu manai, esąs iš tikrųjų, atsakyčiau - pultas. Grojantiems ir kuriantiems muziką…

Kasmet vis tolsta anie metai, pamirštame jų realijas, aplinkybes ir jų diktuojamas sąlygas: nes jei norėjai ką gero padaryti, teko laikytis žaidimo taisyklių ir jas lanksčiai išnaudoti. Svarbiausia - rezultatas, o jis buvo geras.

... Tokios iškilmės, kaip tą 1987-ųjų lapkričio 12 dieną, mūsų mieste dar nebuvo: Liepų gatvės atkarpa nuo J. Karoso gatvės iki pat aikštės plūktinai žmogus prie žmogaus, suspaudė net iškilmių pakylą su pučiamųjų orkestru ir choru, prezidiumas vos prasibrovė prie savo garbingos vietos. Per ketvirtį valandos kad susirinktų trisdešimt tūkstančių žmonių darbo metu!

Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys taria įžangos žodį, pamini kariliono iniciatorius, talkininkus, svečius iš tuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos Apoldos varpų liejyklos ir iš Magdeburgo G. Telemano muzikos mokyklos, kur yra varpų muzikos skyrius, o ten mokėsi klaipėdiečiai varpininkai, dabar docentai Kęstutis Kačinskas ir Stasys Žilevičius. Pasakoja ir apie užbaigtą Laikrodžių muziejaus kiemelį, kuriame jau galima klausytis kariliono koncertų.

... Ak, pirmininke, kuklus žmogau! Ir tas kuklumas, ir tos pareigos neleidžia tau tokiose iškilmėse, viso miesto akivaizdoje priimti mūsų visų padėkos - jau kelioliktas kultūros statinys sužėri Klaipėdoje tavo rūpesčio ir didžiausių pastangų dėka, o be tavęs niekaip nebūtų atsiradęs. Ir vėl mes nutylim tavo labai išskirtinius nuopelnus, nutylim, bet nepamirštam, gal ir ateis laikas visiems pasakyti, ką, beje, ir žinom, kieno dėka šitokia kultūros židinių turtinga mūsų Klaipėda.

…... Dabar kalba Pėteris Šilingas. Jis pasakoja apie karilioną, jo muzikinius duomenis, pamini netgi varpų svorį ir labai maloniai stebisi tokiu dideliu žmonių susidomėjimu. Sako, nuo Magdeburgo kariliono atidarymo tokių iškilmių nematęs. O šitas klaipėdiečių karilionas yra pats geriausias iš visų Apoldoje pagamintų.

Kol Pėteris lėtai, ramiai kalba, dar palūkėdamas vėl pradėti sakinį po vertėjo žodžių, spėju prisiminti daugelį mudviejų susitikimų, jo pasakojimų apie seną paveldėtą garsią varpų liejyklą, apie tėvą, žymų varpų liejiką Francą Šilingą, perdavusį amato paslaptis savo sūnui Pėteriui. Apoldos liejykla seniai su Lietuva susijusi. Štai visi Panevėžio bažnyčių varpai tėvo nulieti ir suderinti giesmės “Marija, Marija” motyvu, o tai labai retas dalykas ir pasaulinėje praktikoje. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai okupantai nukabino ir išgabeno daugybę bažnyčios varpų, liejykla buvo užversta užsakymais iš Lietuvos, taigi net savo atstovybę Kaune atidarė.

Šalia manęs atsistojo Davidas Kacas, šitai valandai iš ligoninės ištrūkęs; vargu bau rastum kuklesnį ir pilkesnį eilinį prekybininką, toje istorijoje suvaidinusį visai ne eilinį vaidmenį. Kas tada galėjo pagalvoti, kad tiesiai iš kariliono atidarymo jis vėl važiuos į ligoninę, o visai netrukus ir visai neliks Davido Kaco, - jam Klaipėdos karilionas tą dieną skambėjo pirmą ir paskutinį kartą.

Bet Pėteris baigė kalbėti, jau man reikia eiti. Nė nejuntu šitų kelių žingsnių iki mikrofono.

- Klaipėdiečiai! Į mūsų šaunų miestą atėjo didelė šventė ir atnešė ypač reto grožio savitą muziką, tauriausius ir gražiausius jausmus keliančią. Karilionas - galingas daugiaspalvis instrumentas, tačiau jo grožis - ne vien garso galybė. Tik giliai suvokę jo savitumą ir išmokę vertinti, išmokę įsijausti ir gyventi jo kuriamais vaizdais - tik tada išgirsime ir save muzikoje. Prasmingas savęs turtinimas yra šitas savo muzikos ieškojimas.

Yra tokia graži, jau šimtmečius gyvuojanti tradicija - didžiausiam kariliono varpui suteikti vardą, kaip ir laivams, nes su jais reikės kartu gyventi, vargais ir laime dalintis. Klaipėdos kariliono didysis varpas pavadintas Kristupo vardu, nes mokslo žmonės sako, kad tai buvęs labiausiai tarp lietuvininkų paplitęs vardas. Taip ant jo ir parašyta: “Kristups bylo Klaipėdai”, žėri Klaipėdos miesto herbas ir lietuviškas ornamentas.

