“Pasija pagal Matą” - Filharmonijos salėje

Tikiu, kad ne vienas melomanas, atėjęs į Filharmoniją Didįjį trečiadienį (balandžio 8-ąją) pasiklausyti J.S.Bacho “Pasijos pagal Matą”, girdėjo šio monumentalaus kūrinio atlikimą ir prieš dvejus metus - kūrinį kaip ir šįsyk tuomet realizavo prof. Petras Bingelis ir Kauno valstybinis choras. Deja, šįkart scenoje išvydome ne Lietuvos kamerinį orkestrą, o į dvi dalis padalintą Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą. Sakau “deja”, nes būtent Lietuvos kamerinis orkestras (ne be jo vadovo prof. S.Sondeckio, taip pat ir prof. P.Bingelio bendro triūso) yra sukaupęs milžinišką šio žanro XVIII a. muzikos atlikimo patirtį. Esu įsitikinęs, kad Nacionalinio simfoninio kvietimas į šį pastatymą nebuvo geras ir optimalus sprendimas, kaip ir nebuvo sėkmingas šis Nacionalinio simfoninio orkestro pasirodymas. Manau, tai lėmė ir objektyvios priežastys, turiu omenyje šių laikų muzikų ir kolektyvų specializaciją tam tikrų žanrų, o ypač stilių bei epochų atžvilgiu, kas yra visiškai pagrįsta ir atitinka profesionalius nūdienos kriterijus. Manau, būta ir subjektyvių priežasčių. Jau nuo pirmųjų numerių orkestre jutau tarsi netikrumo, o retsykiais gal ir atsainumo nuotaikas. Tikrai apmaudu, kai tokie dalykai “mėtė” solistus “iš balno”, nors apie surinktą solistų “komandą”, nepaisant kai kurių nesklandumų ir netikėtumų, galima pasakyti tikrai daug gerų žodžių. Taip pat rimtą darbą (kaip visada) nuveikė ir Kauno choras. Šiuo atveju turbūt kiekvienas sąžiningas profesionalas sutiktų, kad tokio monumentalaus kūrinio atlikimui skirti dvi bendras choro, solistų ir orkestro repeticijas, ypač kai pastarasis stokoja šio stiliaus muzikos (turiu omenyje baroką) atlikimo patirties, yra juokingai mažai. Manau, nepasiteisino ir orkestro padalinimas. Tokiu atveju ir basso continuo turėtų atlikti du klavišiniai instrumentai (dažniausiai vargonai arba pozityvas ir klavesinas), prie jų dažnai pridedant dar ir liutnią arba teorbą. Be galo keista, kad, turint salėje tikrus vargonus, buvo pasitenkinta elektroninių vargonėlių zyzimu.

Suprantama, būtų neteisinga ir nesąžininga kalbėti vien apie silpnąsias koncerto ypatybes. Detaliai pažvelgę kad ir į tą patį orkestrą, regime stabilią ir drausmingą obojų grupę, kurią šįkart sustiprino ir Lietuvos kamerinio orkestro obojininkai (juolab žinant, koks kaprizingas instrumentas yra obojus). Įsiminė stilingas ir preciziškas obojų duetas (V.Lubauskas ir E.Paškevičius) soprano (G.Skėrytė) arijoje (Nr.19) arba puikus obojaus solo (R.Staškus) tenoro (K.Alčiauskis) arijoje (Nr.26). Bet ir vėl kaip yla išlenda fleitų ir violončelės intonacinė nedarna alto arijoje (Nr.10), ir niekaip negali paaiškinti, kodėl profesionalai sau tai leidžia... Matyt, panašiai atsitiko ir su gambos solo, atliekamu violončele - techniškai nepatogu, bet, pasirodo, taip pat galima sau leisti tai parodyti (o ką bekalbėti apie nesugrotas natas ir pustonio apimties vibrato?).

Pagrindinį solisto krūvį “veža” evangelistas. Manau, solidi A.Januto patirtis leido sukoncentruoti evangelisto partijoje, kuri buvo tarsi viso kūrinio dramaturginė ašis, ne tik įvykių raidą, bet ir kietų veikėjų dvasines būsenas, atskirų epizodų emocinę atmosferą. Savo tikslumu ir ansambliniu jautrumu imponavo Asta Krikščiūnaitė, užtikrintai atlikusi “nepalankius” epizodus - prisiminkime kad ir muzikinės išraiškos bei vokalinės technikos prasme išties nepatogią soprano ariją “Aus liebe...” (Nr.58), kurioje solistė taikliai atskleidė emocinę būseną.

Iš kitų vokalinių solo numerių išskirčiau soprano ir alto duetą - Gintarė Skerytė ir Laima Jonutytė. Išraiškingame solisčių ir choro dialoge atsiskleidė 1-osios “Pasijos” dalies dramatinė kulminacija ir atomazgos pradžia.

Maloniai nustebino jaunojo tenoro Kęstučio Alčiausko lankstus ir stiliaus atžvilgiu jautrus vokalas. Net trys bosai - Ignas Misiūra, turintis iš prigimties gražų balsą ir įgaunantis vis daugiau patirties, bei jaunesnieji - Egidijus Urbonas ir Artūras Kozlovskis, nevienodai galėję pasireikšti, bet spėję parodyti spalvingą vokalą.

Nelengvai Lietuvoje kelią į koncertų sales skinasi turtinga XVIII a. muzika, ne visada “teisingu” pavidalu. Tačiau kol Lietuvoje yra tokių žmonių kaip prof. Petras Bingelis, tol yra vilties, kad ši muzika bus vis dažniau prisimenama, o gal atliekama autentiškesniu pavidalu. Latviai, turėdami mažesnes negu mes finansines galimybes, šioje srityje mus sparčiai lenkia...