Lorca Massine’as apie save ir savo sukurtus baletus

Balandžio 24-ąją Lietuvos operos ir baleto teatre įvyko baleto “Graikas Zorba” (muz. M.Theodorakio) premjera. Šia proga pakalbinau spektaklio libreto autorių ir choreografą Lorcą Massine’ą. Penkiasdešimt ketverių metų amžiaus baletmeisterį radau besimankštinantį baleto repeticijų salėje.

- Jūsų tėvas Leonidas Massine’as buvo vienas žymiausių XX a. choreografų. Jis dirbo ir statė baletus S.Diagilevo trupėje, vėliau buvo Monte Karlo teatro baletmeisteris. Garsėjo baletais, kuriems dekoracijas kūrė to meto dailininkai avangardistai P.Picasso, H.Matisse’as, S.Dali, vienas pirmųjų pradėjo statyti baletus pagal H.Berliozo, L. van Beethoveno, D.Šostakovičiaus ir kitų kompozitorių simfonijas. Jūs pasekėte jo pėdomis - tapote šokėjas ir baletmeisteris. Papasakokite apie savo vaikystę.

- Gimiau Niujorke. Devynerių metų su mama (taip pat šokėja), seserimi Tatjana ir tėvu persikėlėme gyventi į Paryžių. Čia šokio mokiausi pas V.Gzovskį, I.Brieux, taip pat tėvelį - puikų flamenko, indėnų šokių žinovą. Trumpai tobulinausi Maskvoje pas A.Messererą. Leningrade šokau savo tėvelio baletuose. Todėl ir dabar atnaujinu jo darbus. Pereitų metų lapkritį Paryžiaus Operoje atnaujinau 1936 m. jo pastatytą “Fantastinę simfoniją” (muz. H.Berliozo).

- Enciklopedijoje perskaičiau, kad Jūs su savo seserimi Tatjana įkūrėte “European Ballet” trupę, kurioje šokote ir statėte baletus.

- Taip. Ten aš pastačiau ir “Metamorfozę” (muz. H.Berliozo) pagal F.Kafkos kūrinį. Mėgau šį rašytoją, nes mūsų biografijose mačiau daug bendrų bruožų. Kafka irgi turėjo griežtą tėvą. Man ir dabar artima žmogaus kančios tema.

- Vilniečiams didžiulį įspūdį paliko prancūzų choreografo M.Bejart’o “XX amžiaus baletas” trupės gastrolės. Jūs, žinau, 1968-1970 m. dirbote jo trupėje ir net pastatėte dešimtąją G.Mahlerio simfoniją.

- M.Bejart’as buvo mane pasikvietęs ir anksčiau, tada turėjau šešiolika metų. Ten dalyvavau viename Italijos šokio festivalyje. O vėliau atvažiavęs dirbau dvejus metus. Šokau jo pastatymuose Romeo (“Romeo ir Džuljeta”), balete “Bodleras” ir kt.

- Kaip apibūdintumėte Bejart’ą kaip žmogų ir kūrėją?

- Tai labai savo jėgomis pasitikintis, neturintis jokių kompleksų stiprios valios žmogus. Jis nėra toks choreografas kaip G.Balanchine’as ar J.Kyhanas. Tiesa, M.Bejart’as pastatė “Bolero”, “Šventąjį pavasarį”, bet dažnai jis kuria totalinį teatrą, kuriame yra teksto, ryški simbolių kalba. Jo kūryba atgaivino atslūgusį žiūrovų susidomėjimą baleto menu.

- 1971-1973 m. buvote “New York City” baleto artistas. Kas paskatino keisti trupes?

- Visą gyvenimą siekiau ir siekiu to, kas nauja, nepažinta. Lankiau Amerikos baleto mokyklos pamokas, stačiau šokius. Kartą ten užėjo G.Balanchine’as - jis mane ir pakvietė į trupę, o vėliau paprašė, kad statyčiau. Atsimenu, kūriau šokį “Pavasaris” pagal C.Debussy muziką. Repeticija nesisekė - šokėjos šoko neišraiškingai. Pasiskundžiau atėjusiam Maestro... Tada jis pats užlipo ant scenos - rodė pozas ir aiškino, kad tai lyriškas šokis, kuris reikalauja emocijų. Trupei sukūriau “Keturias paskutines dainas” (muz. R.Strausso), o 1972-aisiais - I.Stravinskio jubiliejui - “Odę”.

- Kaip vertinate G.Balanchine’o kūrybą?

- Pirmiausia jo kūryboje vyrauja energija, dinamizmas. Jis man nelyginant choreografas matematikas, šokio aritmetikos meistras.

- Teko skaityti, kad Jūsų tėvas, dėstydamas Londono karališkojoje baleto mokykloje, įvedė savotišką judesių mokymo sistemą, pagal kurią vos ne matematiniu tikslumu reikėję pasukti galvą, liemenį...

- Tai labai nelengvas mokslas, nelyginant kinų kalba. Tėvas mėgo eksperimentuoti. Mokiniai jį suprasdavo.

- Kada Jūs pastatėte pirmąjį šokį ir baletą “Graikas Zorba”?

- Būdamas penkiolikos metų, pastačiau “Adagio” pagal kompozitoriaus T.Albinoni’o muziką. Zorba mano vaizduotę pakerėjo, kai perskaičiau N.Kazantzakio apysaką, o vėliau pamačiau filmą. 1987 m. Veronoje sėkmingai pastačiau baletą pagal T.Manno kūrinį. Kitais metais mane vėl pakvietė į “Arena di Verona” festivalį. Buvo nelengva, kadangi pasirinkau kompozitoriaus M.Theodorakio (“Graiko Zorbos” filmo) muziką, kurioje dalyvauja choras, operos solistai. Zorbos vaidmeniui pakviečiau Maskvos Didžiojo teatro solistą V.Vasiljevą, Marianą šoko Alvin Ailey trupės šokėja Donna Wood. Baletas turėjo milžinišką pasisekimą. Vėliau šį baletą stačiau Londone, Varšuvoje, Izraelyje, Pietų Amerikoje. Rio de Žaneire spektaklis vyko atvirame ore, jį stebėjo 25 000 žiūrovų. Šį baletą matė daugiau kaip du milijonai žmonių, buvo parodyta apie 1500 spektaklių.

- Ar “Graiką Zorbą” visuose teatruose statote pagal tą pačią choreografiją?

- Praėjus kuriam laikui, pastebiu “tuščias” vietas. Keičiu... Aš į savo kūrinį žiūriu kritiškai. Tobulėjimui nėra ribų.

-Ar Jus domina šiuolaikinių choreografų kūryba? Ką išskirtumėte?

- Mane domina M.Graham šokio technika, bet ne jos veikalai. Labai mėgstu J.Kyhaną, Magny Marią, W.Forsythą, P.Bausch, A.Preljocaj.

- Kaip vertinate mūsų baleto trupę?

- Džiaugiuosi, kad trupėje daug jaunų šokėjų, gerai darbą organizuoja energinga trupės vadovė T.Sedunova. Puiku, kad stengiamasi turtinti trupės repertuarą įvairaus stiliaus veikalais.

- Ar dar statote naujų veikalų? Kur dirbate?

- Taip. Pastačiau baletus “Gatvės” (šiuolaikinį repą), “Esoteric” (muz. E.Satie). 1988 m. įkūriau savo trupę. Esu jos direktorius, prodiuseris.

- Dėkoju už pokalbį.