Tegul būna didžioji Muzika, sveika su Kristupu atėjusi. Taip ir pasilik, kaskart iš naujo vis atgimdama ir mus visus atgaivindama.

Su didele švente, klaipėdiečiai!

…... Na, štai ir viskas. Dabar pirmininkas kviečia varpininkus pakilti į bokštą, prakalbinti Kristupą ir jo brolius. Orkestras groja iškilmingą maršą ir staiga nutyla pusėj takto... Visiška tyla, dešimtys tūkstančių akių pakyla aukštyn, lyg norėtų pirmieji, patys pirmieji pamatyti tą stebuklą, tą pirmą garso išskridimą.

Ir štai prabyla savo Klaipėdai Kristups skambiu galingu bosu, nuaidi daugybe arpedžių jo brolių balsai. Dabar minia šypsosi, klega, vėl nutyla ir jau laukia muzikos. Va dabar laukimas jau pasiekė aukščiausią tašką. Tuoj tuoj bus arba stebuklas, arba nusivylimas. Štai jau ir skamba ji, ta ilgai laukta ir puoselėta muzika, skamba stogais ir kiemais, aidi net prie teatro ir skulptūrų parke, o ypač sodriai prie Laikrodžių muziejaus, minkštai, “ovališkai” prie fontanų Danės krantinėje. Specialistai netrukus gėrėsis nepaprastu šito kariliono “šilingišku” tembro skaidrumu, tokiu artimu garsiajam Malino, tai tikrai retas, labai vykęs nepakartojamas Klaipėdos kariliono skambėjimas! Kažkur šita siautulingoji garsų upė, atsimušusi į aukštų namų sienas, netikėtai užplūsta iš kitos pusės. Turbūt nė vienas karilionas neatsirado tokiomis, atrodytų, nedėkingomis aplinkybėmis - čia nėra aikštės, bet užtat galima ieškoti ir išsirinkti sau mėgstamiausią klausymo kampelį.

... O kurgi tos galingos upės ištakos, kur ta maža srovelė, tas šaltinėlis, iš kurio viskas prasidėjo. Buvau visai pamiršęs, tai Rimantas Gučas priminė, kad tai atsitiko prieš dvidešimt metų, dar Vilniuje. Tada ir susipažinom, dažnai susitikdavom ir daug šnekėdavom apie Vilniaus katedros varpinę. Kai dideliuose miestuose bažnyčioms sovietmečiu uždraudė skambinti varpais, atseit kovodami su triukšmu, o patylomis galvodami - štai dar vienas smūgis religinei propagandai, mūsų miestai nutilo, praradę svarbų garsinį komfortą. Ūžia, trinksi, daužosi, kaukia ir šniokščia vien civilizacijos triukšmai, ir jų neuždrausi. Negaliu pamiršti ano senojo Vilniaus, kai 1940-ųjų gegužį atvažiavom čionai apsižvalgyti. Pats didžiausias įspūdis, kai vieną pavakarį užklupo mus Pilies gatve beeinančius, atrodė, visų Vilniaus keturiasdešimties bažnyčių varpų gaudesys. Tai apsalom sustoję ir viską užmiršę. Tik neatsimenu, kodėl jie tada beveik visi vienu metu buvo prabilę. O tie Vilniaus varpai iš tikrųjų ypatingi. Štai ką rašo Mstislavas Dobužinskis knygoje “Ištraukos iš atsiminimų. Lietuva ir Vilnius”, irgi netikėtai patekęs į tokį pat nepakartojamą koncertą: “Tai nebuvo pravoslaviškų šventovių ritmingas gaudesys, kurį girdėdavau iš mažens Novgorode, ar išėlęs aidėjimas “visais varpais”; čia varpų garsai plaukė tarytum bangomis - džiūgaujančiai ir iškilmingai.”

Ak, kad taip vėl kada nors pavyktų šito stebuklo paklausyti! Dabar Vilniuje bokštai negyvi, tai graži, bet sustingusi architektūra. Žmonės daug prarado, dar vieną žingsnį žengę į civilizuotą susvetimėjimą. Tuometinė “tarybų valdžia” padarė nepataisomą nusikaltimą uždarydama daugumą Vilniaus bažnyčių: sunaikinta daugybė meno vertybių, išdraskyti vargonai, žuvo ir dalis varpų. Kauniečiai jau galėjo džiaugtis atkurtu karilionu muziejaus bokšte, ten garsėjo Viktoro Kuprevičiaus muzikavimas.

