Prieš penkiasdešimt metų

Juozo Gruodžio mirties aplinkybės žmonos akimis

1948 m. balandžio 16 d. sovietiniame oficioze “Tiesa” pasirodė Juozo Gruodžio straipsnis “Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai”¹. Šį viešą kompozitoriaus pasisakymą sąlygojo po liūdnai pagarsėjusio kompartijos CK vasario 10 d. nutarimo “Dėl V.Muradeli operos “Didžioji draugystė” visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjusi nuožmi kova su “formalizmu” muzikoje ir tariamais jo propaguotojais. Pažįstantiems J.Gruodžio kūrybą ir pažiūras, taip pat tvirtą bei išdidų jo būdą, turėjo keistai nuskambėti tokia “saviplaka”: “Ir aš, rašantis šį straipsnį, nors ir nuo pat vaikystės turėjau glaudų ryšį su liaudimi, su liaudies daina, nors ir dabar stengiausi savo muzikoje neatitrūkti nuo liaudies sukurtų motyvų, vis dėlto tos disonansinės srovės buvau paveiktas. Mano kai kuriose kompozicijose pasitaiko formalistinių bruožų. Taip pat ir kai kuri studijuojančio kompoziciją jaunimo dalis atkakliai pradėjo ieškoti naujenybių bergždžiuose disonansuose”.

Netrukus Lietuvos visuomenę sukrėtė netikėta žinia: tą pačią lemtingąją balandžio 16 dieną J.Gruodis mirė. Buvo surengtos iškilmingos laidotuvės valstybės lėšomis, kurių metu partiniai funkcionieriai negailėjo skambių frazių apie J.Gruodžio nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai. O tas nelemtasis straipsnis buvo įvardytas kaip kompozitoriaus kūrybinis testamentas. Mažai kas tada suprato tikrąsias straipsnio paskelbimo ir kompozitoriaus mirties sutapimo priežastis.

Pagrindinė J.Gruodžio paskutinių gyvenimo dienų liudininkė buvo jo žmona Stasė Petrauskaitė-Gruodienė (1892-1984). Po savo vyro mirties ji labai kruopščiai aprašė visą kartu praleistą laiką. Šie atsiminimai apie artimiausią žmogų vėliau buvo išleisti atskira knyga². Deja, skaitytoją iš esmės tepasiekė S.Gruodienės atsiminimų fragmentai. “Vagos” leidykloje ypač uoliai buvo trumpinami ir net perdirbami rankraščio puslapiai apie paskutinius J.Gruodžio gyvenimo mėnesius.

Šiandien, praėjus lygiai 50 metų nuo J.Gruodžio išėjimo, pravartu susipažinti su autentišku S.Gruodienės atsiminimų apie šį laikotarpį tekstu, atverti redakcijos padarytas kupiūras³. Savo ruožtu žemiau skelbiamoje atsiminimų ištraukoje praleistos mažiau reikšmingos vietos, sutampančios su leidinio “Iš mūsų gyvenimo knygos” tekstu. S.Gruodienės atsiminimų kalba netaisyta.

[1948] II.11 pasirodo “Pravdoj” straipsnis (VKP(b) CK nutarimas. - A.A.) dėl Muradeli operos “Didžioji draugystė”. Aštriai kritikuojami, skelbiami formalistais Šostakovičius, Prokofjevas, Miaskovskis. Susirinkimai Kompozitorių sąjungoje, susirinkimai konservatorijoj. Gruodis niekur nebegali dalyvauti. Skundžiasi, kad kojos nebegalinčios jo pavilkti. Sielojasi negalįs dalyvauti susirinkimuose, o taip reikėtų. Šiaip be galo jautrus, o čia ligos prislėgtas dar jautresnis. Aš stengiuos, kad nemalonios žinios jį kuo mažiausiai pasiektų, bet jos vis kaip tai praeina. <...>

Gruodis sužino, kad jis bus kritikuojamas ir už ką. Patsai negalėdamas dalyvauti konservatorijos pedagogų ir studentų susirinkime, pasiuntė laišką, kuriame aiškino, kad jis studentus kaip tik sulaikydavo nuo formalizmo. <...>

