Muzika, meilė, svaja
Seniausia žmogaus jausmų ir nuotaikų reiškimo meninė forma buvo šokis, kurį visuomet, kad ir primityviausiu savo pavidalu, lydėjo muzika. Be estetinio ir pramoginio charakterio, šokiui ir muzikai buvo priskiriama kažkokia magiška galia, kuriai padedant buvo tikimasi sėkmės, siekiama atitolinti nelaimes, apsisaugoti arba išsigydyti nuo kai kurių ligų ir panašiai. Iš daugelio muzikos istorijoje minimų panašaus pobūdžio šokių iki mūsų dienų išliko gana nedaug. Vienas jų - tai italų liaudies šokis tarantela, kurio kilmė aiškinama taip:
Pačiuose Italijos pietuose yra Taranto miestas ir jūrų uostas. To miesto apylinkėse buvo randamas voras, vadinamas tarantulu. Sakyta, kad jo įkandimas esąs nuodingas ir sukeliąs tam tikrą tarantizmo ligą, kurią galima išsigydyti tik ilgai, iki devynių prakaitų, šokant pasiutiškai greitą šokį, ilgainiui įgavusį tarantelos pavadinimą.
Dar XVII amžiuje toje Italijos provincijoje keliaudavo daug muzikantų su smuikais ir man-dolinomis, kurie sergantiems tarantizmu grieždavo tarantelas. Sakoma, kad ir kompozito-riai, pagal tarantizmo terapeutų užsakymus kurdami tarantelas, neblogai uždirbdavo. Vė-liau, kai buvo išaiškinta, jog žmogui tarantulo įkandimas nepavojingas, šokis vis dėlto išliko ir labai išpopuliarėjo visoje Italijoje. XIX a. kompozitoriai Oberas, Vėberis, Listas, Šopenas, Dargomyžskis sukūrė daug puikių tarantelų. Labai žymią tarantelą sukūrė garsusis "Sevilijos kirpėjo" autorius Džoakinas Rosinis. Tačiau Rosinio tarantela skirta ne šokiui. Tai - savarankiškas muzikos kūrinys, tik išlaikąs tarantelai būdingą ritmą, tempą ir dvasią. Jei tokio pobūdžio kūrinys ir neturėtų tarantelos pavadinimo, vis tiek būtų aišku, kad tai italų liaudies šokis. Todėl daugelis kompozitorių, kurdami kūrinius, kuriuose panaudoja liaudies šokių ritmiką ir kitus šokiui būdingus elementus, duoda jiems apibendrintą šokio pavadinimą. Pavyzdžiui, vokiečių kompozitorius Johanesas Bramsas, sukūręs keliolika šokių, kuriuose panaudojo vengrų liaudies šokio čardašo ritmiką ir melodiką, pavadino juos tiesiog "Vengrų šokiais".
Sekdamas Bramso pavyzdžiu, labai puikių kūrinių čekų, moravų, slovėnų, ukrainiečių ir lenkų liaudies šokių temomis sukūrė čekų kompozitorius Antoninas Dvoržakas. Tai - šešiolika "Slavų šokių", pasižyminčių nepaprastu melodingumu, charakteringa ritmika ir nuotaikomis.
Liaudies šokiuose geriausiai matyti kiekvienos tautos muzikos charakteris, nes juose glaudžiai siejasi ir ritminės, ir melodinės, ir derminės muzikos savybės.
Nuo seno Austrijoje, Pietų Vokietijoje ir Šveicarijoje buvo paplitęs lėto tempo trijų dalių metro šokis, kuris vienur buvo vadinamas tiesiog vokišku šokiu, kitur - tirolietišku, o Vidurio Austrijoje - lendleriu.
XVIII a. pabaigoje, po Prancūzijos revoliucijos, Vienoje pasklido šis linksmas šokis, ir kilmingasis menuetas užleido jam vietą ne tik šokių salėje, bet ir žymiųjų Vienos klasikų kūryboje: juos kūrė ir Haidnas, ir Mocartas. O ypač daug jų sukūrė Šubertas. Patekę į miesto aplinką, lendleriai tapo gerokai gyvesni, grakštesni. Pasikeitė ir jų choreografija: vietoje liaudiško pasišokinėjimo atsirado lengvi žingsniai, nuolatinis sukimasis. Šitaip senas sodietiškas lendleris tapo nauju miestietišku valsu, savo pavadinimą gavusiu iš vokiečių kalbos žodžio "walzen" - suktis. Vieną buvo apėmusi tikra valsomanija. Valsus kūrė kas tik netingėjo. Net Mocartas, norėdamas papokštauti, buvo sugalvojęs taisykles, kaip visiškai neišmanančiam muzikos su tam tikros lentelės pagalba kurti valsus. Francas Šubertas, anksčiau kūręs lendlerius, pradėjo ne tik rašyti, bet ir pats kavinėse improvizuoti valsus.
Tačiau pirmieji valsai buvo labai trumpi - tik 16 arba 32 taktų. Todėl grojant šokiams, juos reikėjo arba po keletą kartų kartoti, arba atlikti 5-6 atskirus valsus paeiliui. Kadangi tokie skirtingų valsų vėriniai neturėjo jokių jungiamųjų dalių, tai kavinių ir restoranų kapelų va-dovai patys pradėjo kurti valsus, susidedančius iš penkių ar šešių dalių, sujungtų į darnią tematinę visumą. Nors tokių kompozitorių Vienoje buvo daug, tačiau visus juos nustelbė du talentingi smuikininkai ir kompozitoriai - Jozefas Laneris ir Johanas Štrausas, gyvenę vienu metu, pirmojoje XIX a. pusėje.
1824 m. J.Laneris suorganizavo didelį šokių orkestrą. Savo valsams jis suteikė grakščią ciklinę formą, duodamas jiems programinius pavadinimus, atitinkančius valso paskirtį ir nuotaiką, pavyzdžiui, "Baliaus valsas", "Terpsichorės valsas", "Vakaro žvaigždės"… Nors Lanerio valsai, palyginti su kiek vėlesniais Johano Štrauso (sūnaus) kurtais valsais, dar yra gana paprasti, jis vadinamas pirmuoju Vienos valso kūrėju.
Johanas Štrausas (tėvas) griežė Lanerio orkestre ir dažnai pavaduodavo jį prie dirigento pulto. Bet kai kartą Laneris pasisavino Štrauso parašytą valsą, pastarasis įsižeidė ir paliko orkestrą, išsivesdamas ir geriausius Lanerio kapelos muzikantus, iš kurių sudarė savo or-kestrą.
Laneris sukūrė per šimtą valsų ir kitokių kūrinių, kurie buvo žinomi ne tik Vienoje. Jo kū-ryba darė didžiulę įtaką J.Štrausui, po Lanerio mirties 1843-iaisiais tapusiam vieninteliu ir visų pripažintu valsų karaliumi. Deja, tai truko ne taip jau ilgai - iki lemtingosios 1844 metų spalio 15 dienos… Bet apie tai - kitą kartą.