Vilniuje kažką reikia daryti, važiuok, Rimai, į Vokietiją, ten, Apoldoje, girdėjau, besanti senovinė liejykla, apžiūrėk kas ir ką. Kažkaip suradome tais laikais dar labai nelengvą galimybę kelionei į užsienį. Po poros savaičių grįžta Rimas spindinčiomis akimis - rado P. Šilingą Apoldoje, viską apžiūrėjo, viskuo susižavėjo, bet... reikia užsienio valiutos, reikia ilgai laukti. Skambutis į Plano komisiją, į miesto vykdomąjį komitetą - kas tau, ubage, duos iš armotų šaudyt, nėra pinigų, nėra valiutos, o kai kas ir nieko daryt nenori, yra Kaune, tai ir gana tų varpų.

Na, tada bandykime patys, bent ką nors, bent vienos oktavos, - o gal pavyks? Paminklų restauravimo dirbtuvės vyriausiasis inžinierius R. Kaminskas ėmėsi rinkti ir vežti daiktan įvairiausius varpus iš visų pakampių, apleistų bažnyčių bokštų, keliolika rado antrinių žaliavų metalo lauže, jau pasmerktus išvežti ir perlydyti. Visų galų meistras E. Alekna ėmėsi derinti komplektą. Nelabai kas išėjo, nes, padrožiant varpo angą iš vidaus, galima paaukštinti vos tik puse tono, kai kuriuos - iki tono. O ir patys varpai skirtingų liejyklų, tai ir skirtingų tembrų, tarp savęs sunkiai dera, “vienas kito neklauso”. Po ilgų bandymų ir kančių pagaliau katedros varpinėje pavyko sukabinti pusantros oktavos komplektą, pagaminti elektrinį pultą su klaviatūra, o už jo sėdo pirmasis Vilniaus varpininkas R. Gučas. Kaip tik tada Paveikslų galerijoje Sauliaus Sondeckio iniciatyva prasidėjo senųjų metų palydų koncertai - ta nepamirštamoji J. Haidno “Atsisveikinimo simfonija”, kurią taip pamėgo vilniečiai. O koncertui pasibaigus, kai žiūrovai užplūsta Gedimino aikštę, staiga prabyla varpinės bokštas. Neapsakoma staigmena! Kuklus buvo tas Vilniaus instrumentas. Kompozitoriai parašė keletą kūrinėlių, o B. Dvariono “Sesuo žydroji Vilija” - apie du dešimtmečius kasdien 12 valandą skambėjo per radiją. Šitas Vilniaus varpų ansamblio bandymas taip ir liko nežymus epizodas Lietuvos kultūros tėkmėje. Štai už geriausių norų bandymą Atgimimo metais buvome piktai išbarti, esą išniekinę bažnyčių varpus. Kokia nesąmonė! Niekas net ir nepasidomėjo tikraisiais varpų naikintojais.

... Kai atvažiavau dirbti į Klaipėdą, į pabaigą ėjo pašto bokšto atstatymas. Tačiau norint ką nors įdomesnio pastatyti negu tipinis penkiaaukštis reikėdavo neapsakomai rizikingų pastangų. Niekur nemačiau gabesnių žmonių toms popierinėms užtvaroms įveikti, tokios protingos, bet kartu rizikingos veiklos kaip klaipėdiečiai. Čia jau, pirmininke Alfonsai Žaly, neišsisuksi, iš pusės žodžio supratai mūsų užuominą, kad pašto bokšto nereikėtų dyko laikyti - jis tiesiog miesto praeities istorinė dovana, na, tiesiog dangaus atsiųsta dideliam karilionui pakabinti.

Mūsų pirmininkas vėl ėmėsi didelės naštos: paštas vienos žinybos, Laikrodžių muziejus - kitos, ir abi jos respublikinės, o miesto kultūra - trečios, o kas eksploatuos, kas vadovaus, kas mokės? Beje, iki atidarymo iškilmių tie dalykai taip ir nebuvo galutinai suderinti, o karilionas jau grojo pirmąjį Klaipėdos festivalį. Tai tik vėliau pats gyvenimas pasiūlė patogiausias tarpusavio susiderinimo formas. O tada vėl iškilo ta nelemta užsienio valiutos problema, jos tiek mažai respublika uždirba, visų žinybų poreikiai didžiuliai, kur jau ten miestui svajoti apie tokias sumas. Mes, beje, dar tiksliai ir nežinom, kokios tos sumos ir kokie terminai. Ana, čia man laiku prisiminė ir, atrodo, nežymi detalė, kuri ir davė pirmą daugmaž konkretų atspirties tašką. Keli mūsų studentai ruošėsi į turistinę kelionę po VDR, tarp jų buvo ir žvali, energinga klubininkystės specialybės pirmosios laidos studentė su muzikiniu išsilavinimu Vilija Baltramiejūnaitė. Kai atėjo pas mane leidimo tai išvykai, klausiu ją:

- Vile, ar yra jūsų grupės maršrute Erfurtas?

- Yra. Ir dar Veimaras, ir Leipcigas.