Veikiai pasirodė Kumpienės straipsnis, kuriame daugiausia buvo kaltinamas Gruodis⁴:

“Aktyvus ir principiškas buvo Kauno konservatorijos pedagogų bei studentų susirinkimas. Jame buvo konkrečiai nurodyti tie kompozitoriai, kurių muzikinėje kūryboje yra formalizmo tendencijų. Pedagogai drąsiai kritikavo prof. J.Gruodžio kūrybą ir jo kompozicijos mokyklos veiklą, gerai suprasdami, kad atvira, principinė kritika gali tik į naudą išeiti kritikuojamam. Tuo pačiu kritikos buvo paliesti ir pirmosios kartos jo mokiniai drg. A.Račiūnas, J.Nabažas, J.Bielionis. Be to, buvo nurodytos istorinių-teorinių disciplinų dėstymo klaidos. Pats komp. J.Gruodis susirinkime nedalyvavo, bet buvo perskaitytas jo laiškas, kuriame jis prikiša savo studentams formalistinę kryptį, nes esą jie apsikrėtė tuo klausydami formalistinių muzikos kūrinių koncertuose ir per radiją. Šį komp. J.Gruodžio išsisukinėjimą susirinkimo dalyviai griežtai atmetė ir pripažino, kad dėl formalistinių tendencijų studentų tarpe buvimo kaltas visų pirma yra pats komp. J.Gruodis, nes jis juos taip mokė ir auklėjo”⁵.

Perskaičius straipsnį, Gruodį ypač užgavo žodis “išsisukinėjimas”. “Lyg koks piemuo”, - sakė. Jis teisybę rašė, tą visi studentai galėtų patvirtinti.

Jau įvykių buvo daug. Nuvažiavęs į kompozitorių plenumą Vilniuje⁶, pasikorė J.Pakalnis. Gruodis gauna žinių, kad jį baisiai puola, bet jis kažkaip laikosi, lyg būtų visai abejingas tiems dalykams. “Visa priežastis, kad negaliu patsai dalyvauti”, - sakė. <...>

Sekmadienį, rodos, kovo 26, susirinko pas mus svečiai. Atėjo Dvarionas su visa šeima. <...>

<…> Gruodis labai nusiminęs, mažai kalba ir visai nevaišingas.

Po vaišių svečiai vėl pas Gruodį į viršų sulipo. Jurgis Dvarioniokas padainavo keletą dainelių savo krikštatėviui - Gruodžiui. Dvarionienė su Gruodžiu visad draugauja ir dabar nuoširdi. <...>

Kai paskutinieji svečiai išėjo, pradėjau klausti jo, kas atsitiko, kad jo nuotaika taip staiga krito.

“Aš pasakysiu tau štai ką. Kaip tau atrodo, ką tu pasakytum tokiu atveju. Sakysim, aš užsėjau savo gyvenimo laukelyje kviečius, tiesa, nedidelis laukelis, bet aš ščyrai jį puoselėjau, nuo piktžolių ravėjau, ir mano kviečiai užaugo išbujojo mano žilstančios galvos garbei. O man sako: viskas, kas čia yra - tai piktžolės, o tik tie keletas daigų, kuriuos tu pats leistum už piktžoles išrauti - esąs geras derlius. Ką tu pasakytum, ką tu jaustum?”

Dvarionas pasakė, kad esą pripažinę Kompozitorių sąjungoj, kad visa mano kūryba nubraukta, išskyrus... (nebepamenu, ką tokio paminėjo). Atseit, jei tu nori būti kompozitoriumi dar, tai rašyk viską iš naujo. Tai ką, jis mane norėjo vietoj, be peilio nudurti?” <...>

Gruodis rašo, naktimis nemiega. Nueinu pas jį naktį, o jis mane siunčia miegoti. Esą bus blogiau, jei abu išsimušim iš sveikatos.

Gruodis parašo straipsnį, perskaito man ir sako, kad kitaip jis negalįs daryti, nes jo studentai galėtų nukentėti.

“Kad nori, aš tau galiu viską atvirkščiai parašyti ir tai bus teisybė - jokių ten formalizmų pas save nerandu. Gal tik šiek tiek kai kur galima būtų prikibti”.