- Tai va, - sakau, - būdama Erfurte, atsiskirsi nuo grupės, nuvažiuosi į Apoldą, ten visai netoli, autobusai ir traukiniai dažnai eina. Reikia sužinoti Apoldos varpų liejykloje, kiek dabar kainuoja varpų ansamblis. Na, tokio dydžio kaip Kauno, ar supranti?

Taip, Vilija viską suprato, bus padaryta.

Iš tikrųjų: grįžta ji ir atveža man lauktuvių mažytį nuotraukų rinkinėlį iš varpų muziejaus ir ant suvargusio popieriaus lapelio užsirašiusi, kad vienas kilogramas varpų masės dabar kainuoja 20 markių, o didesniam keturių oktavų karilionui reikia apie septynių tonų.

Tai jau šis tas, ačiū Vilijai. Primetam dar “ant pabrangimo ir nenumatytų dalykų” ir aptariam, kad reikėtų prašyti apie 100 tūkstančių valiutinių rublių. Netrukus mieste lankėsi K. Kairys, tada Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas, kurio palankumą geriems darbams visuomet jausdavome. Tai ir šį kartą jis pritarė ir kariliono įsigijimui. Pirma didelė ir visai reali sėkmė, dabar mes jau ant žirgo! Sumetam rašto projektą “nuo respublikos vyriausybės” TSRS užsienio prekybos ministerijai, nes ji turi pritarti visokių dalykų pirkimui užsienyje... Rašto projektą pirmininkas išveža į Vilnių, ten vyriausybė jį pasirašo, o mums lieka tik laukti.

Na, ir sulaukėm... neigiamo atsakymo: “Netikslinga”.

- Na, ką gi, - sakom, - baigtas reikalas, ar ne? Vyniojam meškeres ir einam kitų darbų dirbti.

- Palaukit, - ramina pirmininkas, - dar nenusiminkim, ne viskas žuvo. Pagalvosim.

Po kurio laiko ateina pas mane Davidas Kacas ir sako:

- Žinot, mane siunčia į Maskvą, į Užsienio prekybos ministeriją kažkokio kariliono reikalu. Paaiškinkit, kas tai per daiktas?

O! Čia jau įdomu, čia jau gali ir gera žinia prašvisti, - daug girdėjome apie šaunius Klaipėdos prekybininkų darbus, ne kartą ir mums jie padėdavo įsigyti tokių instrumentų bei aparatūros, apie kurią panašios kitų miestų mokyklos galėdavo tik svajoti. Tai susėdę ilgai šnekam ir aiškinamės. Paskui D. Kacas pakyla ir kukliai sako:

- Nu, dabar maždaug aišku. Dėl tokio gero dalyko reikia pasistengti.

Ir išeina nusiteikęs energingai padirbėti.

Po savaitės vėl ateina ir padeda ant stalo raštą:

- Nu vot, yra šitoks atsakymas.

O tas raštas priešingas anam: ir pritaria kariliono pirkimui, ir kontora “Raznoeksport” įpareigota viskuo pasirūpinti, ir kontraktą su VDR prekybos firma “Demuza” pasirašyti. Va šitaip!

Kaip čia neprisiminsi populiaraus anekdoto, kai vieną kartą Maskvoje pagavo žydą ant vyriausybės rūmų kažko ieškantį. “Ko tu čia landžioji?” - “Blato. Juk yra pasakyta, kad blatas yra virš Sovnarkomo”. Taigi matot, Kacas pasirodė aukščiau už Lietuvos vyriausybę.

Dabar jau ima smagiai suktis organizaciniai ratai, beje, dar kol kas popieriniai, bet kaipgi be jų, be tų visagalių popierių.

1980 metų vasaros pradžioje miesto vykdomasis komitetas pasikviečia iš Apoldos Pėterį Šilingą su žmona pirmosioms žvalgytuvėms, iš Vilniaus juos atlydi Rimas Gučas, - mes jį vėl pašaukėm į talką. Pėteris mano, kad galima galvoti apie kiek didesnį negu Kauno karilioną - netgi keturių oktavų instrumentą. F. Frankas ir inžinieriai užtikrina, kad bokštas atlaikytų ir dvigubai didesnį svorį. Atskirai susitinka varpų konstruktoriai ir bokšto restauratoriai, derina brėžinius, įrangą ir varpų kėlimo technologiją. Dabar jau galutinai išryškėja visi duomenys oficiliam kontraktui.

Reikia važiuoti į VDR su užsienio prekybos firma “Demuza” baigti derybų. Išsiruošiam R. Gučas, D. Kacas ir aš.

Taigi važiuojam į Apoldą, į tą seną, kažkada garsią visoj Europoj Šilingų liejyklą. Francas Šilingas daug varpų nuliejo, bet iki pat savo mirties didžiavosi Buchenvaldo varpu, gūdaus, net kraupaus ir didingo tembro milžinišku varpu, kuris prabyla kiekvienąkart, kai svečių delegacija deda vainiką prie atminimo ugnies. Naciams Šilingai varpų neliejo. Dabar ta sena įmonė nacionalizuota, administracijos nuomonė kartais kertasi su specialistų išmanymu bei patyrimu. Technologija čia labai sena, atsilikusi, bet mes neturime jokio pasirinkimo - tai vienintelė varpų liejykla vadinamajame “socialistiniame lageryje”, o visos kitos mums neprieinamos, tai ir svajoti nėra ko. Durys į Vakarus tvirtai užtrenktos.

Varpų liejimo technologija seniai aprašyta, visos receptūros žinomos, taigi kiekviena liejykla gali nulieti kokio tik nori dydžio ir kiek nori varpų. Ir tokių bandymų daug jau padaryta, tik niekas nežino ir pasakyti negali, kodėl tie liejiniai neturi to nenusakomo, to ypatingo “šilingiško” tembro, kuris, beje, ir pačiam Šilingui kiekvienąkart išeina vis truputėlį kitoks. O būna, deja, kad ir nepavyksta. Tai kur ta senų meistrų paslaptis? Ir meistras sako šito nežinąs, tik šypsosi. Ir ne kiekvienas smuikas yra stradivariškas, ir neįminta šito meistro paslaptis. Tai ir liejykloje - visiems viskas aišku, o ateina momentas, kai prie krosnies stoja vyriausiasis meistras su savo storiausio veltinio apranga... O paskui ilgas aušinimas, formų nuėmimas ir gludinimas, vis paklausant - ar jau gana, ar dar toliau šlifuoti, kol varpas pagaliau prabils tikruoju balsu.

Apoldos liejykla pasirodė gerokai nusmukusi, joje dirbo vos keli seni meistrai labai pasenusia viduramžių technologija: kai naudojamos molio formos, primityvios lydymo krosnys, tai ir broko išeina daug, nors lemiamu momentu Pėteris rišasi storą prijuostę, maunasi veltinio skrybėlę ir pats stoja prie krosnių, murmėdamas savo neatskleidžiamas paslaptis. O čia dar didelis nesutarimai su administracija, užsakymų daug, o lieti nesiseka. Taigi Klaipėdos užsakymas nustumiamas kažkur labai toli, o mums reikia greit, visko reikia greit, mes negalim laukt dešimt metų. Paskui kas tik važiavo iš Lietuvos vyriausybės, tas ir bandė visaip artinti tuos terminus.

Per išleistuvių vakarienę vienoje Erfurto kavinaitėje mane staiga apima suvalkietiškas sindromas:

- Herr Peter, kaip manytum, ar galima būtų pagaminti ne 48 varpus, o 51?

Pėterio antakiai kiek pakyla, o akys susidomėjusios žiūri pro storus akinių stiklus...

- Matai, - duodu jam popieriaus lapelį, - jeigu prisidėtų dar šitie trys papildomi varpai, išeitų “Gaudeamus igitur” pirma frazė, tai konservatorijos kieme labai tiktų pakabinti.

- O, ja, ja, - sako Pėteris, - tie trys varpai be mechanikos prie visko visai nedaug tekainuos, įrašykim į priedą prie sutarties, kur išvardyti visi varpai, ir bus padaryta, gerai?

Kur nebus gerai, kad tik “praeitų” per Berlyno, Maskvos ir Vilniaus instancijas, kad tik nepastebėtų sutartį nagrinėdami, o su saviškiais Klaipėdoje tai jau susitarsim.

Nepastebėjo!

Beje, negaliu susilaikyti čia neįterpęs dar vieno gražaus nuotykio. Vieną popietę gurkšnojant alų maskviečiai prasitarė apie naujausius muzikos instrumentų importo katalogus, įvairius “užpirkimus” ir sandorius. Labai parūpo visa tai pamatyti, nes tuomet įsigyti importinį instrumentą kiekvienai konservatorijai buvo didelė laimė. Mes trise pasitarę sumetėm po šimtą markių, pasikvietėm tuos tarybinius ekspertus į kavinę, o kitą dieną jau Berlyne jie ir parodė katalogus. Žavingai atrodo, bet kaip nupirkti be valiutos.

- Galima taip, - sako jie, - jūs išsirinkit kas reikalinga, mes įtrauksim į artimiausią parodą, kuri bus gal ir pas jus ar netoli kur nors, o iš parodos nusipirksit už rublius.

Tai jau visai kas kita! Netrukus mūsų fakultetų orkestras suspindėjo puikiausiais instrumentais, kokių niekas neturėjo.

Tai tokia buvo ilga ir sunki pradžia. Paskui - dar du Apoldos meistrų vizitai. 1984 metais pradėjus pagaliau lieti Klaipėdos kariliono varpus, įvyko didžiulė nesėkmė, vos ne pusė varpų nuėjo niekais. Užtat dabar, kai apžiūrinėsite varpus, pamatysite ant vienų 1984 metų datą, ant kitų 1984-1986, o ant didžiausio - 1985. Paskui administracija norėjo išbrokuotą Halės miesto varpų komplektą “iškišti” Klaipėdai, nudildinę to miesto pavadinimą. Nepavyko.