Mickis⁷ važiuoja į Vilnių ir nuveža Gruodžio straipsnį į CK. <...>

12 balandžio Gruodis nuvažiuoja nusitraukti, nuotrauka reikalinga dėl automašinos. Jinai jau Vilniuje, tik keliai blogi jai atgabenti. Pagaliau IV.13 pamatom per langą atvykstantį naują, tamsiai mėlynos spalvos “Moskvičių”. Gruodis labai patenkintas. Ir spalva jam patinka. Greit galės važiuoti - pavasarį greit džiūna. Pas mus aplink visai sausa. <...>

Atėjo Juzeliūnas, pamokos atliktos. Gruodis prašo Juzeliūno palaukti, - jis tuoj persirengs ir jį nuvešiąs į miestą. Besivelkant kitus marškinius Gruodis pajuto krūtinėj ir kairėj rankoj neįprastą skausmą. Juzeliūnas pakvietė mane. Paguldžiau jį lovon ir labai nusiminiau, kai pasakė, kad skausmas eina per visą kairę ranką. Šiek tiek žinojau, ką tai reiškia. <...>

[Balandžio 16] iš ryto ateina studentai. Gruodis, gulėdamas lovoje, dirba su jais porą valandų, užduoda darbus. Matau, koksai nuovargis jo veide. <...>

Atnešė laikraštį. Yra Gruodžio straipsnis. Prašo mane paskaityti. Perskaičiau kaip niekad sklandžiai, lygiai. Gruodis juodraštį pasiėmęs seka. “Na, šiek tiek čia ne taip, a bala jų nemato, vis tiek. Klova turi ateiti ketvirtą valandą, būtinai jį įleisk”.

Tačiau po kiek laiko sako negalėsiąs Klovos priimti; labai blogai jaučiasi, gal kiek galėsiąs prisnūsti. <...>

17 val. 15 min. viskas buvo baigta...

Spaudai parengė Algirdas Ambrazas

¹ Beje, J.Gruodžio straipsnio rankraštis, saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve (f.46, ap.1, b.127), antraštės neturi. Antraštėje suformuluotas deklaratyvus, vėliau daug kur cituotas teiginys priklauso dienraščio redakcijai.
² Gruodienė S. Iš mūsų gyvenimo knygos: Atsiminimai apie kompozitorių Juozą Gruodį. - Vilnius: Vaga, 1984.
³ S.Gruodienės atsiminimų apie J.Gruodį rankraščiai saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve (f.46, ap.1).
⁴ Kumpienė Z. Realistinė kryptis - tikrasis muzikinės kūrybos kelias. - Tiesa. 1948 03 17. Muzikologė Zinaida Kumpienė (1896-1989), 1944 m. iš Kuibyševo atkelta į Lietuvą, 1948 m. dirbo Meno reikalų valdybos Mokslo įstaigų skyriaus viršininke ir faktiškai vadovavo kovos su “formalizmu” ir “kosmopolitizmu” kampanijai.
⁵ Toliau Z.Kumpienė rašo apie J. Gruodžio kūrybos “dvilypumą”: esą vienu atveju jis kuria liaudžiai, plačiosioms masėms, ir ten jis yra paprastas, nedirbtinis, suprantamas, artimas liaudies jausmams, o kitu atveju, kur autorius kuria “aukštesniems visuomenės sluoksniams”, ten jis ieško kažkokio estetiškumo, “grynos” muzikos. “Išvadoje galima pasakyti, kad prof. J.Gruodžio kūrybos pagrinde glūdi sveikas, tikrai liaudinis pradas, bet jis buvo apneštas nesveikos vakarietiškos įtakos, kuriai pasidavė pats kompozitorius. Tarybinių kompozitorių draugiška pareiga padėti talentingam kompozitoriui suprasti savo klaidas ir jas atitaisyti. Ir nėra abejonės, kad prof. J.Gruodis galės būti dėkingas už rimtą draugų kritiką ir padarys iš jos reikiamas išvadas”.
⁶ Tiksliau - Lietuvos TSR kompozitorių sąjungos I suvažiavimas, įvykęs 1948 01 28.
⁷ Matas Mickis (1896-1960) - Gruodžių kaimynas, agronomas, tuo metu - Žemės ūkio akademijos