Ir štai pagaliau 1987 metų pavasarį ateina gera žinia - įmonėje pasikeitė administracija, varpų liejimas perkeltas į kitą įmonę, dirbančią pagal tobulą šiuolaikinę liejimo technologiją, ten liejama sparčiai ir kokybiškai, į pabaigą eina ir mechaninės dalies gamyba. Rudenį komisija važiuoja priimti galutinai intonuoto instrumento.

Ir štai tų pačių metų spalio viduryje atlinguoja į Klaipėdą “Sovtransavto” galingas sunkvežimis - varpai atvažiavo! Nepamirštamos valandos, kai iš pašiūrės pašto kiemelyje lietuvių ir vokiečių darbininkai išritina varpą, galingas kranas jį pakelia ir lėtai traukia į ūkanotą padangę, atsargiai stato ant pastolių platformos. Dar minutė, ir jis pranyksta bokšto ertmėje. Taip ir “Kristupą” gražiai į viršų palydėjom, nufotografavom. O furgono kampe atskirai surišti stovi trys nedideli varpai ir kortelė su užrašu: “Für Hern Jakelaitis”. Tai čia tie trys “viršplaniniai” Konsevatorijos fakultetams.

... Dabar jau viskas praėjo, ir iškilmės, ir kariliono kūrėjų bei organizatorių ir darbininkų pagerbimas, apdovanojimas naujojoje vykdomojo komiteto salėje. Kai susirenkame į vakarienę, staiga kažkas ima pasakoti:

- Iš Maskvos į Klaipėdą užvakar atvažiavo žinomas varpų tyrinėtojas Jurijus Puchnačiovas. Iš anksto niekam nieko nepranešęs, tai niekas jo ir nepasitiko. Klaipėdoje nebuvęs, tai kur eiti iš geležinkelio stoties? Pasigavo taksi: kur man važiuoti, atvažiavau varpų reikalais? Vairuotojas tuoj pat įsodino garbingą svečią ir sako - nuvešiu tiesiai prie bokšto, ten viską rasite. Ir pakeliui papasakojo, kiek tų varpų, kas pagamino, kada atidarymas. Na, sako Puchnačiovas, jeigu jau taksi vairuotojas viską žino, tai ir visas miestas žino ir tų varpų laukia.

... O kitą dieną vyko pirmas, jau visai tikras, koncertas - skambino Giedrius Kuprevičius ir Julius Vilnonis iš Kauno. Vėl uždarytas judėjimas, keli tūkstančiai žmonių stoviniuodami pavieniai ir grupelėmis, jaukiai šnekučiuodamiesi, klauso mzuikos pusvalandžio. Šeštadienio popietę grojo G. Bustas ir klaipėdiečiai K. Kačinskas ir S. Žilevičius, o sekmadienį vėl klaipėdiečiai.

Trečiame festivalio koncerte Giunteris Bustas grojo daug lietuviškų dalykų: “Lietuva brangi” - labai visiems patikusią melodiją, nes poryt Maironio minėjimas, keletą liaudies dainų ir net “Eisim broleliai, namo” su itin gražiomis moduliacijomis. Kai Virginija Apanavičienė jo paklausė, iš kur ėmęs tų melodijų medžiagą, kada spėjęs paruošti, G. Bustas parodė jai natų lapus ir sako - tai traukinyje patekau į vieną kupė su lietuvių pora, tai jie man dainavo, aš užsirašinėjau, o patikusius dalykus tuoj pat ir prisitaikau.

O kad tada būtume žinoję, kiek dar mūsų miesto varpininkams teks visokių vargų patirti! Miesto kultūros vadovės (apie tas abiejų valdžios rūmų damas sakydavom - tai ne vadovavimas, o sijonų vėdalavimas) tikrai nežinojo, ką su šia dovana reikėtų daryti. Štai vokiečiai atsiunčia repeticinį pianiną - tai toks į tikrą pianiną panašus instrumentas su tikrų skambinimo rankenėlių “klaviatūra”, o vietoje varpų - to paties fiksuoto kiekvieno varpo nedidelės plokštelės. Tarp kitko, itin prastai, atmestinai pagamintas: Jonui Grakauskui teko jį iš pagrindų perdirbti. Tačiau būtinas, nes juk negalima repetuoti visam miestui girdint. Tai šitas instrumentas net dešimt dienų stovėjo pašto kieme ant sniego, ir tik po sukelto didelio triukšmo įtrauktas į patalpas. Ilgai nebuvo aišku, kas finansuos kariliono koncertus, kas apskritai jo šeimininkas.

Netvarka truko ilgai. Po dvejų metų vėl atvažiavęs į Klaipėdą pasibaisėjau. Prisiminiau, kas čia dėjosi prieš dvejus metus: buvo sausakimšos minios žmonių, skambėjo gražios kalbos, pilnos entuziazmo ir vilčių, o dar gražiau skambėjo Klaipėdos karilionas - nuostabus varpų muzikos instrumentas, skelbdamas savo gimimą. Paskui buvo du festivaliai su kviestiniais svečiai iš užsienio, miestas klausėsi gausių ekskursantų pagyrų ir susižavėjimo buvo šventiniai koncertai ir šiaip jau savaitgalio pagrojimai. Tikrai gerai groja šaunieji varpininkai K. Kačinskas ir S. Žilevičius, džiugu palyginti šitaip išaugusį jų meistriškumą. Ne veltui jie gauna kvietimus į tarptautinius festivalius ir seminarus.

Bet!..

1. štai čia reikia daug šauktukų. Laukiant varpų anuomet miesto laikraštyje kartą pasirodė tokia nerami mintis - neduokdie, kad miestas, gavęs šitokią dovaną, nežinos, ką su ja daryti. Raminomės, kad taip nebus. Deja, deja, šitai gresia išsipildyti. Manęs niekad nebaidė joks žinybiškumas, nes maniau, kad visados yra ir bus protingų vadovaujančių žmonių, suprantančių bendrą reikalą, o iškylančias problemas visuomet bus kam spręsti. Tam ir valdžia. Tai ir čia ne bėda, kad varpai priklauso Kraštotyros muziejui, bokštas yra pašto, muzikos klausyti patogu gražiame Laikrodžių muziejaus kiemelyje. O žemės - kieno?

Taigi - rugsėjo paskutinis savaitgalis. Šeštadienio vakaras. Jau už minutės turi prasidėti tradicinis koncertas, o žmonių nėra. Kas čia būtų? Suskambo pirmas varpo dūžis, devyniolikta valanda. O skardžia Liepų gatve, nepaisydamos įspėjamųjų ženklų, ten ir atgal zuja mašinos. Važiuoja lengvosios ir tarnybinės, neapsakomai dūmydami kriokia miesto, priemiestiniai, tolimesnių reisų autobusai, net lenktyniaudami, po du tris iš karto. Ko šitiems per patį miesto centrą ir senamiestį? Chamizmo viršūnė - dvi dešimtys rokerių su kurtinančiais motociklais bent tris kartus tyčia ir pasityčiodami grimasomis sukasi ties bokštu. Praūžė gaisrinės mašinos, tuoj grįžo atgal. Pravažiavo milicijos mašina, įsuko į kiemą. Visa gatvė jau mėlyna nuo dūmų. Trošku, varpų negirdėti, neprasimuša jie per tą klaikų triukšmą. Atsirado keli vokiečiai:

- Kein Ordnung, - dūsauja.

Pasirodė skystas praeivių būrelis, bando klausytis muzikos, atsišlieję į didelio pastato sieną.

Triukšmo būtų mažiau, jei klausytojus leistų į Laikrodžių muziejaus sodelį, bet jis užrakintas ir atsidaro tik užsieniečiams arba svečių delegacijoms. Kitiems nevalia ten pakliūti.

Po koncerto susitinkam su varpininkais:

- Tai kaip, vyrai, visuomet šitaip?

- Taip ir gyvenam. Gaila ir tų negausių klausytojų, pražūva mūsų muzika. Apie netvarką prieš pusmetį rašė laikraštis, tai tik ambicijas užerzino, niekas nepasikeitė.

- Kodėl mažai lankytojų?

- O kas eis, kai toks triukšmas, dūmai, atsisėst nėra kur. Per pusantrų metų šiaip taip įrengė stendą, bet jis tuščias, nėra net informacijos, kada koncertas ir ką groja.

- Neturim nė afišos, nė bukleto, programėlių.

- Antram festivaliui norėjom daugiau užsienio varpininkų pasikviesti, tai kvietimai išėjo per vėlai, atvyko tik Edmond de Vos iš Belgijos. Jam čia patiko, užkvietė į tarptautinį seminarą Danijoje. Reikėjo sumokėti 300 dolerių, tai dalį paklojo jis pats, o visą sumą pažadėjo Lietuvos jūrų laivininkystė.

- Tai kas iš to - mynėme visokius slenksčius, taip tie pinigai ir liko nepanaudoti, nesugebėjo sutvarkyti popierių. Neišvažiavom. Žinia, su tokia nerimta firma turbūt ateityje niekas nenorės bendrauti.

- Per dvejus metus nesugebėta įrengti bokšte apsauginių langinių nuo lietaus ir sniego, tai pripusto pilna, o vanduo nuo varpų žliaugia trosais žemyn, šie vienas po kito trūkinėja, o medinė klaviatūra pelija.

- Turime didelį repertuarą, jau apie šimtą kūrinių, galėtų mus plačiau panaudoti.

- Ar vyksta renginiai Laikrodžių muziejaus kiemelyje? Ten puiki vieta muzikai.

- Nieko ten nebūna. Tik doc. Fabijonas Sereika su savo mergaičių choru surengė rugsėjo pirmajai koncertą su varpais. Labai gerai pavyko. Po to vėl niekam nieko nereikia.

- Sakėm, jei nieko nedarot, leiskit mums patiems - steigsim kooperatyvą, ir tada bus renginių, nes reikės užsidirbti ir aukštą kokybę išlaikyti. O dabar užsieniečiai ateina ir siūlo pinigus - tiktai grokit, o mes valiutos negalim imti, viskas eina “Inturistui”. Turėtume valiutos, nereikėtų kaulyti išvykoms į užsienį.

- Tai kodėl nėra to kooperatyvo?

- Niekas nesako kodėl, neleidžia, ir viskas.

Po to liūdno koncerto va toks liūdnas pasikalbėjimas su talentingais žmonėmis - uostamiesčio pažiba.

Sekmadienio koncerte viskas pasikartojo, tik rokeriai kitur “linksmino” klaipėdiečius, gaisro nebuvo, o klausytojų atėjo dar mažiau, nes vėl nėra informacijos, nėra reklamos, sodelis užrakintas...

Paskui užgriuvo Atgimimo įvykiai, ir visus mus įtraukė į tą sūkurį.

O pašto bokštui, Kristupui ir varpininkams teko ir pakariauti tiesiogine šio žodžio prasme.

1991 metų sausio dienomis Klaipėdos varpai skambino pavojų, šaukė žmones ginti Nepriklausomybę. Pasakoja doc. Kęstutis Kačinskas:

- Sausio 12 dienos vakare ilgai žiūrėjom Lietuvos televiziją, buvau išvargęs, užmigau. Apie pirmą valandą žadina žmona - Lietuvos nebėr! Tuoj paskambino Stasys Žilevičius - greit važiuok į varpinę. Prieš kelias dienas buvom susitikę su miesto Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoju Vidu Pakalniškiu ir tarėmės, kaip panaudoti varpus gyventojams sušaukti prie Savivaldybės. Nutarėm skambinti didžiuoju Kristupu ir dar vienu, derindami sekundos intervalu. Netrukus atėjo vyrukai su tiesioginio ryšio telefono aparatu, atėjo kino operatorius su kamera. Jeigu sovietų armija puls, operatorius turi viską filmuoti per bokšto langelį, paskui jį reikia virvinėm kopėčiom nuleisti žemyn, tuos filmo kadrus žūtbūt išsaugoti. O jūs turit likti bokšte, įėjimas bus užverstas. Ryšininkai mums davė pilkus chalatus - atseit jeigu kas - tai jūs čia paprasti darbininkai. O duris ir laiptus į bokštą jie iš tikrųjų užvertė visokiais daiktais, nuolaužomis ir dar užrašė - “užminuota”. Žinoma, tai negalėjo mūsų išgelbėti, nebent užgaišintų atėjusius kareivius. Taip bokšte ir budėjome tris paras. Valgyt gaudavom nuleidę virvę. Kai tik pavojus, tuoj skambina telefonu: “Tankai eina nuo Gargždų! Mes nuspaudžiam varpų svirteles, galingai prabyla Kristups su savo broliu, žmonės viską metę renkasi prie Merijos, visi jau žinojo šitą sutartą signalą.

- Koks tai gražus puslapis tokioje dar neilgoje kariliono istorijoje. O kas buvo vėliau? Dabar jums atsidarė keliai į visą Europą...

- Dabar mes kasmet su Stasiu sugrojam po 100-110 koncertų savaitgaliais ir dar keliolika atskirai, kai į Klaipėdą atvyksta garbingų svečių. Kasmet vyksta tarptautiniai festivaliai, juose jau grojo vokiečiai, danai, prancūzai, belgai. Labiausiai bendraujam su danais. Festivalius pradėjom rengti kartu su kauniečiais. 1993 metais įkūrėme Lietuvos karilionierių gildiją. Kitais metais Prancūzijos mieste Šamberi mūsų gildija buvo priimta į Pasaulinę asociaciją (WCF).

1995 metais su Stasiu savo lėšomis išleidome kasetę ir natų sąsiuvinį “Klaipėdos karilionas”. Ten sudėjome vien lietuviškos muzikos aranžuotes. Po metų Vokietijoje buvo mūsų - t. y. jauniausio asociacijos nario - pristatymas. Man teko padaryti pranešimą, o po mūsų koncerto kasetę ir sąsiuvinį kaipmat išpirko.

Žodžiu, dirbam kasdien, įprastą darbą ir netvarka seniai baigėsi.

Sėkmės, mano mieli varpininkai, savo bokšto aukštybėje.

O Kristupo balsas jau girdėt Europoje.